Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Imbrado klebono nužudymą prisimenant

Kan. Bronius Šlapelis,

Tauragnų klebonas

Į Zarasus dirbti vikaru mane, kun. Bronių Šlapelį, paskyrė vyskupas Julijonas Steponavičius. Atvažiavau į Zarasus spaudžiant dideliems šalčiams 1960 m. sausio 3 dieną. Tuo metu Zarasų klebonas ir dekanas buvo kun. Antanas Juška, su juo man buvo malonu gyventi ir dirbti. Per Gavėnios rekolekcijas pirmą kartą susitikau Imbrado kleboną kun. Vytautą Antaną Šamšoną, kuris talkino parapijos tikintiesiems atlikti velykinę išpažintį. Pastebėjau, kad jis yra tikinčiųjų mylimas, ir prie jo klausyklos visada nusidriekdavo eilutė žmonių. Jis daug metų dirbo Imbrado klebonu ir Stelmužės filijos administratorium. Man jis pasirodė kaip labai rimtas, išsilavinęs ir apsiskaitęs kunigas. Kun. A. Juška sakė, kad kun. V. Šamšonas myli parapijiečius, o jie – savo kleboną, jis pavyzdingai tvarko parapijos reikalus, rūpinasi parapijiečių religingumu, kelia tautinį susipratimą. Seniau Imbrado parapijoje pamaldos būdavo atliekamos lietuvių ir lenkų kalbomis. Kadangi kaimo jaunimas lietuvėjo ir nebereikėjo pamaldų lenkų kalba, tai Panevėžio vyskupas raštu panaikino pamokslus lenkų kalba.

1960 m. vasarą teko padėti Imbrade per Škaplierinės atlaidus. Prisimenu, mane, jauną kunigėlį, žavėjo klebono įvesta pamaldų tvarka, švara, drausmingas maldininkų elgesys, punktualumas. Tuo metu į Bažnyčios vidaus reikalus – kunigų skyrimą arba perkėlimą – labai kišosi Religinių reikalų įgaliotinis KGB darbuotojas Justas Rugienis. Jis gyveno Vilniuje ir buvo pavaldus tik Maskvai. Mes, kunigai, žinojome, kad kun. V. Šamšoną KGB nori užverbuoti. Apie tai jis buvo prasitaręs dekanui ir ne vienam kaimynui kunigui. Vėliau įsitikinau, kad KGB stengiasi verbuoti kiekvieną kunigą, o ypač bažnyčių tarnus. Jie nori, kad jiems pranešinėtų, kas tuokiasi, kas savo vaikus krikštija ar paprašo kitų religinių patarnavimų. Ar ne šėtoniškas noras, kad dvasininkai, bažnyčios tarnai taptų savo tikinčiųjų išdavikais? Kai saugumiečiai pasišaukdavo verbuoti, visada liepdavo pasirašyti, kad niekam nepasakos, kur buvo, kas kalbėta... Kun. V. Šamšonas buvo sakęs, kad daug kartų jį šaukė į KGB būstinę. Dažnai jį išlaikydavo po keliolika valandų, kartais naktimis. Kagėbistai turėjo ilgą praktiką, kaip palaužti ir užverbuoti. Ypač nuo jų kentėjo bažnyčios tarnai, turėję šeimas, kurių vaikai lankė mokyklą arba jau studijavo. KGB norėjo žinoti, kas ateina tuoktis, vaikus krikštyti, kokie interesantai atsilanko, ką kunigas kalba įvairiais klausimais... Kunigų patarnavimai tikintiesiems jiems atrodė didžiulis kenkimas sovietinei ateistinei santvarkai, nors jų konstitucija skelbė, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės, kad sovietinė konstitucija pati demokratiškiausia pasaulyje ir garantuoja sąžinės laisvę... Iš tikrųjų nebuvo nei sąžinės laisvės, nei Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, o Konstitucija buvo tik propaganda, skirta užsieniui.

1961 m. sausio 28-osios rytą kun. V. Šamšonas atėjo į Zarasų kleboniją ir kunigams pasakė, kad KGB vėl jį kviečia. Kadangi tądien Imbrade buvo laidotuvės, paprašė, kad kuris nors palaidotume jo parapijietį. Tačiau po kurio laiko jis sugrįžo ir sakė: „Aš pats laidosiu. Kai jiems pasakiau, kad buvau Zarasų klebonijoje ir abiem kunigams pasakiau, jog esu iškviestas į KGB ir paprašiau kunigus palaidoti mirusį parapijietį, tai saugumiečiai mane bjauriais žodžiais iškeikė ir išvijo.“ Man kun. Šamšonas dar pasakė: „Kunigėli, saugumiečiai daug klausinėjo apie tave. Bet kitą kartą papasakosiu, ko jie klausinėjo...“ Tačiau daugiau su juo nebesusitikau. Tos dienos vakare jis buvo nužudytas.

Palaidojęs savo parapijietį klebonas vakare paprašė motinos, kad sušildytų vandens galvai išsiplauti. Jis kasdien vakare eidavo į bažnyčią melstis. Ir tą vakarą išėjo į bažnyčią. Motina, ilgai nesulaukusi sūnaus, su bažnyčios tarnautoja Valerija Slavinskaite, kuri tuo metu gyveno klebonijoje, išėjo į bažnyčią. Jos abi ir rado kleboną nebegyvą, gulintį kraujuose ant grindų.

Milicija nustatė, kad klebonas nusižudė. Žmonės netikėjo tokia žinia ir viešai kalbėjo, kad klebonas nužudytas. Motina pastebėjo klebono galvoje padarytas dvi žaizdas, abiejų rankų venas perpjautas, o tarp pirštų buvo skutimosi peiliukas. Kagėbistai paskleidė gandus, kad klebonas iššoko per bažnyčios lubų skylę. (Senesni kunigai, buvę tremtyje, sakė, kad Stalino laikais Rusijos popai, nesutikę užsiverbuoti šnipais, būdavo panašiai nužudomi. Neva jie patys „nušokdavo“ per cerkvės lubų skylę ir taip „nusižudydavo“. Tą scenarijų KGB pakartojo ir Lietuvoje su Imbrado klebonu.)

Keletas parapijiečių apžiūrėjo tą skylę – pro ją klebonas jokiu būdu negalėjo išlįsti, nes buvo stambus. Netoli skylės gulėjo numesta jo kailinė liemenė, kurią jis buvo užsivilkęs ant sutanos. Jeigu kunigas, užlipęs ant lubų, persipjovė abiejų rankų venas skutimosi peiliuku, tai ten turėjo būti pribėgę kraujo. Bet krauju tarsi specialiai buvo patepta tik vienoje vietoje. Jeigu prieš krisdamas iškišo rankas per skylę su perpjautomis abiejų rankų venomis, tai kraujo turėjo būti pritaškyta ant grindų, ant suolų ir lubų. Bet taip nebuvo. Kraujo klanas, matomas nuotraukoje, buvo tik ant grindų prie jo kūno. Štai kas yra nepaaiškinama. Ar galėjo nuo lubų nukritęs žmogus savo rankos pirštuose laikyti skutimosi peiliuką? Jį pastebėjo ir motina, ir bažnyčios tarnautoja Valia Slavinskaitė.

Kadangi milicija nustatė, jog klebonas nusižudė, tai ir laidotuvės buvo kaip savižudžio. Apie tai sužinojęs vysk. Julijonas Steponavičius, ištremtas į Žagarę, pasakė: „Reikėjo palaidoti kleboną iškilmingai, su bažnytinėmis apeigomis, nes KGB jį verbavo – dvasiniai kankino...“

Zarasų turguje žmonės kalbėjo, kad buvo nužudytas Imbrado klebonas. Civiliai apsirengę pareigūnai, išgirdę taip kalbančius, ne vieną perspėjo: „Neklaidinkite žmonių – klebonas pats nusižudė.“

Tačiau žmonėms burnų jau nebuvo įmanoma užčiaupti, vis garsiau ir plačiau sklido garsas, kad KGB nužudė kleboną. Kad nutildytų tas kalbas, KGB paleido gandą, jog kleboną nužudė vargonininkas, keršydamas už tai, kad jį atleido. Toji versija buvo paskleista taip plačiai, kad net Kanados laikraštis „Tėviškės žiburiai“ (1971 m., Nr.1) rašė: „Nužudytas kunigas šventovėje“. Straipsnyje parašyta, kad „sekliai su šunimis pėdsakais nuvedė pas buvusį vargonininką“. Visi žinojome, kad po klebono nužudymo nebuvo atvykę jokie sekliai su šunimis. Jų ir nereikėjo, nes milicija iš karto nustatė, kad klebonas pats nusižudė. Tais gandais buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad klebonas Šamšonas – ne KGB keršto auka.

Parapijiečiai netikėjo, kad jaunas, linksmas ir mielas vargonininkas galėtų pakelti ranką prieš savo kleboną. Ir aš, Zarasų vikaras, netikėjau, nes kunigo nužudymas buvo atliktas ne vieno žmogžudžio rankomis.

