2010 m. gruodžio 22 d.
Nr. 93
(1878)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai

Aloyzo Stasiulevičiaus kūrybos centras – Vilnius

Aloyzas Stasiulevičius
parodos atidarymo metu
Autoriaus nuotrauka

Kryžkelė. Tilto gatvė, 2010

Žmogus su sparnais, 2009

Karališka Vilniaus panorama, 2009

Vizija, 2010

Pilka diena, 2009

Panorama su Šventų Jonų bažnyčia, 2009

Dominikonų ansamblis, 2010

Vilniaus senamiestyje, Pylimo galerijoje, neseniai veikė žinomo dailininko tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus tapybos darbų paroda, skirta Vilniui. Paveikslai buvo tapyti įvairiu laiku, pradedant 1968-aisiais. Ta proga mūsų korespondentas Stasys POVILAITIS pakalbino dailininką.

 

Kiek parodų esate surengęs, kuo reikšminga ši, Pylimo galerijoje eksponuota?

Ši paroda buvo tik viena iš daugelio personalinių parodų, tarsi ataskaita už pastaruosius metus. Iš viso surengiau apie 60 asmeninių savo tapybos darbų parodų įvairiuose muziejuose ir galerijose. Mano darbai atstovavo šiuolaikinei Lietuvos dailei daugiau kaip 70 grupinių parodų įvairiose pasaulio šalyse, parašiau ir publikavau per šimtą dailės kritikos straipsnių, o 1993 metais subūriau dailininkų individualistų kūrybinę grupę.

Kurie dailininkai priklauso šiai grupei?

Tai Rimas Bičiūnas, Jonas Daniliauskas, Svajūnas Armonas, Aleksandras Vozbinas ir dar apie dešimt dailininkų.

Kur ir kada prasidėjo Jūsų kelias į dailę?

Esu gimęs 1931 m. birželio 2 dieną Raseinių r., Ariogaloje. 1956 metais baigiau Vilniaus dailės institutą. 1956–2006 metais dėsčiau piešimą ir akvarelę Telšių taikomosios dailės technikume, tapybą ir piešimą – nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tapybą, kompoziciją – Vilniaus dailės institute. Pedagoginę veiklą baigiau Klaipėdos universiteto menų fakultete. Nuo 1960 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Kada ir už ką buvote apdovanotas?

1978 metais pelniau IV Baltijos šalių tapybos trienalės premiją, o 1982 metais tapau IV tarptautinės tapybos trienalės Sofijoje laureatu. Esu apdovanotas Lietuvos Vyriausybės meno premija, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, savivaldybės aukso medaliu „Už nuopelnus Vilniaus kultūrai“.

Tapybos darbuose teigiate Dievą ir Amžinybę. Jūsų tapomas Vilnius yra apibendrintas – tai sostinių Sostinė. Jūsų dailė labai  muzikali – gal tai tėvo, dirbusio vargonininku, įtaka? Jūs irgi labai mėgstate klasikinę muziką.

Gal ir taip. Vilnius yra mano kūrybos centras. Jis yra giliai mano dvasioje. Vertinant meną ypač svarbu, ar menas veda amžinybės link. Artėjimas prie amžinybės – tai artėjimas prie Dievo. Kas naujuosiuose amžiuose artėjo prie šio idealo? Dailėje – Georges Rouault, Marc Chagall, M. K. Čiurlionis, muzikoje – Krzysztof Penderecki, Arvo Pärtas. Daugumos šiuolaikinių menininkų kūrybinių nesėkmių priežastys – jų dvasinės pusiausvyros praradimas ir, anot Pendereckio, susipriešinimas su Dievu. Oskaras Milašius, Paryžiuje paskaitęs savo giminaičiui Česlovui Milošui jaunųjų prancūzų poetų eiles, komentavo: visi jie įdomūs, jie išreiškia savąjį Aš, tačiau jų neliks didžiojoje literatūroje – jų kūryboje nėra to, kas pažymėta Amžinybės ženklu.

Ką galite pasakyti apie jaunuosius menininkus?

Jaunimui, siekiančiam tapti dailininkais, neužtenka mokytis akademijose, universitetuose – reikia nuolat lankyti ir savus, ir didžiuosius pasaulio muziejus, ugdyti spalvinę klausą, jautrumą, pagavą. Prisilietus prie didžiojo praeities meno aiškėja dabartinio meno vertė. Neturint plataus akiračio, nemokant skaityti ir suprasti dailės kūrinių, atsiranda vienšonis vertinimas ir savo, ir kitų kūrybos. Svarbiausia pasidaro išgarsėti.

Kokie muziejai ir galerijos įsigiję Jūsų paveikslų?

Mano dailės darbų turi įsigiję Jungtinių Amerikos Valstijų, Latvijos, Ukrainos, Vokietijos, Jungtinių Arabų Emyratų, Rusijos muziejai.

Dėkojame už pokalbį, sveikiname su artėjančiu jubiliejumi ir linkime nutapyti dar ne vieną Vilnių įamžinantį paveikslą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija