Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Prisiminė garsųjį dailės istoriką ir muziejininką

Paminėtas Vlado Drėmos (1910–1995) 100-metis

Livija ŠIUGŽDIENĖ

Prisiminimais apie tėvą dalijasi Gražina Drėmaitė

V. Drėmos pagerbimo vakare kalba skulptorius Stanislovas Kuzma. Iš dešinės: Jonas Rimantas Glemža, Romualdas Budrys Autorės nuotraukos

Vilniaus paveikslų galerijoje buvo prisimintas dailės istorikas, muziejininkas, dailininkas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūros paveldo tyrėjas ir puoselėtojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vladas Drėma (1910–1995), atidaryta jo kūrybos paroda (1928–1939 m.). Vakaro dalyvių laukė maloni staigmena – visi ant kėdžių rado padėtą jo knygą „Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių (1761–1853)“. Menininko dukra Gražina Drėmaitė šią knygą įteikė literatūrologei Viktorijai Daujotytei.

V. Drėma sovietiniais laikais labai jautriai išgyveno, kad dailininkų institucijos, o konkrečiai šalia Bernardinų bažnyčios įsikūręs Valstybinis dailės institutas, naikina unikalius architektūros šedevrus. Modernistas dailininkas, nuo 1931 metų dalyvavęs dailės parodose, puoselėjęs Vilniaus bažnyčių meną, buvo nemėgiamas sovietinių biurokratų. M. K. Čiurlionį gynęs Drėma buvo išmestas iš Dailės instituto ir Dailės muziejaus. Bet užtat pagal jo nurodymus ir konsultacijas restauruotos Šv. Jono bažnyčios koplyčios, Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdiniai, Katedros fasadų nišų skulptūros, Vilniaus universiteto freskos ir dabar rodo didžiulį jo mokslinį talentą.

Minėjime kalbėjusi menotyrininkė Marija Matušakaitė priminė laikus, kai V. Drėma dirbo Vilniaus gudų, Lietuvos etnografijos, Vilniaus dailės muziejuose, Paminklų konservavimo institute. Visą gyvenimą plaukdamas prieš srovę jis sugebėjo labai daug nuveikti. Knygą „Dingęs Vilnius“ Drėma rengė net 22 metus, „Vilniaus Šv. Jono bažnyčia“ – 34-erius. Kaip paliudijo Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, V. Drėma padėjo šio muziejaus veiklos pamatus. Pats buvęs Drėmos studentu, R. Budrys prisiminė, koks jis buvo reiklus studentams. Pasak Šv. Jonų bažnyčios rekonstruktoriaus Romano Jalovecko, Drėma daug prisidėjo prie Šv. Jono bažnyčios restauravimo. (Beje, jis tik taip būtų vadinęs šią bažnyčią, o ne Šv. Jonų bažnyčia.) V. Drėma buvo geras plastinės anatomijos specialistas –  skulptoriai net baimindavosi jo griežtų pastabų. Apie Drėmą, kaip plastinės anatomijos žinovą, pasakojo ir A. Viliuvienė. Pasak jos, ne visi net ir dabar žymūs menininkai pas jį išlaikydavo šio dalyko egzaminą.

Menininko dukra G. Drėmaitė, patikslindama M. Matušakaitę, sakė, kad „Dingęs Vilnius“ nebuvo rašomas 22 metus – jis tiek išgulėjo „Vagos“ ir kitose leidyklose. „Mat iš pradžių buvo reikalaujama iš knygos pašalinti visas bažnyčias, po to – „nukirpti“ visus kryžius. V. Drėma nesutiko. Po dešimties metų knyga buvo vežama spausdinti į (Rytų) Vokietiją. Vokietija susipyko su Sovietų Sąjunga ir knyga buvo grąžinta atgal. Tada nuvežė į Maskvą, bet tada Lietuva atsiskyrė nuo sovietų. Knygą vėl grąžino atgal. Kur spausdinti? Nuvežė į Minską. Buvo planuota auksinėmis raidėmis įrašyti knygos pavadinimą juodame fone. Tačiau reikiamos juodos medžiagos viršeliui Baltarusijoje nebuvo – tik raudona“, – nelinksmą knygos kelią prisiminė restauratoriaus dukra. Po 22 metų gavęs knygą autorius labai susijaudino – visą savaitę vaikščiojo sukrėstas.

Jonas Rimantas Glemža plačiai apibūdino Drėmos ir lenkų restauratoriaus Stanislavo Lorenco bendradarbiavimą, ypač restauruojant Šv. Jono bažnyčios koplyčias, jų draugystę bei susirašinėjimą iki paskutiniųjų dienų. Glemža apibūdino Drėmą kaip itin kategorišką. Žymusis skulptorius Stanislovas Kuzma irgi prisiminė Drėmos dėstytą plastinės akademijos kursą. Kuzma prisiminė, kaip Drėma aiškino apie alkūnkaulį: „Ne taip padarei. Čia juk matosi, kad nesuaugęs vyras, nes alkūnkaulis subręsta tik 30 metų vyrui.“ Palikęs institutą, tarsi norėdamas prasiblaškyti ar susitikti su savo buvusiais auklėtiniais, sekmadieniais su studentų entuziastų grupe dalyvaudavo ekskursijose po Vilniaus bažnyčias.

Paroda praplėtė supratimą apie V. Drėmos kaip  menininko kūrybą – net prieš 80 metų piešti jo piešiniai atrodo šiuolaikiški ir modernūs.

© 2010 „XXI amžius“