| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kalno pamokslas Kun. Vytenis Vaškelis
Esate palaiminti, palaiminti..., tokie Viešpaties Jėzaus žodžiai kaip amžinojo gyvenimo šaltinis liejosi (nuo kalno viršūnės žemyn) į Dievo išsiilgusių ir šiaip smalsių žydų širdis. Kiek jos atsivėrė, tiek ir to gyvojo vandens atsigėrė... Aštuoni Kristaus palaiminimai visada buvo ir bus kiekvieno krikščionio panašėjimo į Dievo Sūnų siauri takai, kuriais jiems lemta žengti aukštyn, idant kaip Aukščiausiojo alpinistai pasiektų iš anksto jiems numatytos laimės viršukalnę. Apmąstykime tris Jo palaiminimus, nes jie yra labai svarbūs. Jėzaus palaiminimų eiliškumas nėra atsitiktinis tai, pasak šv. Auksaburnio, savotiška aukso grandinė. Taigi pirmasis Kristaus palaiminimas: Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė, yra daugiau nei auksinis jis yra savaip revoliucinis, nes nuo šiol materialus turtas tampa ne ta dovana, už kurią pirmiausia reikia dėkoti Dievui, bet šalutiniu, kartais net pavojingu dalyku, kuris graso apakinti individą, kad jo gyvenime pinigai ir daiktai gali visiškai užtemdyti tikėjimą Neregimuoju. Tikrasis beturtis dvasia tai nuo visų savo prisirišimų tolydžio laisvėjantis (iki pat gyvenimo pabaigos) tikintysis, kurio vienas svarbiausių tikslų yra tapti turtingu per Kristaus neturtą (2 Kor 8, 9). Tačiau šitoks praturtėjimas Dieve visada suponuoja vidinę atgailą, nes kai Evangelijos muitininko pavyzdžiu (Lk 18, 13) malonei veikiant mes pripažįstame savo vidinį skurdą, tada kaskart labiau suvokiame, kad be Jėzaus būtume apvalus nulis. Tiktai mūsų augantis tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu pritraukia Jo skvarbų žvilgsnį, ir Jis, priartėjęs prie mūsų (kaip skaičius Vienetas), praturtina mus savuoju gailestingumo lobiu ir pridengia mūsų dvasinio nuogumo gėdą, nes mums siūlo įsigyti bei vilkėti baltus naujo gyvenimo drabužius (Apr 3, 18), kurie mus puoš Dangaus Karalystėje. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti, sako Kristus. Suprantama, kad ne tas yra Dievo laiminamas ir guodžiamas, kuris tik dėl to liūdi ir pyksta ant savęs, kad darydamas nusikaltimus dėl savo neapdairumo pakliuvo į policijos rankas... Tai nuodėmių raganos puikybės inspiruojama beprotiško liūdesio emocija, neretai vedanti individą prie liepto galo. Arba štai pavydo kirminas: neretai žmogus nuliūsta, kad kitam geriau sekasi nei man, ar savo viduje nusimena, kad kitas uoliau skelbia Dievo žodį nei aš. Kas kita, kai nusidėjėlis liūdi pagal Dievo valią, tai yra gailisi, kad jo apmaudus žioplumas, pavyzdžiui, kelyje sukėlė skaudžią avariją... Kai nelaimės kaltininkas atgailaudamas atlygina nukentėjusiajam padarytus nuostolius ir per Susitaikymo sakramento priėmimą pasiryžta taisytis ir atgauna visišką širdies ramybę argi jis nėra paguodžiamas angeliška paguoda? Kai Kristus melsdamasis Getsemanės sode ir iš anksto matydamas savo agoniją ant kryžiaus savo mokiniams sakė, kad Jo siela mirtinai nuliūdusi (Mt 26, 38), argi Jis tuomet netapo sektinu mums pavyzdžiu? Ir dar kokiu! Jo kvietimas budėti ir melstis, kad savo būsimų kentėjimų valandą nepakliūtume į vidinio maištavimo pinkles, yra savotiškas mums paliktas testamentas, nes yra patvirtintas begalinės, pasiaukojančios meilės raudonu antspaudu. Tepadeda Šventoji Dvasia mums tinkamai liūdėti su liūdinčiaisiais ir džiaugtis su besidžiaugiančiais (Rom 12, 15). Jėzus tęsė: Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Romumo dorybės gražiausias etalonas yra Pats Kristus. Jis žino, kad jei ištikimi krikščionys mokysis iš Jo romumo ir nuolankumo, jie tikrai ras savo sieloms atgaivą ir ramybę, nes Jo jiems skiriama gyvenimo našta kaip tik atitiks jų pečių pajėgumą (Mt 11, 2930). Dr. Lloydas-Jonesas taikliai pastebi: Romumas iš esmės yra teisingas požiūris į save, pasireiškiantis pagarbia laikysena ir elgsena su kitais... Žmogus, kuris yra tikrai romus, yra tas, kuris tikrai nustebęs, kad Dievas ir žmogus gali galvoti apie jį taip gerai, kaip galvoja, ir elgtis su juo taip gerai, kaip elgiasi. Toks suvokimas romų žmogų apdovanoja didesniu kantrumu, kurio jam prireiks būsimuose gyvenimo išbandymuose. Kartais kai kam gali atrodyti, kad romumo dorybė turi negatyvaus pasyvumo elementą. Taip nėra, nes romumas yra dvasios jėga, kuri padeda asmeniui ne tik be pykčio nukęsti nepelnytas nuoskaudas ir kartais ištverti neišvengiamą psichologinį ar fizinį smurtą, bet ir kovoti dėl tiesos, idant išlaikydami dvasinę pusiausvyrą ryžtingai priimtume tinkamą sprendimą, kurį vykdant būtų demaskuotas blogis... Romieji paveldės žemę, tai yra gaus dalį šlovingojo Dievo Sūnaus viešpatystėje. Tai dar įvyks, o dabar matome, kad romūs ir nuolankūs tikintieji yra dažnai pasaulio nepripažįstami, ignoruojami ir net persekiojami. Tikime, kad Jėzus jau nugalėjo pasaulio kunigaikštį ir kad Jis mumis rūpinasi daugiau nei mes savimi (Mt 10, 30). O mūsų dvasinis rūpestis tebus toks: stebėsime savo širdies žemę. Gal dar joje auga netikėjimo raugės, trukdančios mumyse visu grožiu pražysti Jėzaus palaiminimams ir pasiekti naują dangų ir naują žemę?
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |