|
Komunizmo nusikaltimams nėra senaties termino
Eugenijus Ignatavičius
Spalio 29 dieną Seimo rūmuose vykusi ketvirtoji Tarptautinė konferencija Komunizmo šmėkla ir nusikaltimai nesusilaukė žiniasklaidos dėmesio. Apskritai apie šį reikšmingą įvykį žinojo tik maža dalis visuomenės. Renginys, skirtas Lietuvos Valstybės atkūrimo 20-ties bei Tarptautinio kongreso ir visuomeninio Vilniaus tribunolo 10-ties metų sukaktims paminėti, vyko tarsi įslaptintai nė žodelio ar vaizdelio apie buvusį įvykį visuomenės informacijos priemonėse, nors perskaityti pranešimai prašyte prašėsi į televizijos ekranus ir spaudos puslapius, kad visi pamatytų ir išgirstų tiesą apie tikrąjį komunizmo veidą, jo nusikaltimus žmonijai. Ne šiaip sau šia konferencija susidomėta ir užsienyje: lapkričio 3-iosios naktį radijas Svoboda komentavo joje skaitytus pranešimus. Deja, kaip ir sovietmečiu, mūsų piliečiai turėjo progos apie tai iš užsienio išgirsti tik rusų kalba. Ar ne per nacionalinį radiją ir televiziją grįžo cenzūros laikai?
Europarlamentaro profesoriaus Vytauto Landsbergio pranešime Bendra komunizmo nusikaltimų apžvalga buvo nuosekliai išaiškinta, kas yra nusikaltimas, nusikaltėlis ir kas privalo prisiimti atsakomybę už padarytą fizinę ar moralinę žalą. Nusikalsti gali ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo netgi valstybė, vykdanti nežmonišką ideologiją. Nusikalsti galima ne tik fiziniam ar juridiniam asmeniui, bet ir valstybei ar tautai. Pranešėjas siūlė atsisakyti įprastinės abstrakčios tezės, kuria visa kaltė suverčiama stalinizmui ar komunizmui. Nusikaltėlį reikėtų įvardinti konkrečiai konkreti valstybė, vadovaudamasi antihumaniška ideologija, nusikalto ne tik kitai valstybei ar fiziniams, juridiniams asmenims, bet ir visai žmonijai ir už savo padarytus veiksmus turi prisiimti kaltę, atlyginti padarytą moralinę ar fizinę žalą taip, kaip po Antrojo pasaulinio karo padarė Vokietija. Daugelis nusikaltėlių teisinasi, kad jie nekalti, nes atlikdami tarnybines pareigas vykdę įsakymą ir negali už tai atsakyti. Tai ne pasiteisinimas. Už nusikaltimą kaltę turi prisiimti ne tik nusikaltimo vykdytojas, bet ir tas, kuris įsakė nusikalsti.
Jau nuo romėnų laikų tarpvalstybinės sutartys buvo šventas dalykas jas būtina vykdyti. O kaip vykdė šias sutartis mūsų Rytų kaimynai, aiškinti nereikia. Nesipriešinimas nusikaltimams, jų nuslėpimas yra moralinė kapituliacija. Jeigu visuomenė demoralizuota, ji nepajėgia pasmerkti nusikaltėlių ar priešintis. Jeigu siekiame pasaulio teisingumo, privalome sakyti tiesą.
Įdomius samprotavimus, kodėl vakariečiams sunku suprasti komunizmo nusikaltimus, pateikė prof. Egidijus Aleksandravičius. Visų pirma, vakariečiai nuo rusų bolševikų nepatyrė jokių nuoskaudų. Antra, mūsų smerkiamas komunizmas, kilęs iš marksizmo šaknų, jiems buvo žinoma lygybės ir vargšų bei darbininkų klasės užtarimo teorija. Švedija, vadovaudamosi šia ideologija, sukūrė neregėtą šalies gerovę. Trečia, kovai su nacių Vokietija vakariečiai Prancūzija, Anglija ir JAV sudarė bendrą koaliciją su komunistine Rusija sandėrį su mažesnio blogio šalim. Net Niurnbergo procese nė karto nebuvo užsimenama apie Rusijos padarytus nusikaltimus žmoniškumui ar šalyje išplitusius gulagus, apie kuriuos Vakarai žinojo. O Jaltos konferencijoje vakariečiai lengva ranka Rytų Europą atidavė Rusijos imperijai. Jei norime, kad vakariečiai suprastų ir įsisąmonintų, jog bolševikinės Rusijos nusikaltimai buvo daug žiauresni ir vykdomi kur kas didesniu mastu negu nacių Vokietijos, reikės ilgai ir kantriai aiškinti. Lygiai taip turėsime aiškinti ir savo anūkams, kad jie patikėtų, kokius baisumus patyrė jų tėvai ir seneliai, atsidūrę po komunistinės Rusijos letena.
