2011 m. sausio 28 d.
Nr. 8
(1888)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Jono Pauliaus II ganytojiškos tarnystės bruožai

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas apaštalinėje
kelionėje su savo artimiausiu
padėjėju kardinolu Jozefu Ratcingeriu
(dabar popiežius Benediktas XVI)

Popiežiaus Jono Pauliaus II
statula Lagievnikų Dievo
Gailestingumo šventovėje

Vatikano II Susirinkimas ir evangelizacijos uždaviniai

Artėjant garbingojo Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacijai plačiai ir entuziastingai aptariamas jo gyvenimas ir pastoracinė veikla. Gana išsamiai ji apžvelgiama ir šiam įvykiui skirtame sausio 14 dieną publikuotame Šventųjų skelbimo kongregacijos dekrete. Jame pažymima, kad daugiau kaip ketvirtį amžiaus trukęs „Jono Pauliaus II pontifikatas buvo iškalbingas ir aiškus ženklas ne tik katalikams, bet ir visai pasaulio opinijai, visų rasių ir tikybų žmonėms“. Visuomeninė reakcija į jo nepaprastą gyvenimo būdą ir apaštalinės misijos įgyvendinimą iki ištvermingo kančios pakėlimo atsispindėjo liaudiškuose raginimuose „tuoj pat paskelbti šventuoju“ („santo subitu“), pabrėžiant, kad net mistiniu patyrimu jis buvo ištikimas „Dievo žmogus“.

Nuopelnų išvardijime primenama, kad Jonas Paulius II savo ganytojiškoje tarnystėje dar gerokai prieš savo pontifikato (1978–2005) pradžią yra svariai prisidėjęs prie dabartinio Bažnyčios veido formavimosi, ypač akcentuodamas tai, kas dabar vadinama „naująja evangelizacija“. Jaunas Krokuvos arkivyskupas Karolis Vojtyla buvo vienas aktyviausių Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) tėvų, tiesiogiai prisidėjęs prie svarbiųjų dokumentų – pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ ir dogmatinės konstitucijos „Lumen Gentium“ rengimo. Per savo bažnytinės veiklos patyrimą totalitarinio ateizmo sąlygomis tuometinėje komunistų valdytoje Lenkijoje ir visame „sovietinio bloko“ regione jis aiškiai pabrėžė poreikį įveikti radikalaus Bažnyčios ir valstybės atskyrimo „dogmą“, kuri faktiškai reiškė religijos marginalizaciją, gal net ir sąmoningą siekį ją sunaikinti. (Komunistų režimo ideologijoje šis tikslas buvo visiškai atvirai skelbiamas, o praktinėje politikoje reiškiamas žiauriu Bažnyčios ir tikinčiųjų persekiojimu.)

Visą šį patyrimą tuometinis arkivyskupas K. Vojtyla įnešė į Vatikano II Susirinkimo debatus, kurie „tikrai nebuvo tik mandagus pokalbis svečių kambaryje“, bet „esminė ir ryžtinga pastanga susieti evangelinį dinamizmą su Susirinkimo entuziazmu.

Jos ištakos buvo įsitikinimas, kad krikščionybė gali suteikti „sielą“ šiuolaikiniam pasaulio vystymuisi esamomis socialinėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Ir vėliau popiežius Jonas Paulius II savo tarptautinėse apaštalinėse kelionėse (jų buvo daugiau kaip šimtas) ir kasdieniuose susitikimuose su tikinčiųjų bendruomenėmis, kardinolais, vyskupais ir valstybių vadovais pabrėžė savo gilų įsitikinimą dėl Vatikano II Susirinkimo reikšmės Kristaus mokslą nešti į šiuolaikinio pasaulio gyvenimo vizijas ir veikimo mechanizmus.

Kaip minėta, iš arti pažinodamas Rytų Europą valdžiusį komunistų režimą ir daug prisidėjęs prie „Berlyno sienos“ griuvimo 1989-aisiais, Šventasis Tėvas galėjo blaiviau pažvelgti ir į Vakarų pasaulio ne tik dvasinius, bet ir socialinius prieštaravimus. Tai atspindi jo išplėtotame Bažnyčios socialiniame mokyme (enciklikos „Laborem Exercens“, „Solicitudo Rei Socialis“, „Centesimus Annus“), perspėjant dėl neteisingų dalinių ekonominių ir ideologinių interesų bei bendrojo gėrio, netgi gyvybės nuvertinimo („Evangelium Vitae“, „Veritatis Splendor“) ir išsivysčiusiose šalyse. Šio mokymo dalimi buvo atkaklus taikos įtvirtinimo siekimas užsienio politikoje (ypač pranašiškai stengiantis užkirsti kelią fatališkas pasekmes atnešusiam JAV ir Irako karui), kartu smerkiant naują terorizmo reiškinį bei reiškiant susirūpinimą dėl kontraversiškų „civilizacijų sankirtos“ idėjų.

