Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Atodangos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Šios žiemos ekonominės aktualijos atskleidė Lietuvoje įsigalėjusios oligarchinės santvarkos spragas. Nors ir daugelis įtakingų valdžios pareigūnų pripažįsta, kad didžiulės kainos už šildymą nepakeliama finansine našta užgulė daugumą šalies gyventojų, niekas nesiima priemonių pažaboti nusikalstamą energetikų siautėjimą. Stovėdamas prieš kameras „Vilniaus energijos“ komercijos direktorius R. Germanas postringauja apie šilumos kainų pagrįstumą. Bepigu jam, kai gauna pasakišką atlyginimą – 24 tūkstančius litų per mėnesį.

Kita ekonominė aktualija – užstrigę PVM klausimai: nors dar nuo 2010 metų pradžios prašoma sumažinti PVM tarifus mėsai ir daržovėms, į tokius prašymus neatsižvelgiama. Nemažinami ir PVM tarifai spaudai, nors šio mokesčio lengvatos egzistuoja visose ES šalyse, išskyrus Lietuvą ir Bulgariją. Lietuvoje įsigalėjusios oligarchijos grėsmę pastebi ir rašytojas bei filosofas V. Rubavičius, kuris nuolat kritikuoja lietuvišką politinę sistemą, grindžiamą siaurais ir savanaudiškais valdančiųjų interesais bei plačiai įsišaknijusia korupcija. V. Rubavičiaus knygoje „Lietuva: korupcinė demokratija“ rašoma: „Mūsų valstybinę sistemą tiksliai įvardyti sunku – galbūt ją galime vadinti procedūrine demokratija. Ši valstybinė sistema paranki tik negausioms žmonių grupėms – pirmiausia ekonominiam ir politiniam elitui, siauram įtakingų teisėsaugos pareigūnų sluoksniui ir specialiosioms tarnyboms“.

Pilietinės teisės vis dažniau mindomos. Vilniečiams trukdoma surengti mitingus: vos pareiškus norą mitinguoti prie Seimo ar Vyriausybės rūmų, iškart pradedama statyti „įstatymo užkardas“ – siūloma rinktis prie „Siemens“ arenos, prie neveikiančių Sporto rūmų ar Žaliųjų ežerų. O Lietuvoje susiformavusią luominę visuomenę iliustruoja turtuolių getai – aukštomis tvoromis apvertų prabangių namų kvartalai ir varguolių getai, kuriuose stovi apgriuvę bendrabučiai ir skurdžios trobelės. Deja, daugelis televizijos laidų šių temų nesvarsto. Televizijoje vis regime besireklamuojančius Seimo narius, tokius kaip skandalingai pagarsėjęs Andrius Šedžius. Beje, politiko tėvas A. Šedzius – KGB rezervistas, sovietmečiu buvęs įtakingas kompartijos veikėjas, o dabar klestintis verslininkas – autoremonto dirbtuvių, „Šiaulių televizijos“ savininkas, dviejų laikraščių ir kelių interneto portalų akcininkas.

Lietuva per pastaruosius kelerius metus tampa vis labiau panaši į Rusiją. Nuo 2000 metų pradžios Rusijoje buvo pradėta formuoti kagėbistinės valdžios vertikalė. Formuojant šią vertikalę pirmuoju smuiku griežė V. Putino ir I. Sečino vadovaujamas Sankt Peterburgo čekistų klanas. Nuo 2000 metų pabaigos Lietuvoje pradėjo formuotis korupcinės kagėbistinės valdžios vertikalė. Ji buvo pradėta statyti ant jau seniau paklotų pamatų, kurių architektai – iš komunistinės-kabėgistinės nomenklatūros kilę oligarchai ir korumpuoti politikai. Šios korupcinės vertikalės formavimas sėkmingai buvo užbaigtas 2004–2006 metais, kai Lietuvoje įsigalėjo pavojingiausia mafijos grupuotė – šešėlinis „valstybininkų“ klanas. Šio klano vadeivos – tai buvę KGB kadriniai darbuotojai, rezervistai ir agentai bei buvę LKP atsakingi pareigūnai. „Valstybklanas 2004–2006 metais įsigalėjo Prezidentūroje, Užsienio reikalų ministerijoje, dar keliose svarbiose ministerijose, Generalinėje prokuratūroje. Šiuo metu Rusijoje vyksta masines žudynės: mafijos klanai nužudo po 8–12 žmonių, mušami ir grobiami žurnalistai, vyksta didžiuliai teroro aktai.

 Lietuvoje to nėra, tačiau mūsų krašte atvirai dangstomi pedofilai, netiriami kai kurie rezonansiniai nužudymai, o uždari teismo procesai (tokie kaip neseniai prasidėjęs E. Kusaitės teismo procesas) primena Stalino laikus, kai žmonių likimus spręsdavo už uždarų durų posėdžiavusios ,,troikos“. Dar atsiranda teisės specialistų, kurie bando pateisinti uždarus teismo procesus. Tačiau ar galima tai pateisinti? Juk uždari teismo procesai – tai neteisėti ir antikonstituciniai procesai, sudarantys sąlygas slapta nuteisti tam tikroms grupuotėms neparankius asmenis. Prieštaringi teisiniai veiksmai vyksta kitų grėsmingų procesų – vartotojiškos bei „mirties kultūros“ srovių įsigalėjimo fone. Formuojami tipiškai vartotojai – homo babilon – tai žmonės, kuriuos domina pigios pramogos, girtaujantys, priklausomi nuo narkotikų ar lošimų.

Lietuvos likimas didele dalimi priklausys tiek nuo konkrečių teisinių bei politinių sprendimų, tiek nuo to, ar mūsų krašte įvyks teigiamas kultūrinis virsmas ir ar pasiduosime viską šluojančiai „mirties kultūrai“.

© 2011 „XXI amžius“