|
Okupacijos išteisinimas
Linas ŠALNA
Lietuvoje atgyja sovietizmo ideologija. Netgi to sovietizmo, kurio jau nebėra pasaulyje, betgi nėra ir prievarta jį diegusioje Rusijoje. Ir atgyja netgi tarp piliečių rinktų valdžios atstovų, kurie turi ne tik kurti, bet ir vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus.
Vykstant Rusijos ir Lietuvos apskritojo stalo diskusijai, kurią organizavo kaliningradiečiai, neapsieita be sovietinės okupacijos klausimo, nors jo ir nebuvo tarp numatyto pokalbio temų. Lietuvos parlamentaras Julius Veselka (beje, Seimas atsisakė jį komandiruoti į šią konferenciją) diskusijoje įtikinėjo, kad kolonializmo pagal jo klasikinę schemą Sovietų Sąjungoje nebuvo. Tu esi draugas, jei nepažeidi ideologinių standartų, aiškino jis. Negalima sulyginti komunistinės valstybės su tuo, kas buvo iki to. Niekas neneigia, kad mes su džiaugsmu ir be spaudimo pamatėme rusus su jų komunizmu ir metėmės į jų pusę. Neigdamas sovietinės okupacijos faktą, J. Veselka uždavė klausimą, kas okupavo Rusiją. Tarsi klausdamas dėl okupacijos fakto J. Veselka savo pasisakymą pradėjo taip: Esminis klausimas buvo okupuota Lietuva ar ne? Su šiuo klausimu reikėtų elgtis taip: istorija yra faktas, kurio negalima pakeisti, kaip negalima prikelti numirėlio. Teigdamas, kad vertinti istoriją pagal šių dienų realijas yra klaida, jis tikino, kad vertinti SSRS veiksmus 19401950 metais neobjektyvu pagal klasikinę schemą: okupantas ir okupuotasis. Dar daugiau, jis nerado kokių nors tautinės priespaudos požymių SSRS politikoje, nes Sovietų Sąjunga buvo valstybė, kuri visoms šalims taikė vienodus standartus, o politika nebuvo nukreipta į tai, kad viena nacija pavergtų kitą naciją.
Lyg versdamas kaltę Lietuvai dėl inteligentiškai šaltų su nepasitikėjimo vienas kitu ženklais Lietuvos ir Rusijos santykių seimūnas teigė, kad tokie santykiai yra nulemti nesenos praeities, kuomet abi šalys buvo vienoje sąjungoje. Prisiminęs sovietinę praeitį J. Veselka pasakojo, kad lietuvių komunistai visą laiką mėgino iš centrinio biudžeto gauti daugiau investicijų, ir tą jie nesunkiai gaudavo, taip stiprindami sovietų Lietuvą. Jo mintis labai aiški: Lietuvos komunistai buvo labai geri, Lietuvai labai padėjo, tad sovietinis kolonializmas buvo labai smagus. Kai aš važinėjau po Rusiją, galvojau, kad Rusiją kažkas yra okupavęs, užjausdamas į konferenciją jį pakvietusius rusus, šmaikštaudamas tęsė politikas iš Lietuvos. SSRS visos respublikos ir kentėjo, ir džiaugėsi kartu. Jeigu mus okupavo, tai parodykite man koloniją, kur gamyba ir pragyvenimo lygis būtų aukštesnis nei metropolijoje. Mes gyvenome geriau. O norėdamas parodyti save, kad nėra koks nors komunistų ir senosios imperijos šalininkas, J. Veselka, nuoširdžiai pasakodamas savo biografiją dar iškeikia imperijos ramsčius komunistus, dabar esą išdavusius buvusią gerąją Maskvos metropoliją: Aš esu bandito sūnus, po karo visa mano šeima buvo Sibire, kalėjimuose, miškuose, o komunistai, kurie pakeitė odą, taip kovoja už Vakarus. Šunsnukiai buvo, šunsnukiai ir liko. Ir taip visoje socialistinėje stovykloje. Tad tie nedorėliai komunistai, buvę valdžioje sovietiniais laikais, jo žodžiais tariant, ėmė ir išsigimė: dešimtmečiais dirbę komunistinei ideologijai dabar tapo beveik šventaisiais ir visą kaltę suvertė Rusijai ir rusams. Taip burnodamas prieš savo nesenus šeimininkus, J. Veselka pamiršta priminti, kad dar neseniai jis buvo jų paskirtas ekonomikos ministras, tik dėl nesutarimų pirma laiko išėjęs iš vyriausybės. Toliau naujasis okupacijos neigėjas moko Lietuvos politikus, darančius labai blogą įtaką Rusijos politikai ir netgi varančią ją į desperaciją, kenkiančią ir mūsų valstybei: Politika, pagal kurią Rusija negali būti normalia demokratine valstybe, atneša Lietuvai didelių nuostolių. Jeigu šiaurinis dujotakis (Nord Stream) eitų per Lietuvos teritoriją, tai kasmet už dujų tranzitą į biudžetą gautume apie 500 mln. litų, o dujas pirktume pigiau. Štai kokie, anot J. Veselkos, blogi užsispyrę Lietuvos politikai!
J. Veselka pamiršo, kad pirmaisiais okupacijos metais Lietuva buvo ne tik Rusijos diktatoriaus Stalino ir kitų valdoma, bet kartu ir okupuota. Todėl Lietuvos piliečių padėtis buvo žymiai sunkesnė buvo vykdoma ir ideologinė, ir tautinė priespauda. Jeigu sovietų Rusija neslopino savo piliečių tautinio (rusų) pasididžiavimo, tai okupuotų (aneksuotų) tautų identitetas buvo visokeriopai slopinamas. Jeigu komunistinė ideologija leido rusams didžiuotis savo tautos ekspansija (tam pasitarnavo ir specialiai tam tikslui sukurta internacionalizmo teorija), tai pavergtų (Veselkos terminu neokupuotų) tautų atžvilgiu buvo daromos kliūtys net jų istorinėms pergalėms atminti, siekiant jas sumenkinti ar net ištrinti, o savąsias (rusų) iškelti. Prisiminkime Žalgirio mūšį, kurį sovietinė propaganda minėdavo tik todėl, kad jame lemiamą vaidmenį esą suvaidino garsieji Smolensko pulkai (o juk Smolenskas tada įėjo į tuometinę LDK). Be to, Žalgirio mūšį buvo leidžiama paminėti ir dėl to, kad tai buvo vienas didžiausių mūšių su, atseit, plėšikišku kryžiuočių Ordinu, parodant kokia buvo taiki Rusia (kurios daug žemių priklausė LDK).
Aiškinti, kad okupacijos nebuvo todėl, kad nebuvo kolonializmo, nes buvo pastatytos gamyklos, mokyklos ar bibliotekos (tuo didžiavosi imperijos propagandistai), yra gryniausia demagogija. Okupacija yra viena, o ekonominės sąlygos yra kita. Paprastai tariant, okupacija yra teritorijos užėmimas karine jėga, prisidengiant politiniais pretekstais (Lietuvoje tai buvo išvadavimas iš fašistinio Smetonos režimo) ir tolesnis jos kontroliavimas.
Tad kiekvieno, kuris sako, kad nebuvo Lietuvos okupacijos, galima paklausti: o iš kur buvo tankai Vilniuje, Kaune, kariniai aerodromai Kėdainiuose ar prie Šiaulių, Jonavos, Ariogalos, raketinės aikštelės prie Radviliškio, Platelių ežero ar Kazlų Rūdos? Ir kodėl į Sibirą, esantį už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, savanoriškai (!) važiavo dešimtys tūkstančių lietuvių, kai jų tėvai, broliai ir sesės žuvo besipriešindami okupacijai?
Pagaliau kam Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo buvo dislokuota dešimt sovietų raudonosios armijos divizijų? Seimo nario abejojimas Lietuvos okupacijos faktu, nes esą Lietuva labiau klestėjo ekonomiškai nei Rusija, nėra tiesioginis okupacijos neigimas, todėl jam sunku pritaikyti baudžiamąjį kodeksą. Tačiau akivaizdu, kad tokie argumentai apie okupacijos paneigimą yra laužti iš piršto. Jeigu Maskva leisdavo ką nors daryti geriau Lietuvos okupaciją vykdžiusiems kolaborantams, tai tik dėl savo netvarkingumo ir nesugebėjimo vykdyti ekonominės politikos. Arčiau centro esančios imperinės teritorijos pajusdavo stipresnę politinę įtaką ir įvairiausių kvailų ideologinių nurodymų vykdymo būtinybę nei esančios periferijoje. Tik toks ir buvo Lietuvos pranašumas. Jį lėmė ir labiau pasireiškianti Vakarų įtaka, galima ir per išlikusius stiprius ryšius su emigracija. Neigti okupaciją, kolonializmą kaip jos pasekmę, tautos identitetui ir išlikimui grėsmingus padarinius, besitęsiančius iki dabar ir dar turėsiančius įtakos dešimtmečius į ateitį, yra nepriimtina. Juo labiau nepriimtina Seimo nariui, kaip tautos rinktam atstovui.
J. Veselka, matyt, labai norėtų įrodyti, kad Lietuvoje nebuvo kolaborantų, nebuvo Lietuvos komunistų (kurie esą dabar parsidavė Vakarams). Juk Veselka nepaneigs, kad okupacijos įrankiu buvo Lietuvos komunistų partija, į kurią po 1940 metų okupacijos tautinio atsparumo neturėję ar okupantams tarnauti pasirengę piliečiai stodavo be didelio sąžinės graužimo. Buvo Sniečkus, buvo Paleckis, buvo Guzevičius, Martavičius, Adomauskas, vykdę okupantų valią ir politiką. Ir tai buvo kita lietuvių tautos tragedijos pusė ne tik ilgus dešimtmečius besitęsusios okupantų valdžios represijos prieš pasipriešinimo okupacijai dalyvius, prieš tautą, prieš disidentus.
