|
Frazės ir tvarkos
Vaidas Jauniškis
Šių metų Gaidos festivalyje buvo surengta viena nemuzikinė sesija konferencija, kurioje įvairių menų atstovai bandė prikelti iš užmaršties ir atminties įsimintinus 1990-uosius. Žvelgiant į visą tų metų kultūros peizažą, stebina viena kiek visko buvo ir kokie buvo viltingi pažadai: štai tuoj bus nepriklausomybė, tuoj mes tapsime laisvi, tik dar šiek tiek reikėjo pakentėti dėl politikos, o jau kultūra žygiavo savo, regis, radikaliai laisvėjančiu keliu, ir polemikos, aktualūs tekstai vijo vienas kitą. Leonidas Donskis diskutavo su Krescencijum Stoškum apie tradicijas ir modernybę, buvo reviduojama teatro istorija ir priplėkęs scenos aukso fondas, hepeningai liejosi suodžiais ant Rotušės laiptų ir smėlio karjeruose, o ateiviai iš Vakarų mus mokė naujų sąvokų ir ryžto... Esame neišsilavinusi visuomenė, interviu Kultūros barams sakė tuomet neseniai išleisto Vilniaus pokerio autorius Ričardas Gavelis. Todėl net naujieji mūsų apaštalai, iš esmės dori ir santykiškai labiau prasilavinę žmonės (išryškinta mano V. J.), neretai skelbia teiginius, kurių klaidingumas pasaulyje įrodytas prieš penkiasdešimt ar net du šimtus metų. Ir daro išvadą, kad iš šios klampynės mums padės išbristi tik ... kultūra. Turiu galvoje vidinę žmonių kultūrą. Išsilavinimą, erudiciją, mąstymo kultūrą.
Net ir ciniku tuomet vadintas rašytojas nenumanė, kad tų apaštalų dorumas bus itin laikinas, o kelias į vidinę kultūrą itin ilgas. Paradoksalu, kad kultūros, šio anuometinės revoliucijos variklio, erdvėje laisvę po 20 metų galutinai pakeitė baimė o laisvo mąstymo apraiškos tampa visiška retenybe. Laisvumo ne politikoje, ne išsakant poziciją, o teigiant ją poelgiais ir kasdienine elgsena.
Gyvename švogerių respublikoje, buvo konstatuota po 1990-ųjų. O dar vėliau šį naujos valstybės epitetą patvirtino kitos frazės ir santvarkos kalvis, pareiškęs vsio zakonno. Šiandien aiškiai galime pasakyti, kad šioje pereinamoje fazėje mes ir murkdomės. Tą pajuntame ne iš refleksijų meno kūriniuose, ne kasdien bendraudami su draugais ir gerais pažįstamais, bet susidurdami su tais, kurie turi bent kiek didesnę valdžią ar įtakingų pažinčių ratą (o tai taip pat valdžia). Ir tuomet apima baimė.
Tai ne egzistencinė mirties ar visiškai neužtikrintos senatvės baimė, ne natūrali baimė, kuri apsaugo žmogų ar gyvūną ir gelbsti jo kailį. Kalbu apie baimę, kuri surakina nuomonę, verčia nepraleisti progos patylėti, neišsišokti, kad ir kiek norėtum prieštarauti. Ir tai ne iš Baltušio prisiminimų apie mamą, prisakiusią būti mažesniam už aguonos grūdą. Tai šiandienos realybė, kurioje bando kapanotis tie, kurie turėtų laisvę propaguoti ir propaguoja ją savo kūriniais, renginiais, leidiniais. Tegul iš to mokosi kiti, o mums čia gyventi reikia vardan tos, kultūros ir laisvės. Beviltiškai užsitęsęs tylusis modernizmas. Kultūra, suvokiama kaip meno įvykiai, beveik neturi nieko bendra su kultūra kaip procesu ir sistema. Šios pereinančios nežinia į ką sistemos leksikoje nėra posakių būti vertam rėmimo, išsakyti nuomonę, atsižvelgti į kriterijus. Yra pramušti finansavimą, išprašyti, atsižvelgti į asmeninius pageidavimus.
Ką tai reiškia ne abstrakcijų kalba? Tai, kad festivalio rengėjas turės nelyginamai daugiau garantijų, jei jo festivalyje bus suplanuotas valdininko ar jo pusbrolio kūrinys nesvarbu, kad konkursas vyks pagal visas civilizuotas taisykles. Skulptūra atsistos ir be konkurso jeigu tam pritars partija, vadinasi, pirma reikia eiti prie partijos. O kiek vietų koncertų salėje bus palikta valdininkams? Duosite pakvietimų? šį klausimą-šantažą girdėjo ne vienas organizatorius iš valdžios institucijų, tarsi šios būtų dalinę asmeninius, o ne visų piliečių, pinigus. Bet ir privatus rėmėjas pasiima dvi eiles neva jam priklausančių vietų, ir parems noriau, jei parodoje kabos jo žmonos lieta akvarelė ar svečius suveš jo firmos limuzinai. Tai atviras tu man aš tau variantas, tik jis ima stulbinti savo atvirumu. Tai keista nelaikoma nei kyšiu, nei reketu, nors reiškia būtent tai.