Apie Ukrainos demografinius nuostolius totalitarizmo laikotarpiu kalbėjo dr. profesorius Vladislav Verstiuk. Rusijos imperija savo rankas tiesė į šią šalį nuo XVII amžiaus. Vėliau juodašimtišką darbą atliko Lietuvoje pagarsėjęs sukilėlių korikas Muravjovas, darbavęsis ir Kijeve. Pasipriešinime prieš kolonizaciją ir rusifikaciją žuvo 2500 kijeviečių. Ką jau kalbėti apie 1921 metus, kai į Ukrainą užplūdo raudonieji rusų revoliucionieriai tada kovose žuvo 30 tūkstančių ukrainiečių. Siekdama palaužti Ukrainos valstiečių pasipriešinimą kolektyvizacijai sovietų valdžia sukėlė badą: prievarta buvo atimami grūdai, nepaliekant sėklos, konfiskuojami galvijai, maisto atsargos. 1931 metų badas pareikalavo maždaug 5 milijonų aukų. Tuo pačiu metu žiauriausiais būdais buvo likviduojama inteligentija, paskelbti sovietų valdžios priešininkais petliūrininkai, sprogdinamos cerkvės ir vienuolynai, net nemėginę priešintis vienuoliai buvo be gailesčio šaudomi vietoje.
Iki 1940 metų genocidas pareikalavo 3050 tūkstančių gyvybių. Represijas, deportacijas patyrė vienas milijonas 200 tūkstančių gyventojų. Nuožmiai buvo naikinama pramonė susprogdinta 2000 gamyklų, Donecko šachtos ir kiti objektai. Ukrainiečiai su ginklu rankose, kaip ir Lietuvos partizanai, rusų okupacijai priešinosi iki 1954 metų. Kovose su okupantais žuvo 150 tūkstančių kovotojų. Vien gulaguose 10 proc. kalinių sudarė ukrainiečiai. Iki 1989 metų Ukrainoje tremtinių ir politinių kalinių paliktose gyvenvietėse buvo apgyvendinami rusų tautybės žmonės. Pagal statistiką per okupacijos laikotarpį iki 1989 metų Ukrainoje rusų tautybės gyventojų padaugėjo 60, o ukrainiečių tik 16 proc.
Argumentuota teisine kalba pranešimą Kolaboravimas. Nullum arbitrium dėl LKP perskaitė soc. m. dr. Zita Šličytė. Ji priminė, kad 1993 metais priimtas įstatymas dėl kolaboravimo su okupantais buvo numarintas stalčiuose, kaip ir įstatymas dėl CK bendradarbiavimo su KGB. O juk kolaboravo ne pavieniai asmenys, o komunistų partija, ranka rankon dirbusi drauge su KGB. Iki šiol komunistų partijos nusikaltimai nėra įvardinti ir dėl to kolaborantai dalyvauja valstybės valdyme, trečią kartą pasikeitę partijos pavadinimą. Todėl būtina ne tik dviem straipsniais papildyti Baudžiamąjį kodeksą, bet ir priimti įstatymą dėl 1939 metais su svetimos kariuomenės pagalba Komunistų partijos įvykdyto perversmo Lietuvoje.