Šių metų birželį Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pakeitimus, kuriuose nurodyta, jog tas, kuris viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvą, taip pat SSRS ar nacistinės Vokietijos mūsų šalies teritorijoje įvykdytiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams arba 19901991 m. įvykdytiems labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Sunku apibūdinti tokias sąvokas kaip grasinantis ar užgaulus, kurių reikalauja Lietuvos baudžiamasis kodeksas jų konkretų turinį įvertinti palikta teismo nuožiūrai. Todėl Seimo narys ir pasistengia, prisidengdamas juokeliais, neigti okupacijos faktą. Bet kodėl Lietuvoje, įstatymais įtvirtinusioje okupacijų neigimo ir jų padarinių baudžiamumą, vyrauja skirtingi standartai, nėra suprantama. Štai Seimo nariui, viešai (ar neviešai) neigusiam okupaciją, nepareiškiamas nepasitikėjimas. Visai kas kita, kai tą padaro koks nors ministerijos pareigūnas: jis gali būti priverstas per porą valandų išeiti iš darbo. Dar taip neseniai visuomenę nustebino skandalas, kai pareikalavus europarlamentarui, kurio tėvas patyrė Holokaustą, VRM pareigūnas, tariamai neigęs Holokaustą, bemat buvo išvytas iš ministerijos. Nors tai buvo istorikas, parašęs reikšmingų veikalų, atskleidusių mažai žinomus nacizmo istorijos aspektus bei Holokausto padarinius.
Šiuo požiūriu svarbus ir kitas atvejis, kai vadinamojo Lietuvos socialistinio liaudies fronto vadovas Algirdas Paleckis akivaizdžiai neigia ir okupacijos faktą, ir okupacijos padarinius, ir vos prieš 20 metų mūsų nepriklausomybės sudėtas aukas. Gruodį Žinių radijo laidoje jis pareiškė, esą Sausio 13-ąją savi šaudė į savus. A. Paleckis ne tik pateisina savo senelio veiksmus kolaboruojant su okupacine valdžia ir ją įtvirtinant Lietuvoje, bet, dar daugiau, vykdo aktyvius politinius veiksmus ir Lietuvoje, ir užsienyje, daugiausia sovietinės erdvės įtaką patiriančiose valstybėse. 2010 metų balandžio mėnesį A. Paleckis nebuvo įleistas į Estiją, kur ketino protestuoti prieš NATO politiką. Prisidengdamas kova su nacizmu, A. Paleckis pasistengė atkurti savo modelio Kominterną. 2010 m. birželio pabaigoje jo vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas (SLF) Kijeve įsteigė Tarptautinį žmogaus teisių judėjimą Pasaulis be nacizmo, o SLF pirmininkas A. Paleckis buvo išrinktas judėjimo prezidiumo nariu. Paleckis vaizduoja kovojantis su nacistinių kolaborantų heroizacija, diegiantis nepakantumą jo vaizduotėje išgalvotai neonacistinei, fašistinei ir ksenofobinei ideologijai, XX amžiaus istorijos falsifikavimams, t. y. siekia revanšuoti stalinizmą. Numatyta, kad judėjimas bus registruojamas Strasbūre, bet tai tėra tik priedanga, be to, ir taktinis sumetimas juk visos sovietinės valdžios tarptautinę įtaką dariusios organizacijos buvo organizuojamos užsienyje.
Prokuratūra dėl šio A. Paleckio pareiškimo buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą, nes į prokurorus kreipėsi parlamentaras Kęstutis Masiulis, nurodęs, kad toks pasisakymas menkina 1991 metų sausio 13-ąją žuvusių ir sužeistų žmonių atminimą bei įžeidžia visų Lietuvos laisvės šalininkų jausmus. Toks A. Paleckio elgesys paniekina Lietuvos sudėtas aukas ir prieš 20 metų, ir per visą okupacinį 50 metų laikotarpį. 1991-ųjų sausio 13-ąją sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą žuvo 14, nukentėjo daugiau kaip tūkstantis beginklių žmonių. Kariškiai tada neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos, kuri 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbė apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę. Ar naujasis Kominterno steigėjas bus realiai nubaustas neaišku.
Tad Lietuvoje vyksta nebaudžiamas, dirbtinai keliamas sovietų okupacijos ir pasauliniu mastu dėl milžiniškų nusikaltimų pasmerkto komunizmo privalumų išteisinimas ir netgi šlovinimas. Ar sugebėsime atsispirti tokiam naujųjų komunistų persitvarkymui? Tai svarbus klausimas, reikalaujantis tiesaus dabartinės valdžios atsakymo.
© 2011 XXI amžius
|