Kultūros zona

Laikas ir žmonės

Fotometraštininkas, kryžių meistras, dainorėlis...

Vytautas Bagdonas

Bronius Tvarkūnas – krašto fotometraštininkas Autoriaus nuotrauka

Debeikių bibliotekai Broniaus Tvarkūno (centre) dovanotą fotografijų albumą susidomėję apžiūri (iš kairės į dešinę) Debeikių seniūnijos seniūnas Alvydas Simonavičius, Anykščių rajono vicemeras Donatas Krikštaponis, policijos komisariato viršininko pavaduotojas Petras Pumputis ir Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius Autoriaus nuotraukos

Kai praėjusių metų pabaigoje Debeikiuose vyko rajono vadovų susitikimas su visuomene, svečiams buvo pateikta maloni staigmena: debeikiškis Bronius Tvarkūnas pademonstravo įspūdingo dydžio jo darytų fotografijų albumą. Pasak B. Tvarkūno, tą albumą tik su dviem fotografijomis jisai surado tuometiniame Debeikių apylinkės vykdomajame komitete ir pasisiūlė užpildyti nuotraukomis iš Debeikių krašto gyvenimo. Niekas tuomet dėl to neprieštaravo, nes gerai žinojo Broniaus pomėgį fotografuoti, žinojo, koks jis pareigingas ir kruopštus. Ir taip nuo 1978 metų iki šių dienų metraštininkas pildo albumą. Bronius dalyvavo visuose tuometinių apylinkės kolūkių renginiuose, šventėse, fiksavo darbo pirmūnus, darbymečio vaizdus, statybas ir t. t. Tuo metu daug kas atrodydavo smulkmenos, nereikšmingi, įprasti dalykai, dabar visa tai įgijo didelę vertę – visa tai jau tapo istorija. Daugelio žmonių, kuriuos užfiksavo nenuilstančio Broniaus objektyvas, jau nebėra tarp gyvųjų. Debeikių krašto metraštininko fotografijose užfiksuoti ir paminklo kovotojams už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę miestelyje statymo, iškilmingo atidengimo ir šventinimo vaizdai, Sąjūdžio aktyvistų portretai, atlaidų vaizdai, įvairiausių kultūrinių renginių momentai...

Iki šių dienų B. Tvarkūnas nesiskiria su fotoaparatu, toliau kuria gimtojo krašto metraštį. Tiesa, dabar jisai daro jau spalvotas nuotraukas. Neseniai šis sodžiaus fotografas suskaičiavo, kad vien tame fotografijų albume, kurį jis padovanojo Debeikių bibliotekai, sudėta jau 950 fotonuotraukų, tačiau tas skaičius greitai keičiasi. O kiek jo darytų fotografijų pasklido po kaimus ir miestelius! Fotografijų albumą debeikiškis padovanojo bibliotekai – čia lankosi daug skaitytojų, todėl galės pavartyti albumą, apžiūrėti nuotraukas... Tiesa, nemažai fotografijų jis turi ir savo namuose Meldučių kaime. Čia pats pasistatė ir įsirengė dailią klėtį, kuri primena muziejų – joje pilna medžio drožinių, paveikslų, fotografijų ir kitų relikvijų. Bronius pasakoja, kad jisai vieną albumą vien kryžių fotografijomis užpildė. Mat pats daro kryžius – net 26 medinius kryžius sukūrė ir pastatė Debeikių krašte bei kitose Anykščių rajono vietovėse. Drožia ir medines skulptūrėles, nedidelius kryžius, kuria nedideles kompozicijas. Ir Debeikių bibliotekoje yra nemažai Broniaus dovanotų darbelių. Jisai ir aktyvus Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Anykščių skyriaus narys, fotometraštininkas.

Debeikių bibliotekai dovanotas albumas saugomas specialioje dėžėje, kurią jis pats ir sumeistravo. Albumas sveria apie 15 kilogramų, tad specialiai įrengtoje dėžėje patogiau laikyti. Per visą gyvenimą sukauptus negatyvus fotografas irgi saugo labai rūpestingai, specialiose dėžėse.     

B. Tvarkūnas sako, kad be fotografijos neįsivaizduoja gyvenimo. Tačiau kai ilgėliau su šiuo garbaus amžiaus, bet energijos nestokojančiu sodiečiu pabendrauji, įsitikini, kad tokių mėgiamų užsiėmimų jisai turi labai daug. O visa jo gyvenimo knyga irgi verta dėmesio....

Fotografas, metraštininkas, kraštotyrinio darbo entuziastas, medžio drožėjas, kryžių meistras, muzikantas, Debeikių kultūros namų ansamblio dainininkas, bažnyčios choro choristas, Debeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastoracinės tarybos narys, Anykščių rajono politinių kalinių ir tremtinių organizacijos aktyvistas – tai tik dalis Broniaus Tvarkūno pomėgių ir kasdieninės veiklos sričių. Daug kas stebisi, iš kur jisai semiasi energijos, jaunatviškumo, visokių sumanymų. Juk nebe jaunystė, o dar pečius slegia daugiau kaip septynios dešimtys metų ir Sibiro „mokyklos“ patirtis.

Broniaus vaikystė prabėgo Ukmergės krašte, Brazgių kaime. 1951 metais Bronius su broliais Juozu, Povilu, Stasiu, Petru, Antanu, seserimi Marijona, motina Marijona Tvarkūniene bei motinos mama Veronika Druskiene buvo ištremti į Sibirą. Dar 1948 metais buvo suimta ir dešimčiai metų nuteista Broniaus sesuo partizanų ryšininkė Adelė jau kalėjo Vorkutoje. Po po ilgos, varginančios kelionės gyvuliniais geležinkelio vagonais, vėliau Jenisiejaus upe barža Tvarkūnai atsidūrė Krasnojarsko srities Novosiolovo rajone... Broniaus tėvas Karolis buvo miręs anksčiau – 1947 metais ir amžinajam poilsiui atgulė Žemaitkiemio kapinėse. Graži, tvarkinga, išpuoselėta Tvarkūnų sodyba, statyta 1939-aisiais, buvo nugriauta ir sulyginta su žemėmis...

B. Tvarkūnas pamena, kad lietuviams tremtiniams išlipus iš baržos krante, juos su rusiškais keiksmais ir bizūno pliaukšėjimu pasitiko „Zaria“ kolūkio pirmininkas. Jis šūkavo, kad vaikai ir seniai nereikalingi, nes netinkami darbams, visus keikė ir vadino „banditais“, „tarybinės liaudies priešais“. Iš Lietuvos atvežta 21 tremtinių šeima buvo įkurdinta kolūkyje. Despotas kolūkio pirmininkas iš Marijonos Tvarkūnienės tuoj pat konfiskavo iš namų atsivežtą siuvamąją mašiną, kuri Sibiro naujakuriams būtų tikrai labai pravertusi. Tiktai vėliau truputį prakutę vaikai savo motinai nupirko ir padovanojo kitą siuvamąją mašiną...

Kaip prisimena pašnekovas, kolūkis augino net pusketvirto tūkstančio avių. Teko jas ir prižiūrėti, ir kirpti. Per nepilną mėnesį tremtiniai kartu su vietiniais kolūkiečiais ir nukirpo avių vilnas. Prie avių darbuotis teko ir Broniui. Bronius su kitais kolūkiečiais ganė ir karves, dirbo kitus darbus. Labai norėjo išmokti vairuoti traktorių, tad buvo be galo laimingas, kai jį į Komo mašinų traktorių stotį pasiuntė mokytis traktorininko specialybės.

Po „didžiojo vado“ mirties tremtinių gyvenimas šiek tiek palengvėjo. Užsirekomendavęs kaip geras traktorininkas B. Tvarkūnas buvo pasiųstas į kombainininkų kursus. Apie juos Bronius dabar pasakoja su šypsena. Kursai vyko Sušenske, kur kažkada gyveno ir Vladimiras Leninas. Mokantis vairuoti kombainą, instruktorius Broniui pradėjo pasakoti, kad Leninas Sušenske buvo tremtyje, kūrė revoliucinius planus. Čia jį nuolat lankė jo ištikimoji Nadežda Krupskaja. Rusas instruktorius nuoširdžiai pasakojo ir apie tai, kad Lenino būta pasileidusio, mėgusio moteris... O Bronius ėmė ir pašmaikštavo instruktoriui, kad Sušenske, be revoliucijos vado Lenino, būta dar vieno tremtinio. Ir prisipažino, kad antrasis tremtinys – tai jis, kombainininkų kursų lankytojas. Tada mokytojas pasiteiravo, iš kur jis į tremtį pateko. O kai sužinojo, kad iš Lietuvos, staiga visai nutilo ir daugiau kalbėjo tik apie kombainą...

Vieną žiemos naktį Tvarkūnų šeima buvo pergabenta į rajoninį miestą. Tokiam „žygiui“ buvo ruoštasi iš anksto, susitarta su vietiniais žmonėmis. Taip tremtiniai tapo miesto gyventojais, o čia jau verstis buvo kur kas lengviau. Nors Bronius kurį laiką ir buvo dėl to nepatenkintas. Mat kolūkis jam skyrė naujutėlaitį javų nuėmimo kombainą, o jam teko jį palikti ir keltis į miestą. Tačiau ir mieste Bronius neprapuolė...

Broniaus motina Marijona Druskytė-Tvarkūnienės, kaip susilaukusi aštuonių vaikų, buvo apdovanota „Motinystės šlovės“ medaliu. Tas medalis ilgokai klaidžiojo, kol pasiekė savininkę. Tuo metu kaip tiktai įsigaliojo įstatymas, kad daugiavaikės šeimos, kurių motinos yra apdovanotos medaliais, gali būti paleistos iš tremties anksčiau laiko. Tad Tvarkūnų šeima galėjo tuo pasinaudoti ir važiuoti namo. Tačiau tremtiniai dar vieną žiemą liko gyventi Sibire, nes jau turėjo savo ūkelį, laikė karvę, ketvertą paršų, buvo „prisigyvenę“ turto. Kol viską išpardavė, susiruošė Lietuvon, praėjo dar ne vienas mėnuo...

Gimtinėn sugrįžo nebe visa jų šeima. Motinos mama 73 metų Veronika Druskienė mirė ir liko Sibire, buvo palaidota Ūlazų kapinėse. Pasak Broniaus, jos palaikus šeima būtų vis tiek anksčiau ar vėliau parvežusi į Lietuvą, tačiau pastačius hidroelektrinę ant Jenisiejaus upės visi kapai atsidūrė po vandeniu. Likimo ironija: V. Druskienė amžinajam poilsiui atgulė tolimajame Sibire, o jos vyras Petras Druskis žuvo anglies kasykloje Amerikoje, ten ir buvo palaidotas. Abu buvo atskirti ir amžinajam poilsiui atgulė toli nuo gimtosios Lietuvos... B. Tvarkūnas tremties pergyvenimus, šeimos istoriją surašė knygoje „Į Sibiro tremtį“, kurią gausiai iliustravo paties darytomis unikaliomis nuotraukomis. Tiesa, ta knyga išspausdinta kompiuteriu ir padauginta kopijavimo aparatu, tačiau savo darbu B. Tvarkūnas labai didžiuojasi.

Fotografuoti B. Tvarkūnas pradėjo tremtyje, kai nusipirko fotoaparatą „Smena“. Nuo tada tapo visų laukiamu, visiems reikalingu fotografu. Fiksavo juostoje vestuves, laidotuves, tremtinių suėjimus, darė nuotraukas dokumentams, žodžiu, rašė tremties metraštį, tų kraštų istoriją. Paskui Bronius pradėjo dirbti kino mechaniku, nes reikėjo sąžiningo, negirtaujančio, apie kino techniką nusimanančio žmogaus. Pamena, derliaus nuėmimo metu buvo sudaryta agitbrigada, kuri važinėdavo po kaimus ir koncertuodavo. Po koncerto Bronius visiems rodydavo meninį filmą „Čiapajevas“. Kartais į rankas paimdavo akordeoną, padainuodavo. Taip su koncertine brigada ir filmu jis nuvažiavo šimtus kilometrų, apsilankė daugybėje kaimų...

Grįžęs iš tremties Bronius, kaip ir kiti jo šeimos nariai, apsigyveno Pageležiuose, įsidarbino durpyne. Tačiau po kurio laiko jis vėl susiruošė į Sibirą. Mat Novosiolovo kultūros skyriuje buvo likęs jo profsąjungos nario bilietas, tad Bronius parašė laišką ir paprašė dokumentą atsiųsti. O iš ten atėjo viliojantis laiškas su kvietimu atvažiuoti vėl padirbėti kino mechaniku. Žadėjo gerą atlyginimą, naują aparatūrą. Taip Bronius susiviliojo ir vėl išvažiavo į Sibirą. Tik šį kartą jau savo noru. Apsigyveno ten uteniškių tremtinių Repšių namuose ir dirbo pamėgtą kino mechaniko darbą. Bet labai jau traukė gimtinė. 1959-aisiais jis palydėjo Lietuvon geruosius savo bičiulius Repšius, po kurio laiko patraukė namo ir pats. Tiesa, teko savo darbdavius apgauti, nes šie taip lengvai Broniaus būtų neišleidę – labai jau jis reikalingas buvo ir gerai dirbo.

