Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prelatas, filosofas, redaktorius…

Stasys POVILAITIS

Prel. Pranas Gaida-Gaidamavičius Aukštadvaryje, 2010 metų pabaigoje Autoriaus nuotrauka

Kun. Pranas Gaida-Gaidamavičius su Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininku Vytautu Kamantu 1998 metais Vysk. Juozapo Matulaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Kun. Pranas Gaida-Gaidamavičius skaito invokaciją Anapilio salėje Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus sutiktuvėse Toronte. 1999 m. spalio 24 d. Kun. Prano Gaidos-Gaidamavičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

2010 metų rudenį mus pasiekė džiugi žinia, kad į Lietuvą visam laikui sugrįžo prel. dr. Pranas Gaida-Gaidamavičius, vienas įžymiausių ir žinomiausių lietuvių teologų, žurnalistų, redaktorių, patriotų, publicistų, poliglotų.

Kun. dr. Pranas Gaida gimė 1914 m. sausio 26 dieną Bajorų kaime, Želvos valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Jo tėvai paveldėjo pavardę iš senelių Žaidžių, o vėliau ją pakeitė į Gaidamavičių. Tarp kaimynų naujoji pavardė gijo sunkiai, tad Žaidžių pavardė ilgam išliko jų atmintyje. Mokydamasis Kėdainių gimnazijoje rašydamas į „Žvaigždutę“ po savo straipsneliais Pranas pasirašydavo Žaidžio pavarde. Šia pavarde jis pasirašydavo ir būdamas klieriku Kauno kunigų seminarijoje, kai rašė į „Misijas“, „Rytą“, „Naująją Romuvą“, „Židinį“. Vėliau, būdamas kunigu, „Naujojoje Romuvoje“ ir kituose spaudos leidiniuose pasirašydavo Gaidamavičiaus pavarde. Šia pavarde kunigas išleido ir savo parašytas knygas. Beje, savo redaguotą knygą „Lithuanians in Canada“, išleistą 1967 metais Toronte, pasirašė P. Gaidos pavarde. Šia pavarde pasirašė ir knygą „Nemarus mirtingasis“.

Kun. P. Gaida mokėsi Širvintų progimnazijoje, vėliau Kėdainių gimnazijoje. Nuo paauglystės jautė polinkį užsienio kalboms. Dar Širvintose gyveno lenkakalbių, o Kėdainiuose – vokiečių namuose. Tad dar mokydamasis vidurinėje neblogai pramoko lenkų ir vokiečių kalbas. Norėdamas pramokti dar ir prancūziškai, 1938 metais išvyko į Nancy universitetą, kur tuo metu buvo rengiami prancūzų kalbos kursai svetimšaliams.

Baigęs Kėdainių gimnaziją mokslus tęsė Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. Studijas trumpam teko nutraukti dėl ligos. Priverstinių „atostogų“ metu drauge su teologijos studentu Vytautu Mankeliūnu iš vokiečių kalbos išvertė Tihamer Totho knygą „Jaunos sielos auklėjimas“ (išleista 1935 m.).

Aukštuosius mokslus P. Gaida baigė 1937 metais ir buvo įšventintas kunigu. Jaunasis dvasininkas ir filosofas ne tik rašė, bet ir darbavosi pavasarininkų, angelaičių bei ateitininkų tautinėse organizacijose. Vienas svarbiausių to meto jo straipsnių „Krikščionybės tragedija“, pasirašytas P. Gaidamavičiaus pavarde, kaip vedamasis buvo išspausdintas „Naujojoje Romuvoje“. Publikacija sudomino ir nustebino tuometinį Kaišiadorių vyskupą Juozapą Kuktą, mat šioje vyskupijoje tuo metu buvo net du kunigai vienodais vardais ir pavardėmis. Vyskupui parūpo, kuris iš kunigų Gaidamavičių yra raštingesnis. Raštingesniu buvo pripažintas P. Gaida. Tačiau kun. P. Gaidai vis dėlto atrodė, kad jam dar trūksta žinių.

