|
Prezidento inauguracijos šv. Mišios galėtų vykti ir be prezidento
Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius interviu LTV laidai Savaitė pasakojo apie svarbiausias 2010 metų aktualijas
Pozicija, kurios Bažnyčia labai tvirtai laikosi: dirbtinis apvaisinimas, lytinių ląstelių donorystė, embrionų šaldymas. Ar nėra skriaudžiami dar kartą ir taip gamtos nuskriausti žmonės, kurie negali susilaukti vaikų ir dirbtinis apvaisinimas jiems būtų viena iš išeičių?
Čia yra nemažai perdėjimo. Bažnyčiai žmogus yra labai svarbus ir labai svarbus silpnas žmogus, kuriam kažko reikia. Konkrečiai jeigu šeima negali susilaukti kūdikio, tai yra labai didelė problema ir skausmas.
Bažnyčia nėra visai nusistačiusi prieš dirbtinį apvaisinimą, ji nusistačiusi ir labai aiškiai pasisako prieš visus bandymus apvaisinimą daryti mėgintuvėliuose, užšaldyti embrionus, kas atlieka, išmesti, sunaikinti. Bažnyčios pozicija labai aiški šeima ir gyvybė. Gali mus girti, gali prie kryžiaus kalti, bet mes vis tiek labai aiškiai tos pozicijos laikysimės ir ginsime tradicinę šeimą, ginsime gyvybę. Juk krikščionišku požiūriu žmogus yra žmogumi nuo pradėjimo momento. Ne tada, kai jis išvysta pasaulį, bet kai yra pradėtas tai jau ne dvi ląstelės, o žmogiška gyvybė ir todėl mums ne vis tiek, kaip medikai elgiasi.
O žmonėms iš tikrųjų labai gali padėti dabartinė medicina, ji padeda daugeliu atvejų, o jeigu yra toks atvejis, kad padėti tiesiog neįmanoma, tada dar yra galimybė galima įsivaikinti kūdikius. Visame pasaulyje taip daroma, todėl toms šeimoms nereikia atmesti nė vieno kelio. Jeigu jau, kaip sakoma, Dievo neduota ir išmėginus visas teisėtas ir krikščioniui priimtinas priemones niekas nepadeda, tai dar lieka vienas kelias priimti vaikelį į savo šeimą ir užauginti jį kaip savo.
Statistika byloja, kad 70 proc. lietuvių yra nusivylę Bažnyčios vadovo požiūriu į kontracepciją, skyrybas, antrą santuoką bei kunigų celibatą. Ar iš tikrųjų beliko Bažnyčios įtakos ir ar skelbiama žinia visada pasiekia tą žmogų?
Manau, kad tie, kurie yra, kaip sakyčiau, normalūs katalikai, tai jie Bažnyčios mokymu vargu ar nusivilia. Bet yra žmonių, kurie save laiko šiek tiek tikinčiais gal daugiau iš tradicijos. Tai jie ir kelia klausimus. Jiems atrodo kad jeigu nebūtų celibato, tai gal nebūtų kunigų nusikaltimų, bet užmiršta, kad seksualinius nusikaltimus daro ir vedę žmonės.
Todėl manęs visai nestebina, kad ar 60 proc., ar 70 proc. žmonių gali kai kuriais klausimais nesutikti su Bažnyčios nuomone. Bet tada mano klausimas, kiek jie įsigilinę? Jei jie tikintys žmonės, ar jie yra įsigilinę į esmę. Manau, jei jis tikrai save laiko krikščioniu, tai tuomet jis turi priimti ir Evangeliją, ir Bažnyčios mokymą. To nepriimdamas jis save atitolina nuo tikėjimo ir nuo Bažnyčios.
Praėjusią vasarą per prezidento Algirdo Brazausko laidotuves buvo įvairiausių peripetijų dėl karsto nešimo į Katedrą. Nesinori grįžti prie visų šitų dalykų, bet kaip Bažnyčia elgsis (sąmoningai nevardinsiu nė vienos pavardės), kai numirs kiti prezidentai?
Aš manau, kad vasarą buvo pasielgta visai teisingai ir mes negalime iš tikrųjų atskirti prezidento nuo žmogaus. Pirmiausia, kiekvienas prezidentas yra žmogus, tai šiuo atveju Bažnyčia, man atrodo, atidavė labai didelę pagarbą, meldėsi prie karsto, buvo aukojamos Mišios Arkikatedroje, į kapines lydėjo turbūt net penki vyskupai. Eilinio mirtingojo niekas taip nepagerbia, bet vyskupai vieno dalykėlio nepadarė ir buvo pasiųsta žinia, kad šito asmens gyvenime buvo peripetijų, kurios ne visai atitiko Bažnyčios mokymą, krikščionišką moralę. Todėl kai kas buvo nelaimingi ir norėjo, kad ten būtų taip padaryta, kad beveik aureolė būtų uždėta. Bet vyskupai negalėjo to padaryti.
O ateityje, manau, būtų visai normalu, jog už prezidentą būtų meldžiamasi, jei jis save laiko kataliku, kad ir prie jo karsto būtų meldžiamasi, kad būtų palydima į kapus, o dėl užnešimo į bažnyčią turėtų nuspręsti valdžios žmonės, laidotuvių komisija, kuri tvarko šituos reikalus.
Kaip suprantu, reikėtų svarstyti kiekvienu individualiu atveju?
Aš manau.
O ar nėra priešpriešos, kad per inauguraciją prezidentas dalyvauja bažnyčioje vykstančiose Mišiose ir tai yra kaip sudėtinė inauguracijos dalis, o kai jau laidotuvės, tai mes interpretuojame?
Nemanau, kad net per prezidento inauguraciją prezidentas visada turėtų būti bažnyčioje. Įsivaizduokite atvejį, kad tauta išrenka kitos lytinės orientacijos prezidentą, kurio vertybės nesiderina su Evangelija ar Bažnyčios mokymu. Aš manau, kad toks prezidentas gal ir pats nelabai norėtų eiti į Arkikatedrą, dalyvauti ceremonijoje ir galbūt ta proga galėtų būti aukojamos Mišios, kuriose būtų meldžiamasi už naujai išrinktą valstybės vadovą, bet nebūtinai jam dalyvaujant.
Todėl, manau, kiekvienu atveju turi būti svarstoma individualiai ir negalima visko matuoti pagal vieną kurpalį.
Mažėja santuokų taip byloja skaičiai. Kodėl taip yra, ar to nelemia ir valstybės blaškymasis neapibrėžiant, kas yra šeima. Šeima bažnyčiai yra vienas tų ramsčių, o valstybė vis dar neranda, kas jai yra šeima. Ar tai ir nelemia, kad žmonės nelinkę kurti santuokos? Galbūt yra ir kitų aplinkybių?
Ne, manau, kad ne šitai nulemia. Sprendimą kurti šeimą ar jos nekurti lemia mus supanti kultūra. Dabar jauni žmonės iš viso neskuba kurti šeimos, jie galvoja, kad pirma reikia įgyti diplomą, susikurti sau aiškų gyvenimą, turėti pagrindus tik tada šeimą kurti. Tai viena iš priežasčių.
Kai kurie turbūt net bijo anksti kurti šeimą, mato, kaip sukuria, skiriasi, vėl bando kurti ir vėl išsiskiria, tada atsiranda ir baimės. Pagaliau Lietuvoje mažėja santuokų ir dėl to, kad didelis skaičius žmonių Lietuvą palieka. O kaip ten jie paskui sukuria šeimą vienas Dievas žino. Žodžiu, yra daug priežasčių.
O valdžios vyrų ir moterų blaškymasis dėl šeimos sampratos gal ir gali kažką nulemti, bet aš džiaugiuosi tuo, kad Lietuvoje dar yra pakankamai žmonių Seime ir ministerijose, kurie į šeimą žiūri taip, kaip Konstitucijoje parašyta: šeima tai yra vyras ir moteris, jų santuoka arba civilinė, arba bažnytinė.
Tai jei šita sąmonė iš tų aukštų galvų neišgaruos, tai Lietuva turės pagrindą. Kiekvienos tautos pagrindas yra sveika šeima. Šiandien netgi Rusija jaudinasi, kad yra bėda. O ką mes tokie krisleliai prie Baltijos? Manau, kad visi politikai turėtų labai rūpintis, kad mūsų šeimos būtų tvirtos, turėtų pagrindą. Ir ne bet kokios šeimos, o šeimos, kuriose galėtų gimti vaikeliai.
Dar viena aktualija Šv. Jonų bažnyčia ir jos reikalai. Kam prireikė keisti nusistovėjusias žaidimo taisykles? Universitetas tvarkosi, alumnai prieštarauja bažnyčios grąžinimui... Dėl ko kilo šie klausimai?
Manau, kad šitie dalykai kilo dėl aukštųjų mokyklų reformos. Kaip žinote, visi universitetai tapo viešosiomis įstaigomis, o viešoji įstaiga disponuoja savo turtu, todėl Vilniaus arkivyskupijos ordinaras, šitai žinodamas, tiesiog išreiškė savo valią, kad nuosavybė priklausytų arkivyskupijai, kad ta viešoji įstaiga paskui nesugalvotų Šv. Jonų bažnyčią panaudoti kitiems tikslams.
Iš kardinolo niekada negirdėjau (nieko kito red.), jo pozicija labai aiški, jis tikrai nenori jos paimti iš universiteto ir kažkam kitam naudoti. Šv. Jonų bažnyčia visada bus universiteto, tik jis norėjo turėti saugiklį, kad šios bažnyčios viešoji įstaiga negalėtų panaudoti kokiems nors profaniniams tikslams. Ir viskas. Čia buvo toks muilo burbulas išpūstas kardinolas nori pagrobti iš universiteto bažnyčią! Tikrai šito nebuvo.
© 2011 XXI amžius
|