2011 m. sausio 7 d.
Nr. 2
(1882)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Naujametinės kontraversijos

Prasidėjus Naujiesiems metams mūsų šalyje įvyko keletas gana reikšmingų pasiaiškinimų aukščiausiame valstybės lygmenyje. Ne, tai nebuvo koks nors lokalinis Eglės Kusaitės bylos klausimas – per kelias dienas nuo pernai gruodžio pabaigoje vykusios teismo parodijos byla nepajudėjo: visuomenei nepaaiškinus, kas vyksta, byla lyg sovietiniais laikais buvo paslėpta nuo jos, o aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai liko nuvilti. Toks teisėtvarkos elgesys darosi taisykle. Seimas, priėmęs potvarkius, kad  valstybę iš bankroto ir toliau gelbės pensininkai, bedarbiai ir išeiviai, ramiai išėjo į ilgas, beveik trijų mėnesių atostogas.

Savaitės pradžioje kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus viename dienraštyje paskelbtame interviu (galima suprasti, kad interviu buvo parengtas gruodžio pabaigoje) tvirtino išgyvenantis dėl blogėjančių santykių su Lenkija, kritikavo užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu. Jis teigė, kad atsirado daug įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, akivaizdžiai ima byrėti mūsų draugystės pamatai, kuriuos Adamkaus prezidentavimo metais nuosekliai stengtasi sustiprinti. Prezidentas kritikavo ir dabartinę D. Grybauskaitės politiką Baltarusijos atžvilgiu, sakydamas, kad „akivaizdžiai persistengėme mėgindami patikti Aleksandrui Lukašenkai“. Jis konstatavo, kad remdami Lukašenką „mes tiesiog apsijuokėme“, o „mūsų užsienio politiką Baltarusijos atžvilgiu ištiko katastrofa“. Jis nenori kalbėti „apie tokius neesminius, nors ir nemalonius, silpstančio tarptautinio autoriteto požymius“, kai „mūsų valstybės vadovai net nebuvo pakviesti į Davoso forumą“, bet yra dar blogiau, kai „tarptautinėje arenoje Lietuva vis dažniau nurašoma kaip neverta dėmesio šalis“ – tai esą liudija britų savaitraštis „The Economist“, skelbiantis, kad „kitąmet Baltijos regionas tebus geografinė sąvoka be politinio ir ekonominio turinio“. Pagyręs, kad „Estija ne tik įsiveda eurą, bet jau nori būti vadinama ne Baltijos, o Šiaurės šalimi, nes lygiuojasi į Suomiją ir Švediją“, prezidentas V. Adamkus sakė, kad „Lietuvos padėtis iš viso keista – neaišku, nei ko mūsų šalis siekia, nei kokia jos užsienio politika apskritai“. V. Adamkui kyla kitų klausimų dėl vidaus politikos.

Jis nepritaria „Leo LT“ sunaikinimui: „Ar verta džiaugtis tuo, kad sugriovėme, kas buvo ilgai ir sunkiai kuriama? Iki šiol man dar niekas neįrodė, kad tas projektas iš principo buvo suktybė. Juk valstybė turėjo kontrolinį akcijų paketą. Užtat dabar ir sėdime prie suskilusios geldos. Rusai, pasiraitoję rankoves, jau stato atominę elektrinę prie mūsų sienų Kaliningrado srityje, o ir baltarusiai garsiai žada imtis tokios statybos Vilniaus pašonėje“. Jis aiškiai pasisakė ir prieš augančią emigraciją: „Žmonės palieka tėvynę todėl, kad nenori gyventi Lietuvoje taip, kaip dabar gyvena. Kol žmonės nepatikės, kad Lietuvoje padėtis ima gerėti, tol jie ir emigruos“.