Jaunimo dienos ir pasauliečių formacija

Prie reikšmingiausių popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato įvykių priskirtinas didžiojo 2000-ųjų krikščionybės metų jubiliejaus šventimas, kuris buvo ne tik pretekstas pagyvinti pastoracinį veikimą, bet ir istorinė galimybė visuotinai permąstyti Įsikūnijimo slėpinį su Dievo meilės liudijimu per žmonijos atpirkimą Kryžiaus kančioje ir Prisikėlime. Ankstyvosios Bažnyčios gyvenimo, Šventosios Žemės, kaip Jėzaus tėvynės bei Romos, apaštalo Petro kankinystės ir jo įpėdinių veiklos vietos atnaujintas iškėlimas pabrėžė visos bažnytinės bendruomenės vienybę su ekumeniniais jos aspektais. Panašiai vertintina ir viena iš reikšmingiausių popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyvų, Pasaulinių jaunimo dienų steigimas, taip skatinant ne tik jaunųjų žmonių, bet ir visų pasauliečių veikimą Bažnyčioje. „Verta pastebėti, kad savo kalbose Popiežius nenaudojo žodžio „minia“, jis visada kreipdavosi į „žmones“, rodydamas savo dėmesingumą pasauliečių tikinčiųjų misijai bažnytiniame gyvenime“, – rašoma Šventųjų skelbimo kongregacijos dekrete. Jame taip pat primenamas įdomus faktas, kad Jonas Paulius II jaunų žmonių ir pasauliečių sielovados prioritetus kėlė gerokai anksčiau prieš įsteigtas Pasaulio jaunimo dienas ir dar netgi prieš Vatikano II Susirinkimą. 1957 metais, trumpu „politinio atlydžio“ laikotarpiu, tuometinis Krokuvos universiteto kapelionas kunigas Karolis Vojtyla bendradarbiaudamas su Vroclavo arkivyskupu Boleslavu Komincku, suorganizavo viešą visos Lenkijos studentų atstovų simpoziumą „Pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje“. Taip pat žinoma, kad vėlesniu laikotarpiu savo tėvynėje būsimasis Šventasis Tėvas organizavo mažesnių jaunimo grupių – ypač per vasaros atostogas – dvasines pratybas ir pasitarimus, kurių svarbiausias tikslas buvo stiprinti „pasauliečių formaciją“. Kartu su įspūdingu Pasaulio jaunimo dienų sąjūdžiu Jono Pauliaus II ir dabartinio popiežiaus Benedikto XVI pontifikatų laikotarpiais iškeliama pasauliečių atsakomybė įvairiuose evangelizacijos, švietimo ir socialinės veiklos sektoriuose ne tik Europoje, bet ir Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos kontinentuose.

Dekrete rašoma, kad popiežius Benediktas XVI, apžvelgdamas savo pirmtako pontifikatą, visada pabrėžia sparčias permainas pasaulinėje plotmėje ir daro panašią į Jono Pauliaus II išvadą: „laikai pasikeitė“. Jau į praeitį nueina praėjusio XX amžiaus 7–8 dešimtmečio karta (su jai būdingu romantizmu), sensta ir vėlesnės, daug pragmatiškesnės kartos. Ateina naujos kartos su naujomis problemomis ir gana blaiviu nesenos praeities pamokų bei klaidų vertinimu. Jos šiandien atvirai klausia: „Kaip galime veikti pasaulyje, kuris tapo grėsme pačiam sau ir kuriame pažanga kelia pavojų? Ar mes vėl viską neturėtume pradėti nuo Dievo?“ – taip Šventųjų skelbimo kongregacijos dokumente cituojamos mintys iš neseniai popiežiaus Benedikto XVI interviu pagrindu publikuotos knygos „Pasaulio šviesa“. Jame primenamas dabartinio Šventojo Tėvo raginimas naujoms katalikų kartoms, turinčioms daug gerų intelektualų, per vidinį atsinaujinimą drąsiai veikti viešajame gyvenime be jokio „vidinio nepilnavertiškumo komplekso“.