Enn Tarto, Estijos asociacijos Memento pirmininkas, pranešime Triskart politinis kalinys, skaitytame anglų kalba, trumpais bruožais apibūdino sovietų okupaciją: kaip atėję rusai visų pirma išvarė senbuvius vokiečius, nacionalizavo įmones ir apgyvendino daugybę rusų piliečių. Tačiau jiems integruotis nepavyko, todėl dabar jie reikalauja privilegijų ir rusų kalbos paskelbimo valstybine (1969 metais Estijoje 69 proc. gyventojų sudarė estai). Enn Tarto pogrindinę veiklą pradėjo 1956 metais. Mes supratome, kad komunizmas tai tik vienas imperinės Rusijos etapų. Ir, norint tautai išlikti, reikia priešintis. Sukūrėme nedidelių būrelių pogrindžio tinklą. Laikėmės itin griežtos inspiracijos. Užmezgėme ryšį su suomiais. Pasiuntėme į JTO laišką Tarptautiniam žmogaus teisių komitetui. Leidome kroniką, kurios medžiagą skelbė užsienio radijas. Spausdinome lapelius ir platinome tarp gyventojų. Už antisovietinę veiklą Enn Tarto buvo tris kartus areštuotas ir tris kartus teistas. Tardydami mus mušė šautuvų buožėmis, laikė šaltam vandeny, o ištraukę apibarstydavo druska. Atbuvus bausmę, neleido apsigyventi Estijoje, tik Kurske arba Latvijoj. Bausmę atliko Rusijos gulaguose, kuriuose sutiko ir mūsų disidentus Petkų, Gajauską ir kt. Paskutinį kartą Mordovijos lageriuose kalėjo 50 estų vyrų ir 30 moterų.
Hab. dr. prof. Ona Voverienė, kalbėdama apie komunistų partijos esmę, citavo Leniną: Viskas moralu, kas tinka bolševikų partijai. Sovietai, kurdami naują žmogaus modelį pasaulyje, suteikė teisę žudyti, komunizmo vardu pateisinti bet kokius nusikaltimus. Šis mąstymas jų sąmonėje tvirtai prigijo lyg antroji oda, tai ir buvo naujojo žmogaus homo sovieticus modelis. Komunistų partija, atmetusi Dievą, sukūrė savo religiją, stabo statusą suteikdama Leninui, o vėliau Stalinui. Didžiausia nelaime O. Voverienė laiko 1992 metų rinkimus, kai tauta grąžino į valdžią komunistų partiją. Tada buvo sukurtas monopolinis kapitalizmas, darbo rinkose įsigalėjo oligarchiniai santykiai.
Advokatas Vytautas Zabiela, buvusio Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo pirmininkas, kritiškai atsiliepė apie teismų darbą, kuris vilkino genocido aukų ir nusikaltėlių bylas. Už genocido nusikaltimus sudaryta byla teismą tepasiekia per porą metų. Per 20 nepriklausomos Lietuvos metų nuteista tik septyni nusikaltėliai, išdavę ar nužudę taikius gyventojus bei partizanus. Bausmės pagal mūsų Baudžiamąjį kodeksą taikomos pačios švelniausios ir minimaliausios, o bausmės atlikimas neįmanomas dėl senyvo amžiaus ar sveikatos.
Pranešimą Komunistinės represijos MSSR (19441989) skaitė istorijos m. dr. docentė Liudmila Tichonova (Moldavija). 1941, 1949, 1951 metais tūkstančiai moldavų jaunuolių buvo deportuoti darbams į Rusiją. Ypač masinės deportacijos vyko Besarabijoje. Mirties bausmė buvo taikoma ne tik suaugusiems, bet ir šešiolikmečiams. Moldavijos valdžia paprašė Maskvos ištremti kuo daugiau nacionalistų. Ypač daug gyventojų ištremta vykdant kolektyvizaciją 1949 metais. Šalyje nuo bado mirė 150 tūkstančių gyventojų. Vykstant kolektyvizacijai, žmonės bėgo iš namų. Docentės tėvas už pabėgimą buvo nuteistas 25 metams. Stiprinant sovietų valdžią 1951 metais buvo organizuoti masiniai trėmimai, vykdomas buldozerinis ateizmas: uždaryta 740 cerkvių, aštuoni vienuolynai, persekiojami tikintieji.
Apie tragišką makedoniečių kovą už laisvę Jugoslavijos diktatoriaus Broz Tito epochoje buvo pasakojama Makedonijos politiškai persekiotų gyventojų asociacijos prezidento Andono Andonovo atsiųstame pranešime Komunizmo nusikaltimai Makedonijoje. Makedoniečiai visą laiką kovojo, norėdami išsprūsti iš Jugoslavijos glėbio ir susijungti su Juodkalnija. Tito režimas prilygo Stalino diktatūrai.
