| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Įvertino Birutės Federavičienės darbus
Kino režisierius Juozas Sabolis sukūrė dokumentinį filmą Lietuvos generalinis konsulatas Vilniuje 1939 metais. Tai filmas apie tai, kaip Lietuvos generalinio konsulatas gelbėjo tūkstančius lenkų ir žydų (vėliau globojamų japonų konsulo Sugiharos). Nepaisant patirtų istorinių skriaudų, karo akivaizdoje Lietuvos valstybės prioritetai buvo grindžiami ne politiniu pragmatizmu, o krikščioniškojo humanizmo idėjomis. Šias vertybes išpažino, jomis darbe ir gyvenime vadovavosi tuometinio Lietuvos generalinio konsulato lenkų užimtame Vilniuje tarnautoja Birutė Verkelytė-Federavičienė. Karo ir pokario metais, nepaisydama gresiančių pavojų, Lietuvos knygnešių palikuonė gelbėjo nuo pražūties okupantų persekiojamus žmones. B. Federavičienė kartu su generaliniu konsulu Antanu Trimaku išdavė tranzitines Lietuvos vizas ir taip išgelbėjo žymius Lenkijos politikos, verslo, kultūros ir žydų bendruomenės atstovus, bėgančius į Europą nuo nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos okupacijos. Lapkričio 24 dieną B. Federavičienė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos dvidešimtmečio proga buvo apdovanota medaliu Už nuopelnus Lietuvos diplomatinėje tarnyboje už pasiaukojamą darbą Lietuvos diplomatijoje. Spausdiname URM minėjime pasakytą B. Federavičienės kalbą. Esu dėkinga už pakvietimą ir pagerbimą, kaip 1939-1940 metų Lietuvos Generalinio konsulato Vilniuje ir Vyriausybės Įgaliotinio Vilniaus miestui ir sričiai įstaigos darbuotoja. Įteiktą apdovanojimą leiskite man priimti visų mano kartos bendražygių vardu, kurių gimtinė, kaip ir manoji Vilniaus kraštas. Jo netektį XX amžiaus pradžioje mes visi skaudžiai išgyvenome, bet, liaudies išminties mokomi, rankų nenuleidome, tik dar ryžtingiau stengėmės palaikyti šiame krašte gyvenančių tautiečių dvasią buvome knygnešiai ir kultūros nešėjai, stiprinome lietuvių tautinę savimonę, viltį ir atsparumą nutautinimui. Todėl, nežiūrint okupacinės lenkų valdžios žiaurių represijų, lietuviškų mokyklų, draugijų uždarymo ir kitų priešiškų tautai veiksmų, 1939 metais įžygiavusi į Vilnių ir jo sritį Lietuvos kariuomenė ir atvykę Vyriausybės atstovai su nuostaba džiaugėsi radę čia gyvą lietuvybę. Šiandien mane, kaip seną vilnietę, skaudina tai, kad šiame krašte, ypač Vilniaus rajone, perdėtai rūpinantis lenkų tautine mažuma, skriaudžiami ir apleidžiami čia gyvenantys lietuviai. Nemažai lietuviškų mokyklų uždaroma, kitos prijungiamos prie lenkiškų, o ir pats kraštas sparčiai lenkinamas. Visa tai kelia nerimą, nes ir valstybiniu lygiu nevengiama neapgalvotų pažadų mūsų kaimynams, dėl kurių vėliau iškyla nemažai keblumų, o tautoje auga sumaištis. Juk nėra ir negali būti jokių priežasčių, dėl kurių galima būtų menkinti savo kalbą ir tautinį savitumą. Todėl protu, širdimi ir darbais būkime ištikimi Mikalojaus Daukšos mūsų tautai ir jos kartų kartoms paliktam priesakui neleiskime sunaikinti tautos kalbos, nes sunaikinus kalbą sunaikinsi tautos vienybę, santaiką ir gerovę.
© 2010 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |