Kultūros zona

Atmintis

Netekome Justino Marcinkevičiaus

Justinas Marcinkevičius Stasio POVILAIČIO nuotrauka

Vasario 16-ąją mirė poetas Justinas Marcinkevičius. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje jis buvo gydomas nuo gruodžio 7-osios, kai nukritęs nuo laiptų savo namų laiptinėje patyrė sunkią galvos smegenų traumą ir kaklo slankstelio lūžį.

Poetas, dramaturgas, prozininkas, vertėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Važatkiemyje, Prienų r. Mokėsi Prienų „Žiburio” gimnazijoje. 1954 metais J. Marcinkevičius baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Kurį laiką dirbo redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, vėliau – pirmininko pavaduotojas. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Prašau žodžio“ (1955). LTSR nusipelnęs meno veikėjas (1975), LTSR Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas (1960–1965), TSKP narys nuo 1957 metų, 1961–1963 kandidatas į LKP CK narius. Už poemą „Dvidešimtas pavasaris“ (1956) gavo LTSR respublikinę premiją (tarybinės studentijos pasaulėžiūros formavimasis „pokario“ metais).

Jam teko kurti sovietinės santvarkos sąlygomis, prie kurių jis sugebėjo prisitaikyti. Pagrindinė poeto tema – Lietuva, jos istorija ir dabartis, gamta ir kultūra, žmogus tėvynėje ir pasaulyje. Svarbiausiais poezijos rinkiniais laikomi „Liepsnojantis krūmas“ (1968 m.) ir „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978 m.). Lietuvos ir kitų šalių teatruose apie porą dešimtmečių buvo vaidinama jo sukurta draminė trilogija arba atskiros jos dalys „Mindaugas“, „Mažvydas“ (1977 m.), „Katedra“ (1971 m.). Jau nepriklausomybės metais atsiribojo nuo poemos „Dvidešimtas pavasaris“. Kai kurie J. Marcinkevičiaus kūriniai, ypač istoriniai, sunkiai priimami krikščioniškos pasaulėžiūros žmonėms dėl joje parodytų neigiamų dvasininkų personažų, antikrikščioniškos nuostatos (pamaldūs vokiečių riteriai vaizduojami fanatikais ir žiauriais žudikais, vyskupas Masalskis su kunigiškais drabužiais smaugia „savo“ kūdikį, Mažvydas turi meilužę Didžiojoje Lietuvoje ir pan.). Tam įtakos turėjo paauglystėje nuo sunkios ligos mirusi Marcinkevičiaus motina. Nepaisant to Klaipėdos teatro spektaklis „Mažvydas” (1977) sukeldavo žiūrovų džiaugsmą. Klausant iš scenos skambančių žodžių, kuriuos kartojo choras: „Mėginsime sudėti pirmą žodį. Klausykitės gerai... Širdim klausykit!“ „El-ie – tai Lie, tė-u – tai tu, vė-a – tai va“, žiūrovams kūnu nubėgdavo šiurpuliukai.

Sovietinės okupacijos metais rašytojo kūryba išversta į vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitas kalbas. Eilėraščių ciklai skelbti italų, prancūzų, ispanų, suomių ir kitų tautų antologijose, žurnaluose, almanachuose. Už kūrybą J. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija (1957 ir 1968 m.), Nacionaline premija (2001 m.), tarptautinėmis J. G. Herderio (1998 m.) ir Baltijos Asamblėjos (2001 m.) premijomis. Už visuomeninę veiklą apdovanotas Lietuvos Santarvės premija (1994). J. Marcinkevičius yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio bei Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius.

J. Marcinkevičius dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje, nors į jo gretas buvo įtrauktas prieš jo valią – 1988 m. birželio 3 dieną tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariu tik kai kurių jo gerbėjų reikalavimu. (Tą liudija vienas jo gerbėjas, nors dažnai sklando gandai, kad J. Marcinkevičius buvo Sąjūdžio kūrėjas.) Ir vėliau jis šalinosi politinės veiklos, tiek nepritardamas „radikalioms“ Sąjūdžio idėjoms (prieštaraudamas joms 1992 metais įsitraukė į Lietuvos ateities forumą), tiek nepritardamas „oportunistinei“ buvusių komunistų vadovybės veiklai. Nepriklausomybės atkūrimas nesukėlė džiugių jausmų J. Marcinkevičiui. Kai kurie jo pasekėjai tikėjosi, kad jis bandys suvienyti į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“ susiskaldžiusią Lietuvą, bet jis nė nebandė to daryti – tik dar labiau nusišalino nuo politinio gyvenimo, bet ne nuo politikos, kuriai jis darė ypač didelę įtaką per savo kūrybos gerbėjus.

Justinas Marcinkevičius palaidotas vasario 19-ąją, šeštadienį, Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Kitą trečiadienį spausdinsime M. Macijauskienės pro memoria apie bendrakursį J. Marcinkevičių.

© 2011 „XXI amžius“