Baltarusijos prezidentas iki šiol nepripažįsta, kad šalyje buvo vykdomos represijos ir žudynės, kalbėjo baltarusių atstovas, istorijos m. dr. doc. Igor Kuznecov. Jis niekada neapsilanko Kuropatuose, kur spalio 29-ąją renkasi gyventojai pagerbti šioje nuošalioje vietovėje sušaudytų tautiečių atminimą. Stalino laikais buvo represuota 90 proc. rašytojų, sunaikinta 190, ištremta šeši tūkstančiai mokytojų. Iš 6 milijonų tautos per kolektyvizaciją ištremta 4060 tūkstančių valstiečių. Pasipriešinimas komunistų valdžiai vyko ilgą laiką, tačiau ne taip masiškai kaip Lietuvoje. Nors archyvuose yra 1 mln. 300 tūkst. represuotų gyventojų bylų, tačiau niekas prie jų neprileidžiama, dėl to šių problemų niekas ir netyrinėja. Vien Kuropatuose 100 tūkst. žmonių sunaikinta žiauriausiu būdu, matyt, taupant šovinius buvo žudoma kaukolę sudaužant laužtuvu.
LGGRTC gen. direktorė Birutė Burauskaitė kalbėjo apie bausmės vykdymo būdus. Prasidėjus karui, buvo duotas įsakymas politinius kalinius, kurių nespėta išgabenti į Rusijos gilumą, šaudyti vietoje. Daug mūsų kariškių buvo sušaudyta Červenėje, juos varė miškais ir pakelėse šaudydavo. Po masinės egzekucijos Červenėje liko tik 40 gyvų liudytojų. Daugybė kalinių buvo sušaudyti Pravieniškėse, leitenanto Kiseliovo įsakymu Kauno kalėjime, Rainiuose žiauriai nukankinti 46 gyventojai. Iš viso besitraukdama Raudonoji armija nužudė 1111 kalinių, tarp jų 17 kunigų, 19 mokytojų. Žudė ir mūsų kolaborantai. Daugelio žudikų pavardės žinomos, bet jie taip ir liko nenubausti.
Apie žudymo metodus kalbėjo ir istorikas Severinas Vaitiekus. Jis pasakojo apie sovietinio teroro formas Lietuvoje. Be troikų sistemos, suimtieji buvo teisiami ir pagal RSFSR Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį tėvynės išdavimas. Vėliau, pokario metais, propagandiniais tikslais buvo organizuojami parodomieji teismai dalyvaujant visuomenei. Tačiau jų įvyko tik septyni ir savo tikslo jie nepasiekė. Mirties bausmės vykdymas buvo ištobulintas, paruoštos specialios patalpos su šaudymo ambrazūromis, grioveliais kraujo nutekėjimui. Laikinai mirties bausmė buvo sustabdyta iki 1951 metų, o paskui vėl atnaujinta. Budeliai buvo gerai apmokami, už žymesnio asmens nužudymą gaudavo po 5000 rublių. Palaikai buvo kruopščiai slepiami ir laidojami nakčia. Tik Tuskulėnuose bei Petrašiūnuose aptiktos masinės kapavietės, o vėliau, matyt, buvo laidojami KGB rūmų prieigose bei kitose įslaptintose vietose.
Sovietų valdžiai užkliuvo net Raudonojo Kryžiaus tarptautinė organizacija ji buvo paskelbta priešišku elementu, jos pirmininkas Kenstavičius suimtas ir sušaudytas. Aktyvus veikėjas gydytojas Garmus turėjo slapstytis ligoninėse, nes buvo grasinama jį nužudyti. Trys Panevėžio daktarai buvo nukankinti. Matulionis neleido išvykti 600 medicinos seserų jos buvo perduotos į tarnybą Maskvos žinion. Sušaudyta 170 psichinių ligonių. Vokiečių metais beveik visi Raudonojo Kryžiaus organizacijai priklausę medicinos darbuotojai emigravo į Vakarus. Lietuva neteko geriausių gydytojų ir seselių, paskutiniame pranešime Lietuvos Raudonojo Kryžiaus likimas okupuotoje Lietuvoje teigė istorikė Gražina Marija Zujienė.
Vietoj baigiamojo žodžio rezistencijos tyrinėtojas Darius Žalimas perskaitė konferencijos rezoliuciją, kuri išsiųsta Europos Sąjungos parlamentui.
© 2010 XXI amžius
|