Sunkiau kalbėti apie užsiaugintą vidinį cenzorių, kuris susijęs jau ne su politiniais pareiškimais prieš sistemą, o su bandymais nuspėti, kaip projektas patiks institucijai ar jos vadovui, kuris sėdi vieno fondo taryboje, yra tavo kultūrinės organizacijos steigėjas, dalininkas ar vienas finansuotojų. Jei metų pradžioje jį pakritikuosi, po metų tai gali atsiliepti nuliu biudžete. O kur dar naujas mūsų liaudies žaidimas žodis žvirbliu išlekia, valstybės kontrole sugrįžta! Vos nepasakiau Liaudies kontrole.
Labai norėtųsi manyti, kad tai sovietinės sistemos reliktas. Deja. Ir Baltušiui mama irgi taip prisakė, ir Vaižgantas minėjo prakeiktą nuolankumą, o dar anksčiau Tautinės giesmės autorius kalbėjo apie chronišką inteligentų kinkų drebinimą. Vadinasi, genai. Jų pakeisti neįmanoma, bet ar įmanoma bent kiek apsigydyti? Stebėtina, bet tai buvo nurodyta to paties gydytojo recepte, kurį mes taip troškome giedoti 1990-aisiais: ir šviesa, ir tiesa. Panašu, kad troškome labiau formos, o turinio taip ir neperskaitėm iki šiol.
Kol tiesos, t.y. teisinės valstybės, ginančios pilietį, vis dar nejaučiame po kojomis, kyla pagrindinės mūsų baimės, belieka šviesa šios balanos gadynėj. Viešumas, skaidrumas ar glasnost kaip kam patinka. Stebėtina, kad tai kartais padeda.
Įvyko stebuklas, sakė režisierius Gintaras Varnas apie Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus. Stebuklu jis pavadino tai, kas šviesesnėje valstybėje būtų norma: viešumas paneigė švogerių respublikos principus ir privertė valstybę tapti teisine.
Tikėdamiesi tos pačios teisybės menkesni rangu žmonės eina į vadovų-valdovų kabinetus su diktofonais: ne koks variantas, bet bent toks viešumo skydas.
Manyčiau, kad jei viešumas, kaip gynyba, būtų pasitelktas VEKSo atveju, mes būtume turėję kitokią Kultūros sostinę. Tačiau čia buvo paklūsta sistemai: negarsinkime, kaip esame spaudžiami, kokie ir kieno veikia interesai, ir gal visgi politikai atsilygins už tylą ir duos lėšų? Neatsilygino. Nukarpė.
Ir konferencijoje apie 1990-uosius nuskambėjo mus visą 20-metį lydėjusi frazė: Pavardžių gal neminėsime. Taip istorikams vardų nenori minėti nukentėjusieji, kultūros tyrinėtojams viešų paslapčių nesako nutildytieji. Dar vis nedrįstame, bet apsimetame kultūringais ar krikščioniškai atlaidžiais. Bet tokia krikščionybė verčiasi stabmeldyste į viršų: kas vyko, kai mirė vienas prezidentų?! Staiga išsivaduota iš stabo nelaisvės ir imtas trypti pergalės šokis. Sistema, pasirodo, laikėsi tik ant stabo ir baimės prieš jį, nors žmogus jau keleri metai nebuvo politikoje. Sistemą mes antropomorfizuojame, tapatiname su personalijomis. O ką darome, kai sistema mūsų netenkina? Kad ir kaip būtų amoralu prisipažinti laukiame jų, senųjų, mirties. Nes jie kitaip nesitraukia. Nes jie elgiasi diktatoriškai, atimdami iš mūsų laiką, galimybes ir viltis. Mes tylime ir emigruojame į vidų ar į kitą šalį.
Atsisakydami garsiai kalbėti apie sistemą ir neįvardydami jos smagračių tik parodome, kad esame jos dalis, kad bijome ir kad vidinė liustracija neįvyko. Ką dar tuomet pasakoti jaunai konferencijos publikai apie ryžtingus 1990-uosius, jei patys elgiamės kaip Brežnevo laikų stagnatoriai, o neilgai trukus galime tokiais ir virsti?
Nemažą dalį šiandienos tvarkos atvejų savo satyrose aprašė Vytautė Žilinskaitė ir Kazys Saja. Prieš 30 metų. Stebėtina, kaip kai kuriose srityse laikas patenka į Mebijaus juostą. Ką gi - mūsų laukia viltis šlovingi 1990-ieji.
Komentaras, skaitytas LR laidoje Kultūros savaitė
© 2010 XXI amžius
|