|
Nuo bažnyčios stogo dengimo iki bažnyčios statymo
Sudargas, įsikūręs Šakių dekanate ant Nemuno upės kranto aukščiausios kalvos, žmonių vadinamas Lietuvos Šveicarija. Matosi Nemuno upės vingis, įamžintas dailininko A. Žmuidzinavičiaus drobėje, matosi už 10 km ties Jurbarku per Nemuną nutiestas tiltas. Tokioje vietoje, atrodo, reikėtų gyventi ir džiaugtis... Deja, parapijiečių nerimą sukėlė rajono laikraštyje Valsčius pasirodžiusi žinia, kad senosios klebonijos žemės lopinėlyje sumanyta statyti kultūros namus. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad rajono meras valstietis liaudininkas Juozas Bertašius ir Sudargo bendruomenės centro pirmininkė (bendruomenė vienija apie 50 žmonių) evangelikė liuteronė, socialdemokratė Alberta Dragūnaitienė sumanė prie mūsų bažnyčios, parapijos namų, kur yra šarvojimo salė, pradėti statybas.
Parapijos namai buvęs vaikų darželis 1992 metais išpirktas katalikų parapijiečių. Parapijos namus įsteigė 22 metus čia klebonavęs šviesaus atminimo kun. Petras Sitka. Kunigas sakė: Už kelių metrų bažnyčia, kito kelio nėra reikia išpirkti. (Kai kurie norėjo padaryti linksmybės namus.) Buvo kreiptasi į tuometinį rajono merą Romaldą Damušį, jis pritarė. Pastatas buvo pirmiausia panaudotas klebonijai. Kun. P. Sitka sakė: Gausite jauną kunigą, nenorės gyventi sename, be patogumų namelyje. Iš tikrųjų kunigui turi būti sudarytos normalios gyvenimo sąlygos. Parapijos klebonui kun. P. Sitkai grįžus į Dzūkiją, Sudarge pradėjo dirbti kun. Albinas Paltanavičius, daug jėgų ir darbo skyręs parapijos namų įrengimui. Pagaliau buvo patenkinti visi ir parapija turi savo namus, ir kunigas turi kur gyventi.
Paskirtas naujas klebonas kun. Jonas Povilaitis irgi ėmėsi ūkinių darbų. Jo prašymu parapijiečio Alberto Navansko dėka prie bažnyčios atsiranda nauji, patogūs suolai. Paskui kunigo dėmesį patraukė greta bažnyčios likę per karą susprogdintos bažnyčios griuvėsiai. Jis su parapijiečiais ėmėsi šventoriaus tvarkymo darbų, labai padėjo parapijiečiai Juozas Gylys ir Vytas Tamušauskas su sūnumi Kastyčiu. Pagaliau apie 50 metų buvęs apleistas šventorius nušvito. Viktoras Pranaitis įmūrijo paminklinę lentą su užrašu, kada ir kieno per karą bažnyčia susprogdinta.
Parapijos istoriją primenu todėl, kad kolūkių laikais ant bažnyčios griuvėsių norėta statyti kultūros namus. Parapijiečiai pasipriešino, važiavo arkliais 36 km pas tuometinį Šakių rajono Vykdomojo komiteto pirmininką Joną Jančarą ir neleido statyti kultūros namų. Jie iškilo miestelio centre, kaip ir dera, ir tebestovi iki šiol. Pusė jų priklauso Grinaičių žemės ūkio bendrovei, o kita pusė naumiestietei mokytojai Irenai Dimšaitei, kuri jai priklausančią dalį padovanojo bendruomenės centrui. Savivaldybei reikia tik panorėti ir rasti galimybę tais kultūros namais pasinaudoti.
Mums, praktikuojantiems katalikams, nesuprantamas noras su statybomis šlietis prie bažnyčios. Juk kaip bepavadinsi bendruomenės namais (bendruomenės centras turi raštišką sutikimą, gali naudotis katalikų parapijos namų sale), kultūros centru ar dvasinio centro kompleksu bažnyčios paskirtis viena, o kultūros namų kita, ir nėra čia ko piktinti žmonių.
Priešpriešą kelia tai, kad šalia dabartinės bažnyčios ir šarvojimo salės už tvoros rasis statinys. Kaip sako katalikai parapijiečiai: Mes gedėsime, melsimės, o visai greta šurmulys, linksmybės ir pan.
Nesuprantame, kodėl kultūros centrą nori statyti palyginti nuošalioje vietoje (nebent toliau nuo žmonių akių). Juk kultūros namai visada stovi atviroje, visiems matomoje, prieinamoje vietovėje. O čia iš vakarų pusės jie būtų visai užblokuoti bažnytinės paskirties pastatais. Turime ir sugriautą bažnyčią, kurią juosia mūrinė siena. Sako, tame būsimame kultūros centre bus ir viešbutis, kavinė ir t. t.
Mes, tikintieji, norime, kad tas mažas žemės lopinėlis, skirtas klebonijai, taip ir liktų. Mes neturime vietoje gyvenančio kunigo mus aptarnauja kaimyninės Slavikų parapijos klebonas kun. Darius Sruoginis, o labai trokštame, kad būtų nuolatinis klebonas. Tad turime rūpestį atstatyti kleboniją arba, blogiausiu atveju, renovuoti senąją kleboniją, įrengti muziejų, įamžinant kunigo Martyno Sederevičiaus, knygnešių tėvo, atminimą.
Akiratyje, kaip žinoma, šmėžuoja ES pinigai (o kur dideli pinigai moralinės ir dvasinės vertybės traukiasi arba visai išnyksta). Taip ir mums sakoma: leisite klebonijos sklype statyti modernų dvasinį centrą, pastatysime sugriautos bažnyčios šventoriuje bažnyčią tik ne tokią didelę, jums beliks tik įsirengti.
Prasidedant nesutarimui rajono laikraštyje Valsčius rašyta: jei savivaldybė gaus sklypą centrui statyti, uždengs stogą dabartinei bažnytėlei (vyrai, dengę stogą, sako, kad tas stogas tarnaus dar 40 metų, taip pat ir pati bažnytėlė, o jei negaus sklypo kultūros namams statyti, tai nestatys ir bažnyčios). Viskas aišku kaip ant delno.
Stasė Jasaitienė
P. S. XXI amžius gavo pareiškimą su 90 Sudargo Šv. Jono Krikštytojo parapijos Sudargo, Pervazninkų, Burgaičių, Grinaičių, Dvarciškių kaimų gyventojų parašų. Jame pasirašiusieji teigia prieštaraujantys kultūros namų senosios klebonijos vietoje statybai, nes būtų per arti bažnyčios. Parapijiečiai siūlo kultūros namus statyti Bybartų ir Baltrušių sodybvietėse: ten esanti graži vieta, o ir paveldėtojai sutinka. Redakcijos žiniomis, yra surinkta ir nemažai parašų, pritariančių valdžios norams. Tik iš jų aiškėja, kad kultūros namų katalikų žemėje labiau reikia evangelikams liuteronams... Žinant, kaip Šakių rajono valdžia jau apgavo Sutkų ir Plokščių parapijų žmones, reikia būti labai atsargiems, kad iš gerų pažadų neliktų tik šnipštas.
© 2011 XXI amžius
|