Vikaraujant Širvintose prasidėjo pirmoji sovietinė okupacija. Sužinojęs, kad jo pavardė įtraukta į kažkokius sąrašus, išvyko į Vokietiją, į Miunsterio universitetą toliau gilinti teologinių žinių. Drėgnokame tenykščiame klimate vėl pablogėjo kunigo sveikata, nusilpo plaučiai. Jam geriau tiko Freiburgo, įsikūrusio aukštumose, oras. Nusprendė vykti į šį miestą. Freiburge kun. P. Gaida įgijo teologijos daktaro laipsnį ir teikė dvasinius patarnavimus šiame mieste gyvenusiems lietuviams, kurių buvo apie pusketvirto šimto. Karui baigiantis Freiburge įsikūrė slaptas šešių lietuvių savitarpio pagalbos komitetas, į kurio veiklą įsitraukė ir kun. P. Gaida.

Pagilinti filosofinių žinių kunigas išvyko į Belgiją. Čia Liuveno universitete studijavo filosofiją, belgų parapijose ėjo vikaro pareigas, teikė religinius patarnavimus lietuviams, kurių dauguma dirbo anglių kasyklose, kartu su kun. J. Danausku redagavo Belgijos lietuvių laikraštį „Gimtoji šalis“. P. Gaidamavičius bendradarbiavo ir belgų spaudoje, rašė Lietuvos klausimais, pasirašydamas slapyvardžiu Pierre Chantier.

1950 metais išvyko į Kanadą. 1950–1952 metais Kvebeko provincijos Mont-Laurier kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, 1954 metais atvyko į Torontą, darbavosi angliškose parapijose ir tobulino anglų kalbos žinias.

Kun. P. Gaidos pirmoji knyga „Išblokštasis žmogus“ išleista 1951 metais Vokietijoje. Joje nagrinėjamas daugialypis žmogaus gyvenimas ir iš tėvynės išblokšto žmogaus būsena. Išeitis – viltis, bet ir ji – daugiasluoksnė. Jos viršūnė – absoliučioji viltis. Antroji knyga „Milžinas, didvyris, šventasis“ 1954 metais išleista Brukline. Milžinas simbolizuoja materialųjį pasaulį, daiktines vertybes. Didvyris – dvasinė asmenybė, spindinti tikėjimo šviesa. Šventasis jau siekia asmeninio santykio su Dievu. Trečioji knyga – „Didysis nerimas“ – buvo išleista 1961 metais Amerikoje. Jos pagrindinė mintis – išsilaisvinimas iš nerimo turi vykti kylant į viršų, ieškant savęs. Šias tris knygas jungia viena idėja: žmogaus ir gamtos, žmogaus ir Dievo. Nors tas knygas galima priskirti katalikiškajam egzistencializmui, bet autorius neperžengė katalikiškos filosofijos ribų. Kaip knygos „Išblokštasis žmogus“ įžangoje rašo Jonas Balčius, kun. P. Gaida pradeda nuo žmogaus ir visatos priešpriešos: žmogus yra be galo mažas, o kosmosas – begalinis ir neaprėpiamas. Tokia šių dviejų tikrovės fenomenų priešprieša autorių ir skaitytoją orientuoja į egzistenciškai reikšmingą ir prasmingą problematiką – vertybinių orientacijų sistemą, kurioje tai, kas be galo maža ir menka, galima metaforiškai „užauginti“, išplėtoti, suabsoliutinti, o tai, kas neaprėpiama, – sumažinti. Galima sakyti, kad kun. P. Gaida pasireiškė kaip pirmasis lietuvių mąstytojas, profesionalų pasirengimą turintis žmogus, kuris egzistencializmo linkme kreipė lietuviškąją katalikiškąją filosofiją. Nei A. Maceina, nei A. Grinius niekada nelaikė savęs egzistencializmo krypties katalikiškoje filosofijoje atstovais (geriausiu atveju galėtume kalbėti tik apie egzistencializmo poveikį ar apraiškas jų filosofinėje kūryboje). Jei šias tris knygas būtų buvę įmanoma laisvai skaityti tuometinėje okupuotoje Lietuvoje, jos neabejotinai būtų padariusios nė kiek ne mažesnį poveikį lietuviškajai auditorijai, nei A. Maceina ir J. Grinius Vakarų Europoje.

Ketvirtoji knyga – „Nemarus mirtingasis… Arkivyskupas Teofilius Matulionis… Ganytojas, kankinys ir laimėtojas“ išleista Lietuvių katalikų mokslo akademijos Romoje 1981 metais. Ši knyga – kelrodis į dvasines aukštumas, puikios rekolekcijos. (Didžiosios šios knygos dalies tikrasis autorius buvo kun. S. Kiškis.)

Penktoji knyga – „Lithuanians in Canada“. Gyvendamas Toronte, darbuodamasis kanadiečių parapijose, kun. P. Gaida bendradarbiavo Kanados lietuvių savaitraštyje „Tėviškės žiburiai“. 1961 metais, mirus jo redaktoriui Adolfui Šapokai, užimti pastarojo vietą buvo pakviestas kun. P. Gaida. Netrukus jo redaguojami „Tėviškės žiburiai“ nušvito ne tik išeivijoje, bet ir okupuotoje Lietuvoje.

1966 metais redaktoriaus kun. P. Gaidos pagalbininku „Tėviškės žiburiuose“ pradėjo dirbti Vytautas Kastytis. Kun. P. Gaida buvo bene ilgiausiai darbavęsis Pasaulio ir Kanados lietuvių vienybės valdybos pirmininkas.

Praėjusių metų rudenį prel. dr. P. Gaida grįžo į Lietuvą, kaip jis pats sako, – jau visam laikui.

Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis prel. P. Gaidą pažįsta nuo seno, yra lankęsis pas jį Kanadoje. Jis ir pakvietė prel. P. Gaidą senatvę praleisti Lietuvoje. „Aukštadvaryje, buvusiame dominikonų vienuolyne, yra įrengti keli butai vyresnio amžiaus kunigams bei sukurta infrastruktūra kunigų priežiūrai: veikia virtuvė, yra aptarnaujantis personalas, įrengta koplyčia. Anksčiau ten gyveno kun. Albinas Šilkinis (1922 – 2006), – pasakojo vyskupas J. Matulaitis. – Kun. P. Gaida į Lietuvą atvyko mano pakviestas, nes yra labai daug nusipelnęs Kaišiadorių vyskupijai. Savo tėviškėje, Kiaukliuose, jis prisidėjo finansuojant bažnyčios atstatymą, daug nuveikė populiarinant arkivyskupo Teofiliaus Matulionio nuopelnus. Prel. P. Gaidos rūpesčiu „Nemarus mirtingasis. Arkivyskupas Teofilius Matulionis“ sutrumpintas variantas atskiromis knygomis buvo išleistas anglų, vokiečių ir portugalų kalbomis. Remiantis prel. Stanislovo Kiškio ir P. Gaidos dar sovietiniais laikais surinkta ir susisteminta medžiaga apie arkivysk. T. Matulionį, 1990 metais buvo pradėta arkivyskupo beatifikacijos byla“.

Dominikonų vienuolyno globos namuose maždaug du kartus per savaitę aukojamos šv. Mišios. Jų prel. P. Gaida nebepajėgia aukoti. Jis tik pamaldžiai pasėdi prie altoriaus, o šv. Mišių pabaigoje priima šv. Komuniją. Prelatas džiaugiasi paprastais juo besirūpinančiais žmonėmis

Rašant šį straipsnį pasinaudota kun. P. Gaidos knygoje „Išblokštasis žmogus“ paskelbtu Jono Balčiaus straipsniu „Grįžimas su minties lobiu“.

© 2011 „XXI amžius“