Kritinės V. Adamkaus pastabos negalėjo likti be atsako. Jau tą pačią dieną prezidentė D. Grybauskaitė atmetė V. Adamkaus kritiką dėl politikos Baltarusijos atžvilgiu. Ji sakė, kad katastrofa yra ne parodytas draugiškumas kaimyninei valstybei (kurioje audringai pasireiškia ketvirtą kadenciją šalį valdyti vėl ėmęsis diktatoriumi jau senokai tapęs A. Lukašenkai), o prieš tai dešimt metų buvusi atsukta nugara. Prezidentės atstovas spaudai Linas Balsys sakė: „Prezidentė niekaip nevertina ir nekomentuoja spaudoje pasakytų atskirų politikos veikėjų komentarų ar nuomonių. Prezidentė mano, kad katastrofa ir klaida buvo dešimt metų (vykusi) Baltarusijos izoliacija. Tie žingsniai, kurie buvo padaryti prezidentės kadencijos laikotarpiu – pirmieji kontaktai yra prisidėję prie to, kad yra nors kokie demokratėjimo žingsneliai.“ Tačiau D. Grybauskaitė, pakartojusi, kad po rinkimų pasireiškę smurto pavyzdžiai aptemdė visą rinkimų procesą, metė akmenį ir prieš A. Lukašenką sukilusios opozicijos daržą. „Prezidentė smerkia neproporcingą jėgos panaudojimą iš Baltarusijos valdžios pusės prieš demonstrantus, kaip ir nepalaiko tam tikro smurto proveržio iš demonstrantų pusės, galbūt galimų provokacijų“, – sakė L. Balsys. D. Grybauskaitė yra gavusi iš A. Lukašenkos laišką Kalėdų laikotarpiu, kuriame Baltarusijos vadovas paaiškina rinkimų peripetijas – išdėsto šalies vadovybės požiūrį į gruodžio 19-osios įvykius. D. Grybauskaitė ketina su šiuo laišku supažindinti EK viceprezidentę Catherine Ashton. D. Grybauskaitė kviečia Baltarusiją parodyti pasitikėjimą savimi ir paleisti suimtuosius, garantuoti sužeistiesiems, ypač opozicijos lyderiui Vladimirui Nekliajevui, būtiną medicininę pagalbą. „Jeigu Baltarusijos vadovybė įsitikinusi, kad rinkimai laimėti įtikinama persvara, jeigu žmonės palaiko vadovybę, tai ko baimintis opozicijos? Kam laikyti žmones įkalintus? – kalbėjo L. Balsys. – Be abejo, Baltarusijos valdžios veiksmai, nukreipti prieš visuomenės, žiniasklaidos atstovus, areštai, fizinė prievarta apsunkina bendradarbiavimą su Baltarusijos vadovybe, bet ne su Baltarusijos žmonėmis.“

Į V. Adamkaus interviu išsakytus priekaištus užsienio politikos srityje atsiliepė ir pas prezidentę D. Grybauskaitę pirmadienį pakviestas užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis. Po susitikimo su prezidente jis sakė: „Nežinau, ar galima įvardinti Lietuvos dabartinę politiką tokiais drastiškais žodžiais. Ar mūsų tolesnė parama ir sėkmingas donorų užangažavimas Europos humanitariniam universitetui yra verta tokio žodžio. Ar mūsų nuolatinė parama opozicijai yra verta tokio žodžio. Ar mūsų 40 trumpalaikių ir keturi ilgalaikiai stebėtojai, nusiųsti į Baltarusiją, irgi yra verti tokio žodžio, aš nežinau. Bandymai ieškoti kontaktų ir bandymai aktyvinti dialogą su oficialiuoju Minsku buvo bendra Europos Sąjungos nuomonė“. Ministras atmetė ir V. Adamkaus priekaištą dėl blogėjančių santykių su Lenkija: „Draugystė turi būti kuriama ant labai aiškių pamatų. Ar tos iniciatyvos, kurios buvo pradėtos anksčiau, buvo kuriamos ant labai nuskaidrinto politinio abipusio įsipareigojimo lauko, aš abejočiau.“

Lietuvos užsienio politikos vadovai pareiškė savo nuomonę ir dėl Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) biuro Minske uždarymo – jis įvyko kaip tik Lietuvos pirmininkavimo ESBO išvakarėse. D. Grybauskaitė apgailestauja dėl tokio įvykių posūkio. L. Balsys, klausiamas, kokių žingsnių imsis Prezidentė, atsakė: „Pirmieji diplomatų žingsniai turi būti padaryti. Prezidentės nuomone, jos sprendimus ir nuostatas įgyvendina Lietuvos diplomatai.“ Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis teigė, kad Naujųjų metų išvakarėse paragino Baltarusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Martynovą persigalvoti dėl ESBO biuro, tačiau konkrečių planų neatskleidė.

Be to, prezidentė D. Grybauskaitė su Užsienio reikalų ministerija ketina paraginti Europos Komisiją, jos prezidentą Jose Manuelį Barroso bei ES Tarybos prezidentą Hermaną van Rompuy supaprastinti ir atpiginti vizų išdavimą baltarusiams, taip Baltarusijos žmonėms suteikiant galimybę „bendradarbiauti, atverti sienas ir leisti žmonėms plačiau susipažinti su tuo, kas vyksta kaimyninėse šalyse“, nes, pasak L. Balsio, tai žadintų viltį, kad demokratijos pažinimas duotų rezultatų ir demokratijos plėtrai Baltarusijoje.

Savo mintis ministras A. Ažubalis patikslino antradienį spaudos konferencijoje, sakydamas, kad Europos Sąjunga (ES) sausio mėnesį turės nuspręsti dėl bendro atsako į Baltarusijos valdžios griežtus veiksmus prieš opoziciją, kartu akcentuodamas būtinybę „neuždaryti durų“ Minskui. Pabrėžęs Lietuvos, kaip ESBO pirmininkės, vaidmenį ieškant kompromisų, A. Ažubalis atsisakė įvertinti kai kurių ES šalių vadovų (pavyzdžiui, Vokietijos kanclerės Angel Merkel, Švedijos užsienio reikalų ministro Carlo Bildto) siūlymus uždrausti Baltarusijos prezidentui A. Lukašenkai ir kitiems pareigūnams atvykti į ES šalis. Ministras siekė parodyti „subalansuotą“, kompromisais grįstą politiką Baltarusijos atžvilgiu. „Mes neuždarome durų ir konsultuojamės su baltarusiais, taip pat naudojame visas mums prieinamas ir įmanomas diplomatines priemones, kad Baltarusija paliktų pravėrusi duris Europai, kad neužsidarytų, kad neitų saviizoliacijos link“, - sakė ministras.

Prezidentės kritikos susilaukė ir Vyriausybė bei valdančioji dauguma. D. Grybauskaitė interviu savaitraščio „Veidas“ specialiam leidiniui „Prognozės 2011“ pastebėjo, kad korupcija Lietuvoje pradeda paralyžiuoti valstybės vystymąsi, ir tiesiai pareiškė: „Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe“. Anksčiau nesitikėjusi, kad Lietuvoje yra tokio masto korupcija – prie smulkios korupcijos žmonių mentalitetas taip įpratęs, tad ją tiesiog toleruoja, dar daugiau, Prezidentė suskirstė kelis korupcijos lygius – kontrabandinį, savivaldybių ir politinę korupciją. D. Grybauskaitės nuomone, šiuos lygius galima paveikti per įstatymus, kurių dalį inicijavo pati Prezidentė, įskaitant galimybę konfiskuoti korumpuotų asmenų turtą ar didinti baudas: „tik sukūrus papildomą juridinę bazę bus galima pradėti reikalauti atsakomybės“. Taip Prezidentė paneigė kai kuriuos ypač optimistinius Lietuvos valdžios pasaulyje rodomus korupcijos suvaldymo rodiklius, nors tai nelabai tenkina kai kuriuos valdžios žmones.

Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius, operatyviai atsiliepęs į tokį Prezidentės požiūrį, pripažindamas, kad problemų dėl šalyje išplitusios korupcijos yra, teigė, kad situacija nėra tokia dramatiška, kaip ją įvardino Prezidentė. Vyriausybė nuosekliai kovoja su korupcija ir ta kova daugiaplanė, pradedant kova su „šešėliu“ ir baigiant nepakantumu politinei korupcijai. Pasak premjero atstovo, Vyriausybė susiduria su interesų grupių bandymais daryti įtaką politiniams sprendimams ir Prezidentės išsakytą vertinimą laiko raginimu dar aktyviau kovoti su korupcija.

Aštrų Prezidentės požiūrį kritikavo ir kai kurie politologai. Algis Krupavičius, Prezidentės pasisakymą dėl oligarchų esą valdomos valstybės laikydamas populistiniu, teigė nusistebėjęs, jog toks pasakymas skamba iš valstybės vadovės, turinčios galią ir svertus keisti situaciją, lūpų. „Šiuo atveju Prezidentės ir visų valstybę valdančių politikų pareiga – pasakyti, ką ir kaip daryti, kad esama situacija keistųsi“, – teigė A. Krupavičius. Išreikšdamas tikėjimą, kad „bent dalis politikų gali atsispirti oligarchinėms tendencijoms“, politologas teigė, jog akivaizdu, kad „politika yra be orientyrų, be vizijų, be principų“, o „svarbiausias politikos variklis – trumpalaikiai tam tikrų grupių interesai“.

Kritiškai apie Prezidentės pareiškimą atsiliepė ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. Apžvelgęs ar pacitavęs kai kurių apžvalgininkų teiginius apie korupciją,  kai kuriems jų pritardamas, kai kuriuos sukritikuodamas, A. Anušauskas pristato teigiamus ir prie valstybės gerovės prisidėjusius Vyriausybės ar Prezidentės veiksmus. Tai „Leo LT“ panaikinimas, VSD vadovybės pakeitimas, permainos, prisidėjusios prie monopolijų, ypač elektros sektoriuje, ribojimo. Bet to, matyt, dar maža – korupcijos lygio sumažėjimo paprastas Lietuvos pilietis nepastebi. O dar didesnė ji A. Anušausko minimoje žiniasklaidoje. Tam įtakos turi priimti nauji įstatymai, kardinaliai pabloginę padėtį šioje srityje. Ir nuo to niekur nepabėgsi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija