|
Šv. Kalėdų pamąstymai
Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms (Lk 2, 14)
Šiemet blankiai ir trafaretiškai skamba Šv. Kalėdų sveikinimai žiniasklaidoje ir šventiniuose atvirukuose: laimės, džiaugsmo, pasisekimo ir sveikatos. O tuo tarpu žmoniją ir Lietuvą negailestingai slegia įvairių fizinių ir dvasinių nelaimių našta, neretai ir dėl pačių žmonių kaltės.
Pasaulyje žemės drebėjimai ir potvyniai nusineša tūkstančius gyvybių. Visam pasauly siaučia teroras. Indijoje draudžiamos viešos Kalėdų pamaldos, Pakistane musulmonai grasina katalikams įvairiais išpuoliais, tuo tarpu Europoje laisvai dygsta šimtai musulmonų mečečių. Kinijoje uždarytos 353 bažnyčios, o 24 nugriautos. Kinijoje 8 milijonai katalikų jėga verčiami kurti tautinę Katalikų Bažnyčią. Daugelyje musulmoniškų kraštų žudomi kunigai ir vienuoliai. Tvirtinama, kad pasaulyje labiausiai persekiojama Katalikų Bažnyčia. Piktos ideologijos ir slaptosios valstybių tarnybos, įvairaus plauko globalistai kelia neapykantą tarp tautų ir žmonių.
Iš katalikiškos Europos konstitucijos išbrauktas Dievo vardas. Kai popiežiui Benediktui XVI neleido skaityti paskaitos Sapienzos universitete, buvo aišku, kad tai masonai pradėjo puolimą prieš Bažnyčią. Ši kova bus ilga ir skaudi. Reikėtų prisiminti Didžiąją prancūzų revoliuciją, kurios metu masonai griovė bažnyčias, vienuolynus ir naikino dvasininkiją. Ir mums, Lietuvos katalikams, reikia ruoštis atremti visus Bažnyčios priešų puolimus.
Lietuvoje žmonės apatiški ir masinės informavimo priemonės mėgaujasi pranešdamos apie nelaimes ir nusikaltimus. Jos stengiasi mums įteigti, kad Lietuvoje nieko gero nėra ir ateityje nebus.
Visai nevalomos Vilniaus ir kitų miestų gatvės, bet mažai valomos ir sielos prieš Kalėdas. Negailestingai ir nesąžiningai švaistomi valstybės iždo pinigai. Lietuva išlaiko 59 ambasadas užsienyje. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo tik devynios ambasados ir garbės konsulatai, kurie nereikalavo jokių išlaidų. Prieš porą metų Seimo išlaikymui buvo skirta 80 milijonų, o dabar, kaip kalba žmonės, išleidžiama apie 100 milijonų. Metų gale ministerijos dalijasi premijas sugalvojo tryliktąjį atlyginimą, nors didelė tautos dalis gyvena žemiau skurdo ribos. Bandė pratęsti degtinės pardavimo laiką iki 24 valandos, sumažinti akcizą. Žodžiu, nori kaip greičiau parduoti Lietuvą. Dabar vienam žmogui tenka išgerti 20 litrų degtinės, bet vaikai ir seni negeria, tad šis kiekis dar padidėja. Žmonės prageria protą, sveikatą, savo ir vaikų ateitį. 2010 metų rugsėjo pirmąją leido pardavinėti alkoholį, o į mokyklą atėjo 24 tūkstančiais mažiau vaikų. Lietuvoje vienai moteriai tenka 1,3 vaiko. Lietuva tapo išmirštanti tauta! O kiek neapykantos žmonėse ir šeimose. Jau seniai Lietuvą spaudžia sunki dvasinė krizė, bet apie tai tylėjome ir dabar tylime. Šita dvasinė krizė peraugo į ekonominę ir kitas krizes. Kai pradedame kalbėti apie kultūrą, pasirodo skaudus šypsnys ant daugelio lūpų.
Bet yra ir vienas kitas geresnis reiškinys. Leidžiama labdarai skirti 2 procentus pajamų mokesčių. Šiemet surinkta 19 milijonų litų. Prieš Kalėdas žmonės daugiau aukojo labdarai pirkdami maisto produktus. Ypač daugelį nudžiugino vyskupo Jono Kaunecko viešas pareiškimas per Marijos radiją, kad tie Seimo nariai, kurie dabar pataikauja geriantiesiems ar komersantams, siekdami prailginti degtinės pardavimo laiką, yra nusikaltėliai tautos duobkasiai ir todėl už juos per rinkimus reikia nebalsuoti. O koks kilo triukšmas Seime ir visuomenėje dėl tokio vyskupo drąsaus pareiškimo. Pagal juos, Lietuva turi tarnauti Seimui, o ne Seimas Lietuvai.
Lietuvoje okupacijos metais buvo represuota daugiau kaip 700 tūkstančių žmonių. Daugelis po ilgos kančios lageryje ar tremtyje savo kaulus paliko Rusijoje. Leninas, kritikuodamas caro valdžią, sakė, kad Rusija yra tautų kalėjimas. Sovietų valdžia pavertė šį Lenino teiginį realybe. Už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę žuvo 21,5 tūkstančio partizanų, kiti pateko į nelaisvę ir KGB rūmuose buvo sušaudyti. Dar kiti pateko į lagerius ir žuvo. Tik nedidelė dalis iš lagerio grįžo į Lietuvą. Kiek buvo aukų ir didvyriškumo, o pas mus didžioji kova sąmoningai nutylima ir jaunoji karta nežino, kad lageriuose sušaudyta 16 Lietuvos Respublikos ministrų, devyni generolai, aštuoni Vilniaus sukilėlių vado Jono Bulvičiaus kovos draugai. Vien kunigų buvo areštuota per 300, dalis grįžo į Lietuvą suluošinti. Telšių vyskupas V. Borisevičius, Kražių vikaras kun. S. Rimkus sušaudyti, žuvo partizanų kapelionas kun. J. Lelešius-Grafas. O kiek kunigų mirė lageriuose! Apie juos valdžia ir masinės informavimo priemonės nieko nekalba. Kalbama tik apie kolaborantus. Jie prisimenami memorialinėmis lentomis prie namų sienų, naujai jų vardais pavadintomis gatvėmis, Seimo sale, gimnazija ir suteikiant garbės piliečio vardus. Jeigu juos pavadins didvyriais, tai ir likusieji bus piliečiai, bet ne nusikaltėliai.
Baigdamas noriu padėkoti Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui už drąsų žodį. Lietuvoje, pagal surašymo duomenis, yra 79 proc. katalikų. Nejaugi jie, pagal dabartinio elito skirstymą, yra tik runkeliai? Su tokiu skirstymu mes nesutikome ir nesutiksime. Anksčiau ar vėliau šie žmonės atsakys: jei ne pagal Lietuvos įstatymus, tai Dievo teisme. Jei galima kaltinti vyskupą J. Kaunecką, tai tik tuo, kad jis taip vėlai prabilo. Atgavus laisvę ir nepriklausomybę reikėjo ir toliau tautą ginti ir už ją kovoti.
Mes, partizanai ir laisvės kovotojai, remiame Lietuvos vyskupą J. Kaunecką ir kitus vyskupus, kurie kovoja už Lietuvą.
Mus išgelbėti gali Dievo ir artimo meilė. Meilė globia visus laikus ir visas vietas. (Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė)
Lietuva išgyvena sunkius laikus. Galimas daiktas, dar sunkesnius nei per bolševikų okupaciją. Išeitis viena: didvyriškai kovoti ir, Dievui padedant, laimėti.
Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS
© 2011 XXI amžius
|