Grįžęs Lietuvon, kurį laiką Bronius dirbo Pageležių durpyne, paskui Anykščių rajono „Tarybinio artojo“ kolūkyje elektromonteriu. Čia ir įsikūrė. Tiesa, jau nebe vienas, o su žmona Laima, su kuria sukūrė šeimą 1962-aisiais. Bronius kolūkyje gavo elektromonterio darbą, žmona įsidarbino melžėja. Jauna šeima buvo apgyvendinta Meldučių kaime. Šičia Tvarkūnai gyvena iki šiol. Jų sodyba – viena gražiausių seniūnijoje...

Vieną spalvotą nuotrauką Bronius Tvarkūnas ypač mėgsta visiems rodyti. Joje jis nusifotografavęs su prezidentu Valdu Adamkumi. Kurį laiką B. Tvarkūnas buvo susižavėjęs ir filmavimu, „prisuko“ nemažai 8 mm pločio juostose kino filmų. Apie tai, kaip pirko kino kamerą bei kitą kino techniką, pašnekovas dabar prisimena su šypsena. Kartą nuvažiavo į Maskvą, nes buvo girdėjęs, kad ten be jokių eilių galima nusipirkti tuo metu labai populiarų „Zaporožec“ automobilį. Bet ten irgi buvo didžiulės minios žmonių – „gyvoje eilėje“ laukė tūkstančiai. Bronius užsirašė gal kokiu 7-tūkstantuoju. Taigi, grįžo iš Maskvos Bronius į Meldučius be automobilio, bet užtat su kino aparatūra. B. Tvarkūnas turi surinkęs nemažai įdomios medžiagos ir paruošęs Meldučių, Kalvelių, Čekonių kaimų metraščius, užrašęs dabar jau išnykusių Ažubalių, Dambuvkos, Marimpolio ir kitų kaimų istorijas. Nuo 1991-ųjų metų Bronius Tvarkūnas savo klėtelėje organizuoja tradicinius Kalvelių, Meldučių ir Ažubalių kaimų gyventojų bei kilusių iš tų sodžių žmonių sambūrius „Sveiki, kaimynėliai“. Tokių suėjimų metu pasilinksminama, nuoširdžiai pabendraujama, prisimenami amžinybėn išėjusieji.

Anykščių kultūros centro Debeikių skyriuje daug įvairių jo dovanotų senienų, namų apyvokos daiktų, kurie labai praverčia renginių metu. O jei prireikia kokių dekoracijų ar scenos papuošimų – visuomet pagalbon ateina veiklusis Bronius. Kai prireikia nagingų rankų bažnyčiai, kai prieš Kalėdas rengiama prakartėlė – be Broniaus irgi neapsieinama. Kai reikėjo atkurti Čekonių kapinių vartų nišose stribų sunaikintas šventųjų skulptūras, tai irgi padarė Bronius. Pirmą savo kryžių Bronius išskobė 1988 metais. Jis pastatytas Debeikių kapinėse ant statybos meistro Ivano Botlingio kapo.

Antrasis kryžius iškilo 2001 metų vasarą Skiemonių seniūnijos Žiogų kaime partizanų žūties vietoje, jį pašventino buvęs politinis kalinys mons. Alfonsas Svarinskas. Panašus ornamentuotas B. Tvarkūno darytas kryžius papuošė ir Skiemonių seniūnijos Kudoriškių kaimą – arkivyskupo Teofilio Matulionio gimtinę.

Restauruotai Papšių šv. Antano, Čekonių kapų ir Svėdasų senelių globos namų koplyčioms Bronius padarė altorius, o Debeikių šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai, kurios pastoracinės tarybos nariu yra išrinktas, Bronius padovanojo daugiau kaip pusantro metro aukščio laikrodį. Ir tai dar ne visi geri Meldučių kaimo gyventojo Broniaus Tvarkūno darbai gimtajam kraštui ir jo žmonėms. Pasak paties Broniaus, jo darbai tegu kalba patys už save. Jeigu žmonės jį giria, atsiliepia su dėkingumu, vadinasi, dar jisai yra reikalingas...

Debeikiai, Anykščių rajonas

© 2011 „XXI amžius“