Kultūros zona

Etnografija

Tradicija ir mes: Grabnyčios, šv. Blažiejus, šv. Agota

Kun. Saulius Stumbra

Etnologė Valerija Jankūnaitė pasakoja apie tradicijas

Popietės dalyviai mokosi lieti vaškines žvakes

Sausio 29 dieną Klaipėdos etnokultūros centre prasidėjo naujas renginių ciklas „Tradicija ir mes“. Pirmajame ciklo renginyje klaipėdiečiai buvo supažindinti su Grabnyčių, šv. Blažiejaus ir šv. Agotos katalikiškomis liaudies tradicijomis, kurios per šimtus metų saugotos ir buvusios gyvenimo dalimi, šiandien praranda savo sakralinę prasmę.

Etnologė Valerija Jankūnaitė gausiais pavyzdžiais iliustravo šių katalikiškų švenčių svarbą. Pasak V. Jankūnaitės, pašventinta vaškinė žvakė, vadinama grabnyčia ar grauduline, plačiai naudojama papročiuose ir buityje. Rūtų vainikėliu ir baltu kaspinu papuoštą graudulinę vaikai nešasi priimdami Pirmąją Komuniją. Graudulinė uždegama parvežus kunigą su Švč. Sakramentu prie ligonio. Ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų į dangų kelią. Žemaitijos kaimuose graudulinė žvakė buvo uždegama, kai Gavėnios metu giedodavo „Kalvarijos Kalnus“ – žemaičių labai mėgtas giesmes, skirtas Kristaus kančios istorijai apmąstyti. Grabnyčia tiek seniau, tiek ir dabar žibinama per gedulingus pietus, sugrįžus po laidotuvių iš kapinių. Grabnyčią degdavo ir pastatydavo ant lango, pamatę kylantį audros debesį su perkūnija. Apsaugai nuo perkūno įtrenkimo, statydami namą, pirmojo sienojaus sunėrimuose išpjaudavo kryžmai griovelius ir ten įdėdavo po gabaliuką grabnyčios. Povilas Višinskis (XIX a.) rašo, kad žemaičiai iš grabnyčių padarytą kryžmą dėdavo po namo pamatais, kad apsaugotų nuo perkūno.

Lina Prončatovaitė priminė šv. Blažiejaus ir šv. Agotos gyvenimo istorijas, legendas, kurios pasakoja apie stebuklingą užtarimą bėdose meldžiant šventųjų globos. Pristatydama liaudies skulptūrą akcentavo, jog Žemaitijoje dažnoje troboje buvo šių šventųjų skulptūrėlės, tikintis jų globos namams.

 Klaipėdos universiteto doktorantas, šių eilučių autorius, tyrinėjantis katalikų liaudiškąsias tradicijas, kalbėjo apie sakralinę šių švenčių prasmę. Pasak kunigo, šventindama konkrečius daiktus – duoną, žvakes, vandenį ir kt. – Bažnyčia realiais ženklais šventina žmogaus gyvenimą, meldžia dvasinių malonių. Kunigas priminė, jog su pašventintais daiktais turi būti elgiamasi pagarbiai, namuose jie turėtų būti saugomi garbingoje vietoje, pasenusią šv. Agotos duoną ar grabnyčių žvakių likučius, kaip ir senas verbas, patartina sudeginti.

Prelegentų pasisakymus papildė renginio dalyvių prisiminimai, kaip jų namuose buvo gerbiama šv. Agotos duona, kaip tėvai mokydavo vaikus pagarbos šventiems daiktams. Kol buvo dalijamasi prisiminimais, pasklido ką tik iškeptos duonos kvapas, ištirpo vaškas, paruoštas žvakių liejimui – taip prasidėjo antroji popietės dalis. Kiekvienas galėjo paskanauti šviežiai keptos naminės duonos, išgerti arbatžolių arbatos, nusiliedinti vaškinę žvakę.

„Tradicija ir mes“ – jau antras renginių ciklas Klaipėdos etnokultūros centre greta ciklo „Tradiciniai giedojimai“. Gausiai susirinkusi auditorija liudija, jog reikia šiandien kalbėti apie autentišką tikėjimo praktiką, mokyti ir priminti šimtus metų gyvuojančias tradicijas, atskleisti jų sakralinę prasmę. Labai sunku išlaikyti autentiką, kai nutrūkęs tradicijų perdavimas per šeimą. Tad džiugu, jog atsiranda naujos erdvės, kuriose kalbama ir mokoma, kuriose bandoma atsakyti, koks yra tradicijos ir mūsų santykis.

Klaipėda

© 2011 „XXI amžius“