Bet jos turi būti dėmesingos tam faktui, kad „mokslinė perspektyva, kuri ignoruoja etinę ir religinę gyvenimo plotmę, tampa pavojingai siaura, kokia būtų ir religija, jeigu atsisakytų teisėto mokslo įnašo pasaulio supratimui“. Ir šiame kelyje kaip tik yra svarbu giliai suprasti naujojo Bažnyčios palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybę ir mokymą, kad „Dievas yra visų mūsų gyvenimo pastangų pagrindas“. Atpirkimo ir Išganymo pasekmėje mes esame apimti dieviškosios meilės, tačiau turime padėti šiandienos žmonėms asmenines ir visuomenines nuostatas susieti su Dievo realybe. „Tai reikalauja kantrybės, laiko ir gebėjimo viską matyti Dievo akimis“, – teigiama Vatikano dekrete, primenančiame popiežiaus Jono Pauliaus II pastoracijos nuopelnus ir jų aktualumą.

Dievo Gailestingumas orientuotas į amžinybę

Dokumento baigiamojoje dalyje rašoma apie dar vieną labai svarbią Šventojo Tėvo iniciatyvą – Dievo Gailestingumo kulto išvystymą. Pažymima, kad šia tema Jonas Paulius II savo homilijose kalbėdavo nuo savojo pontifikato pradžios, jai buvo skirta antroji, 1980 metais paskelbta enciklika „Dives in Misericordia“. Jis reiškė teisėtą susirūpinimą, kad šiuolaikinėje kultūroje, persmelktoje praktiškumu, apskaičiuotu naudos siekimu, neliko vietos gailestingumui, kad visi sprendimai priimami vertinant įstatymų nuorodomis ir kad pati „teisingumo“ sąvoka tapo atsieta nuo „gailestingumo“. Stengdamasis ištaisyti šiuos perlenkimus popiežius Jonas Paulius II populiarino jam pačiam didelę įtaką turėjusį Dievo Gailestingumo skleidėjos vienuolės sesers Faustinos Kovalskos mokymą, užbaigdamas jos beatifikacijos ir kanonizacijos (sesuo Faustina Bažnyčios šventąja buvo paskelbta 2000-aisiais jubiliejiniais metais) procesą. Pagaliau 2002 metų rugpjūtį, paskutinį kartą lankydamasis savo tėvynėje, Lagievnikuose (netoli Krokuvos), jis konsekravo naują Dievo Gailestingumo šventovę ir šiai intencijai patikėjo visą pasaulį. „Kaip labai šiandien pasauliui reikia Dievo gailestingumo! Kiekviename kontinente iš žmogiškojo kentėjimo gilumos, kyla šauksmas tokiam gailestingumui. Tose vietose, kur vyrauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karai neša kančias ir nekaltųjų mirtį, reikia gailestingumo malonės, kuri nuramintų protus ir širdis, atnešdama taikos pavasarį. Ir tose vietose, kur yra mažai pagarbos žmogaus gyvybei ir orumui, reikia Dievo gailestingosios meilės, kurios šviesoje mes matytume neapsakomą kiekvienos žmogiškosios būtybės vertę“, – cituoja Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretas istorinę popiežiaus Jono Pauliaus II homiliją, pasakytą Lagievnikų šventovės konsekravimo iškilmėje.

„Gailestingumas yra reikalingas užtikrinti, kad kiekvienas neteisingumas rastų savo sprendimą tiesos spindesyje. Todėl šiandien šioje Šventovėje aš iškilmingai noriu patikėti pasaulį Dievo Gailestingumui. Aš tai darau karštai trokšdamas, kad Dievo gailestingosios meilės žinia, čia skelbta per šventąją Faustiną, pasiektų visus žemės gyventojus ir užpildytų jų širdis viltimi. Tegul ši žinia sklinda iš mūsų mylimos tėvynės vietos per visą pasaulį. Tegul būna išpildytas mus siejantis Viešpaties Jėzaus pažadas: čia įžiebta kibirkštis, kuri paruoštų pasaulį Jo galutiniam atėjimui“, – kalbėjo Šventasis Tėvas 2002 metų rugpjūčio 17 dieną Lagievnikuose.

Čia norisi atkreipti dėmesį į dar vieną Jono Pauliaus II mokymo mintį: žemiškasis gyvenimas tėra tik prologas, tik įžanga, o pilnutinis išsipildymas priklauso amžinybei. Dokumente cituojama naujoji knyga „Pasaulio šviesa“, kurioje popiežius Benediktas XVI įvertina pirmtako mokymą: „Būtent tai buvo vienas dalykų, kurių Jonas Paulius II labiausiai norėjo: aiškiai paaiškinti, kad mes žvelgtume į Kristų, kuris ateis, žinoma, į Tą, kuris atėjo, bet dar labiau į Tą, kuris dar ateis, ir iš šios perspektyvos tikėjimas palaiko mūsų orientaciją į ateitį“. Šiuo požiūriu mes iš tikrųjų turime gebėti pateikti tikėjimo mokymą Kristaus antrojo atėjimo perspektyvoje, aiškino popiežius Benediktas XVI savo didžiojo pirmtako paveldą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija