|
Šunsnukių užtektinai ir Lietuvos valstybinėse institucijose
Gintaras Visockas
Be jokios abejonės, WikiLeaks veikla dviprasmiška. Mes iki šiol nežinome tikrųjų skandalingojo portalo įkūrėjo Juliano Assange (Džuliano Asanžo) tikslų. Sutinku su nuomone, kad JAV armijos seržantą Bredlį Meningą, J. Assange internetinei svetainei pateikusį dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, galima vadinti išdaviku. Neatmetu ir galimybės, kad WikiLeaks atvirumas labiausiai pakenkė JAV interesams, tačiau nesuprantu tų karštakošių, kurie WikiLeaks įkūrėjus vadina pačių griežčiausių bausmių nusipelnusiais šunsnukiais.
Omenyje turiu parlamentarą Emanuelį Zingerį. Ritos Miliūtės autorinėje laidoje Teisė žinoti šis parlamentaras pareiškė, esą tokius kaip J. Assange ar B. Meningas derėtų vadinti šunsnukiais, jei tik čia nėra dar didesnės blogybės kitų valstybių užsakymo. Pasak E. Zingerio, WikiLeaks platina nepasitikėjimą tarp valstybių ir tautų, nes skleidžia įvairias paslaptis bei gandus. Jo įsitikinimu, WikiLeaks veiklos tikrai negalima laikyti kova už geresnį rytojų. Kur čia tas kilnumas, jeigu norima, kad visi su visais susipyktų? retoriškai teiravosi Seimo Užsienio reikalų komiteto narys. Parlamentaras taip pat pabrėžė, jog dėl tokios WikiLeaks veiklos gali nukentėti daug su šiuo incidentu tiesiogiai nesusijusių žmonių. Pasirodo, įmanomas ne tik moralinis, bet ir fizinis nukentėjimas. Jis ypač akcentavo, jog WikiLeaks veikla pirmiausiai kenkia Jungtinių Valstijų interesams.
Laidoje keistai skambėjo ir kategoriški žurnalisto Audriaus Matonio žodžiai. Tiesa, jis pripažino, jog pasaulio žiniasklaida į WikiLeaks paskelbtus dokumentus reagavo skirtingai. Kai kurie įtakingi, gerą vardą turintys leidiniai savo skaitytojus išsamiai informavo apie minėtoje internetinėje svetainėje pasirodžiusius dokumentus. Tačiau daug leidinių prisipažino, jog yra pasimetę ir nežiną, kaip iš tiesų derėtų elgtis šioje konkrečioje situacijoje. A. Matonis nuolat akcentavo, kad tai, ką skelbia WikiLeaks vogtas daiktas, todėl save gerbianti žiniasklaida neturėtų naudotis vogtais daiktais. Jis taip pat taikliai pastebėjo, jog tikrasis skandalas yra ne tie WikiLeaks paviešinti dokumentai tikrasis skandalas yra tas, kad Amerika nesugebėjo apsaugoti tiek daug konfidencialios ir slaptos informacijos. Būtent dėl šios aplinkybės oficialusis Vašingtonas ir turėtų pirmiausiai laužyti galvą.
Pasak A. Matonio, jau pats WikiLeaks veiklos pobūdis kelia rimtų abejonių. Šio portalo įkūrėjai tvirtina kovojantys su vyriausybėmis, slepiančiomis negražius veiksmus bei elgesį. Bet su tokiomis neva blogomis vyriausybėmis pats WikiLeaks grumiasi pasislėpęs, užsikonspiravęs, o ne atvirai, ne viešai. A. Matonio žodžiais tariant, J. Assange sukūrė organizaciją, kuri dirba naudodama pačius slapčiausius metodus, todėl primena, pavyzdžiui, masonų arba mafijos grupuočių elgesį. Taigi teisūs būtent tie, kurie J. Assange kaltina informaciniu vandalizmu arba net informaciniu terorizmu.
