Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Krikščionybė – labiausiai persekiojama religija

Mindaugas BUIKA

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė

Pripažinta krikščionybės diskriminacija

Didelį suinteresuotumą Visuotinėje Bažnyčioje, kaip ir tarptautinėje bendruomenėje, sukėlė gruodžio pirmosiomis dienomis Kazachstano sostinėje Astanoje vykusi pirmoji per pastaruosius 11 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) viršūnių konferencija, kurios baigiamojoje deklaracijoje pabrėžiama, kad pagarba individo orumui ir religijos laisvei turi būti globalinio saugumo įtvirtinimo pagrindas. Daugelis šio susitikimo dalyvių, ypač žmogaus teises ginančių judėjimų vadovų, išreiškė viltį, kad 2011 metais Lietuvai perimant ESBO pirmininkavimą bus parengtas siūlomas veiksmų planas, kurio įgyvendinimas nulemtų šios unikalios struktūros veiklą ateinančiam dešimtmečiui. ESBO priklauso 56 valstybės, įskaitant Europos Sąjungos šalis, JAV, Kanadą, Rusiją, Turkiją bei posovietinės Vidurinės Azijos respublikas.

ESBO priklausančio Šventojo Sosto delegacijai vadovavęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė savo kalboje pažymėjo, kad tarptautinė bendruomenė turi ryžtingai kovoti su krikščionių diskriminacija bei stiprėjančia netolerancija krikščioniškojo tikėjimo atžvilgiu, kaip kad ginant kitas religines grupes (pavyzdžiui, nuo antisemitizmo ar islamofobijos). „Iš tikrųjų yra išsamiai dokumentuota, kad būtent krikščionys dabar yra labiausiai persekiojama ir diskriminuojama religinė grupė, – sakė kardinolas. – Daugiau kaip 200 milijonai jų, priklausančių skirtingoms konfesijoms, patiria sunkumus dėl teisinių ar kultūrinių suvaržymų“. Be šių apribojimų, religijai, kuri visada buvo svarbiu socialinio gyvenimo faktoriumi, dabar grėsmę kelia reliatyvizmas bei klaidingas sekuliarizmas, kurie bando išstumti tikėjimą iš viešosios erdvės.

Tikėjimo laisvė – prigimtinė teisė

Savo pranešime, naudodamasis 2009 metais paskelbtais ESBO tyrimų duomenimis, Vatikano valstybės sekretorius pripažino, kad antikrikščioniška diskriminacija įvairiomis formomis pasireiškė ir kai kuriose šiai struktūrai priklausančiose valstybėse. „Kai kuriose šalyse tebegalioja ar priimti nauji netolerantiški bei religiją diskriminuojantys įstatymai“, pastebėti valdžios sprendimai ar veiksmai, kurie prieštarauja krikščionių saviraiškos laisvei. Užfiksuoti ir smurto epizodai, netgi pasikėsinimų atvejai, priminė kardinolas T. Bertonė, matyt, turėdamas galvoje šiemet Turkijoje nužudytą katalikų vyskupą. (Anksčiau šioje musulmonų daugumos šalyje buvo nužudyti keli kunigai.) Jis taip pat nurodė į kai kuriose posovietinėse šalyse vis dar esančius sunkumus bažnytinių bendruomenių registracijai, valdžios „neteisėtą kišimąsi“ į religinių organizacijų veiklą, netgi bandymą jas kontroliuoti, nepaisant teisės veikti pagal savo statutus ir moralinius įsitikinimus.

Kova už religijos laisvę praėjusio XX amžiaus Europoje, valdant ateistiniams komunistų ar nacių režimams, mūsų amžininkams turėjo palikti geras pamokas. Pagaliau atėjo laikas visiems įsisąmoninti, jog tikėjimas į Dievą, savosios religijos laisvas praktikavimas ir kvietimas kitų į viešą tikėjimo raišką, „nėra valstybės suteikta nuolaida, bet tikra teisė, pagrįsta pačiu žmogiškojo asmens orumu“, – pabrėžė Vatikano atstovas. Jis taip pat priminė, kad Šventasis Sostas visuose tarptautiniuose forumuose tvirtina, jog asmens orumo gynimas turi vienyti visą žmonijos giminę ir kiekviena politinė bendrija tai turi pripažinti.

JAV ataskaitos bruožai

Lapkričio 17 dieną paskelbtoje kasmetinėje JAV valstybės departamento ataskaitoje apie tarptautinę religijos laisvės padėtį pripažįstama, kad religijos laisvė yra pamatinė teisė ir esminis kiekvienos stabilios bei taikios visuomenės elementas. Šiame labai autoritetingame ir detaliai parengtame pranešime aptariant padėtį beveik visose pasaulio valstybėse įvardijamos penkios esminės religinio diskriminavimo ir laisvės apribojimo kategorijos.

Pirmiausia tai autoritariniai režimai, kurie siekia kontroliuoti visus politinio bei pilietinio gyvenimo aspektus ir kartais pačią religiją laiko „valstybės priešu“. Antra, pasitaikantis atviras priešiškumas netradicinėms religinėms grupėms ir mažumoms. Trečia, valstybinės valdžios pasyvumas visuomenėje pasitaikančioms netolerancijos religijai apraiškoms, nors įstatymais religijos laisvė ir yra garantuojama. Ketvirta, tai vadinamoji institucinė diskriminacija, kai teikiama pirmenybė kai kurioms religinėms grupėms kitų apribojimo sąskaita. Pagaliau, kai kurių religinių grupių perdėtas stigmatizavimas, paskelbiant jas pavojingomis viešajai tvarkai, taip paskatinant išpuolius jų atžvilgiu. „Ši praktika gana įprasta netgi šalims, kuriose kitais atžvilgiais religijos laisvė yra gerbiama“, – pažymima Jungtinių Valstijų ataskaitoje.

Dokumente atskirai paminimos 27 pasaulio valstybės (tarp jų ir Rusija), kuriose religijos laisvė yra ribojama daugiau nei priimta tarptautinėje bendruomenėje. Išvardijamos taip pat didžiausią susirūpinimą šiuo atžvilgiu keliančios šalys – Birma (Mijanmaras), Kinija, Eritrėja, Iranas, Šiaurės Korėja, Saudo Arabija, Uzbekistanas ir Kuba – kuriose religinis veikimas ypač diskriminuojamas, bandoma valstybiškai kontroliuoti arba religijos laisvės iš viso nėra. Ataskaitoje taip pat kritiškai atsiliepiama į kai kurių musulmonų daugumos šalių iniciatyvą tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtinti gana kontraversišką „religijos šmeižimo“ koncepciją. Jos pagrindu neretai krikščionys apkaltinami neva piktžodžiavimu prieš islamą ir kartais (ypač Pakistane) netgi baudžiami mirties bausme. Tai rimti iššūkiai, kurių atžvilgiu reikia alternatyvių sprendimų.

© 2010 „XXI amžius“