Kai sekmadienį nuvažiavau į pamaldas, tai Imbrado tikintieji vyrai man sakė, kad tą vakarą jie matę iš bažnyčios šventoriaus skubančius tris vyrus rytų kryptimi.

Po klebono nužudymo nebuvo kas paskiria Imbrado parapijai kitą kunigą, nes vysk. Steponavičius valdžios buvo nušalintas nuo pareigų ir ištremtas iš Vilniaus į tolimą Žagarę. Imbrado bažnyčioje tikintiesiems patarnavo Zarasų kunigai: vieną sekmadienį – dekanas, kitą sekmadienį – vikaras. Po pusantro mėnesio dekaną iškvietė įgaliotinis Rugienis ir pagyrė, kad patarnavo Imbrado žmonėms, netekusiems klebono. Kitą dieną aš turėjau nuvažiuoti pas įgaliotinį su registracijos pažymėjimu. Kai nuvažiavau pas Rugienį, jis mane apkaltino, kad nesilaikau registracijos pažymėjime nurodytos darbo vietos – Zarasų parapijos ir važinėjau į Imbrado parapiją. Pagrasino atimti registracijos pažymėjimą. Jam priminiau: „Prašau negąsdinti, nes nebijau. Aš turėjau klausyti dekano. Jis mane siuntė ir turėjau važiuoti į Imbradą“. Tylėdamas Rugienis keletą minučių nervingai vaikščiojo po savo kabinetą, laikydamas rankoje mano registracijos pažymėjimą, ir dar kartą pakartojo, kad atims registracijos pažymėjimą. Tada jam pasakiau: „Jūs viską galite, bet darbo pažymėjimo neatimsite“. Tada savo piktą toną pakeitė į malonesnį ir man pasiūlė važiuoti į Imbradą klebonu. Į tai atsakiau, kad jis ne vyskupas ir neturi teisės skirti mane klebonu. Tada pradėjo mane gėdyti, sakydamas: „Esi jaunas, o dvoki viduramžių pelėsiais...“ Jo galutinis sprendimas buvo toks: „Dabar į kitas parapijas negalėsi važinėti su religiniais patarnavimais. Esi registruotas tik Zarasų religinei bendruomenei“.

Po kurio laiko keletas Imbrado vyrų nuvažiavę pas įgaliotinį Rugienį pareiškė, kad jiems reikia klebono. Kodėl jie taip elgėsi? Tuomet visi žinojo, kad RR įgaliotinis Rugienis kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir trukdo vyskupijų valdytojams, kunigams. Tada Rugienis vyrams pasakė: „Skyriau Zarasų berną, bet jis atsisakė važiuoti“.

Kai Panevėžio vyskupijos kapitula savo valdytoju išrinko kan. P. Bakšį, pirmiausia jis norėjo mane skirti į Imbrasą klebonu. Tada Rugienis, mostelėjęs ranka, valdytojui pasakė: „Jis bus visą laiką tik vikaru“. Jo dėka net 15 metų buvau vikaru ir dirbau net šešiose parapijose.

Po klebono žūties vieną vakarą mane aplankė moksleivis ir atnešė nuotrauką, kurioje matėsi negyvas Imbrado klebonas, gulintis ant bažnyčios grindų, o aplink juodas kraujo klanas. Jis padavė man nuotrauką ir pasakė: „Man milicininkas ją davė ir liepė atiduoti jaunajam kunigui“.

Nuotrauką paslėpiau, nes pasirodė, kad KGB mane provokuoja. Niekam apie tai nepasakojau, netgi dekanui nerodžiau. Gerokai vėliau paaiškėjo, kokiu tikslu buvo atnešta ta nuotrauka. Po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo pas mane į kleboniją atėjęs senukas prisistatė, kad yra dirbęs sovietinio saugumo sistemoje, ir paprašė nužudyto Imbrado klebono nuotraukos. Aš labai nustebau – iš kur jis galėjo žinoti, kad toji nuotrauka yra pas mane? Svečias prisipažino norįs parašyti knygą apie juodus saugumiečių darbus Lietuvoje, todėl jam būtinai reikia tos nuotraukos. Pasakiau, kad tą nuotrauką tikrai turėjau, bet nežinau, kur ji padėta. Žadėta parašyti knyga apie KGB veiklą nepasirodė. Ar galėjo ji būti rašoma, kai KGB darbuotojai gauna iš Maskvos pensijas ir tikriausiai tęsia savo veiklą pogrindyje? Kas dažniau pavarto jau Nepriklausomos Lietuvos laikraščius, ne vienas įžvelgia KGB kerštą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ buvusiam redaktoriui, dabar arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui ir Panevėžio vyskupui Jonui Kauneckui, buvusiam Tikinčiųjų teisėms ginti Komiteto nariui.

Kai apie kun. V. Šamšono nužudymą parašiau straipsnį į laikraštį „XXI amžius“, redakcijoje manęs paprašė prie straipsnio pridėti kokią nors nuotrauką. Daug valandų rausiausi po knygas, tikrinau popierius, ieškojau ir neradau. Vakare, meldžiantis po šv. Mišių, man kilo mintis, kur galėtų būti ieškoma nuotrauka. Sugrįžęs į namus per keletą minučių suradau ją ten, kur maldos metu buvo nurodyta.

Kodėl būtent man moksleivis atnešė tą nuotrauką? Tuo metu KGB tardė mano kurso draugą kun. Petrą Nykštą, kilusį iš Antazavės parapijos, Zirnajų kaimo. Jam net grasino mirties bausme už tėvynės išdavimą. Bet kaltinamam kunigui žadėjo pritaikyti amnestiją, jeigu jis sutiks užsiverbuoti.

Kokia buvo kun. Petro tardymų priežastis? Jis siuntė albumą į užsienį ir viršelyje buvo paslėpęs laiškelį. (Anksčiau jam tokiu būdu pavyko persiųsti į Australiją albumą su tekstu, įklijuotu viršelyje.) Pašte jį nufotografavo, tardymų metu parodė jo rašytąjį laišką, už kurį grasino mirties bausme. Tiesa, paštas minėtu adresu išsiuntė kitą albumą, o jo atneštąjį albumą apieškojo ir rado informacinį laiškelį, kuris jiems atrodė didžiausiu kriminalu. Man atrodo, kad KGB tikėjosi, jog man atneštoji nuotrauka bus siunčiama į užsienį taip, kaip darė kun. Petras. O su tokiu įkalčiu KGB jau galės terorizuoti ir verbuoti mane, Zarasų vikarą. Iš kur galėjo žinoti tas senukas, buvęs saugumietis, kad aš turiu tą nuotrauką – juk niekam apie ją nepasakojau. Atsakymas toks – KGB dirbo ir tebedirba labai sistemingai ir kvalifikuotai, o jiems talkina ne vienas žurnalistas.

Tais pačiais metais, praėjus beveik dviem mėnesiams, į Zarasų kleboniją atėjo Avilių klebonas kun. Jurgis Balickaitis (1925 – 1990). Jis buvo apsivilkęs šimtasiūle, turėjo didžiulę prikimštą kuprinę. „Atėjau atsisveikinti, – pasakė jis, – mane saugumas kviečia į Vilnių. Nežinau, ar sugrįšiu. KGB apkaltino mane nebūtais nusikaltimais, o paskutinio susitikimo metu žadėjo ištremti iš Lietuvos. Pasiruošiau tremčiai, bet nesutikau būti šnipu.“ Tačiau kun. Jurgis greitai sugrįžo, nes kagėbistams pasakė, kad parapiją perdavė Zarasų dekanui. Kai pamatė jį, pasiruošusį tremčiai su šimtasiūle ir kuprine, įsakė tuoj pat grįžti į namus.

Kai prieš keletą metų ,,XXI amžiuje“ pasirodė mano straipsnis, kun. Jurgio sesuo Rožė man paskambinusi dėkojo už straipsnį ir pasakė, kad jos brolis kun. J. Balickaitis, dirbęs Subačiaus klebonu, irgi buvo nužudytas. Tik aiškiai nepasakė, kas taip padarė, bet spėjo, kad jam buvo atkeršyta tų pačių, kurie nužudė Imbrado kleboną kun. Vytautą Antaną Šamšoną.

Jau 50 metų praėjo nuo Imbrado klebono kun. Vytauto Antano Šamšono nužudymo, bet tikinčiųjų širdyse jo atminimas yra gyvas. Imbrado tikintieji susirinks į bažnytėlę sausio 30 dieną, 13.30 val. ir prisimins jį maldose, jaunesniems papasakos apie buvusį savo kleboną, kuris už ištikimybę Bažnyčiai paaukojo savo gyvybę. Reikėtų, kad Lietuvos Bažnyčios vadovybė pradėtų bylą ir jį paskelbtų Bažnyčios palaimintuoju kankiniu taip, kaip kaimynai lenkai padarė su Lenkijos saugumo nužudytu kunigu Ježiu Popieliuška.

© 2011 „XXI amžius“