Žurnalistas atkreipė dėmesį ir į tai, kad WikiLeaks paskelbtuose pranešimuose yra daug abejotinų duomenų. Štai tvirtinama, esą mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ragino JAV diplomatus daryti spaudimą prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl galimybės į Lietuvą perkelti vieną ar kelis suimtus terorizmu įtariamus asmenis. Tokią nuomonę įmanoma susidaryti perskaičius kai kuriuos WikiLeaks paviešintus dokumentus. Tačiau mes nežinome, ar tai tiesa, ar tikrai mūsų Seimo NSGK pirmininkas elgėsi būtent taip, kaip aprašyta WikiLeaks publikacijose, kalbėjo žurnalistas A. Matonis.
Laidoje Teisė žinoti dalyvavęs Seimo NSGK vadovas A. Anušauskas irgi buvo itin nepalankus WikiLeaks veiklai. Jis akcentavo, jog WikiLeaks skelbiama informacija yra vienpusiška. Norint iki galo suvokti tai, kas tame portale pasakyta, reikia turėti daugiau šaltinių. Parlamentaro A. Anušausko įsitikinimu, WikiLeaks pobūdžio portalų ateityje gali daugėti. Prie šios ne itin džiuginančios realybės nederėtų priprasti, tokių dalykų toleruoti. Ir vis dėlto tuo pačiu būtina prisipažinti, jog vienintelė išeitis išmokti geriau saugoti savo paslaptis.
Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas kalbėjo ir apie perdėtą įtarumą, kuriuo šiandien mėgaujamasi. Esama žmonių, kurie įsitikinę, jog viską šiame pasaulyje valdo arba CŽV, arba KGB. O juk pasitaiko reiškinių ir įvykių, dėl kurių niekuo dėtos nei Amerikos, nei Rusijos žvalgybos. Parlamentaras kvietė nekreipti dėmesio į tuos, kurie nuolat kuria įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, puoselėja įtarumą visur ir visada. Čia svarbesni kiti dalykai: nešokti pagal iš anksto WikiLeaks nubrėžtas taisykles. Svarbu, ar tą informaciją, kurią paskleidė WikiLeaks, patvirtina valstybės, tapusios šio portalo herojėmis. O jei komentuoja, tai kaip. Juk toje milžiniškoje informacinėje jūroje, be abejo, esama ir gandų, ir šnabždesių. Diplomatai renka ir gandus, sutirština kai kurias spalvas, tačiau kvaila daryti plačius apibendrinimus vien tik naudojantis iš WikiLeaks gauta informacija.
Seimo NSGK komiteto pirmininkas A. Anušauskas lygino WikiLeaks net su sovietmečio disidentais. Parlamentaro nuomone, kai kurie sovietmečio disidentai kur kas patrauklesni už J. Assange, nes jie, suvokdami apie jiems gresiančius pavojus ir nemalonumus, veikė atvirai, viešai.
Šioje diskusijoje įdomiausiai, mano supratimu, kalbėjo diplomatas Algirdas Kumža. Jau vien dėl to, kad nebuvo toks kategoriškas, į problemą žvelgė giliai, iš esmės, niekam nepataikaudamas. Buvęs ambasadorius Ukrainoje pastebėjo, kad daug WikiLeaks paskelbtos informacijos pasaulio visuomenei jau iki tol buvo žinoma arba girdėta. Kai kurie britų, vokiečių, amerikiečių ar ispanų leidiniai ir anksčiau labai kritiškai vertino amerikiečių veiksmus Afganistane ir Irake, šaipėsi iš Prancūzijos prezidento arba peikė Vokietijos kanclerę. Nieko naujo WikiLeaks nepaskelbė ir apie Rusiją. Argi iki WikiLeaks nežinojome, jog Rusijos negalima vadinti demokratine valstybe, kad ten labiau bijomasi jėgos, o ne įstatymų, jog dabartinis premjeras Vladimiras Putinas įtakingesnis už prezidentą Dmitrijų Medvedevą? Diplomatas A. Kumža pabrėžė, kad dar gerokai iki WikiLeaks buvo parašyta skandalingų knygų ir dokumentinių filmų apie neva nesąžiningą Amerikos politiką. Ir vis dėlto niekas ant tų knygų autorių ar filmų režisierių labai nesirūstindavo. Tiesa, po WikiLeaks veiksmų dabartinei JAV administracijai teks ilgai dirbti, kad atstatytų pašlijusį pasitikėjimą tarp draugų, partnerių bei oponentų.
Sunku nesutikti su diplomato A. Kumžos nuomone, kad WikiLeaks skandalas painus dalykas. Tas seržantas elgėsi negarbingai, vogdamas slaptus dokumentus, tačiau nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog WikiLeaks paskelbta informacija pradėjo naudotis net penki padorių leidinių reputaciją visame pasaulyje turintys laikraščiai. Tie laikraščiai į WikiLeaks žiūri labai rimtai.
Klausantis šios laidos kilo įvairių minčių. Taip, WikiLeaks įkūrėjai elgiasi įžūliai, iššaukiančiai tarsi už jų pečių stovėtų įtakingi užtarėjai. Taip, neatmestina versija, jog WikiLeaks veikla nenaudinga Amerikai, bet naudinga Rusijai. Tačiau pasaulyje esama žymiai didesnių šunsnukių nei tas seržantas ir tas žurnalistas. Aš šunsnukiais pirmiausiai vadinčiau Vašingtono ir Briuselio diplomatus bei generolus, kurie priimdami Lietuvą į NATO pamiršo sukurti Baltijos valstybių gynybos planą. Žodžiu, šunsnukiais pirmiausia derėtų įvardinti aukšto rango politikus, kurie mus į NATO priėmė daugiau teoriškai. Bet baisiausia, kad dėl to ir Lietuvos politikai per daug nesuko sau galvos. Ar toks elgesys neprimena išdavystės? Prisimindamas parlamentaro E. Zingerio epitetus, taikytus WikiLeaks rengėjams, norėčiau pabrėžti: šunsnukių pakanka ir Lietuvos valstybinėse institucijose. Tik jų kažkodėl nevelkame į dienos šviesą, vis dar juos pagarbiai vadindami gerbiamais Seimo nariais, ministrais, valstybės vadovais...
E. Zingeris sakė, jog WikiLeaks elgesys vertas didžiausio pasmerkimo. Gal ir vertas. Bet šioje istorijoje didžiausio pasmerkimo nusipelnė tikriausiai ne seržantas, žurnalistui nutekinęs informaciją, o, pavyzdžiui, CŽV ir FTB vadai, nesugebėję apsaugoti slaptos informacijos. Ar mes, visą bėdą versdami seržantams ir žurnalistams, elgiamės įžvalgiai, ar neskatiname kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis? Paskutiniųjų dienų ginčai dėl WikiLeaks byloja, jog kai kurie JAV politikai tą vargšą seržantą trokšta pasodinti už grotų net 50-čiai metų. Sodinkite. Bet tada Amerikos kongresmenus bei senatorius, atsakingus už JAV slaptųjų tarnybų veiklos priežiūrą, sodinkite šimtui metų. Gal amerikiečiams derėtų pamąstyti ir apie JAV prezidento asmeninę atsakomybę. WikiLeaks paviešinti dokumentai pakenkė ir Baltijos valstybėms. Nutekinta konfidenciali informacija dėl Baltijos valstybių apsaugos po NATO skėčiu Rusijai leis imtis kontrveiksmų. Kokie jie bus? Lietuva greičiausiai vėl atsidurs ties suskilusia gelda. Juk abejotina, kad NATO strategai iškart pultų rengti naują mūsų gynybos planą.
Be kita ko, WikiLeaks portalui galima padėkoti bent jau už tai, kad sužinojome tikrąjį Lenkijos požiūrį į Baltijos valstybių saugumo reikalus. Jau senokai turėjome negerų įtarimų. Dabar akivaizdu, kad Varšuvai tikrai nusispjaut, kaip NATO saugo Lietuvą, Latviją, Estiją. Tačiau kai kurie mūsų politikai šią skaudžią tiesą vis dar atkakliai slepia nuo Lietuvos visuomenės. Taigi šunsnukių užtenka ir Lietuvos valstybinėse institucijose.
© 2010 XXI amžius
|