Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Euras: atėjau neprašytas, išeisiu nuvarytas

Dr. Egidijus Mažintas

„Ar būsime apšaukti nacionalistais, jeigu norėsime išsaugoti litą?“ – paklausė universiteto studentai profesorės. „Taip“, – liūdnai atsakė profesorė. Ar tikrai profesorė teisi? Juk europinės tapatybės niekada nebuvo – nebent Romos laikais. Žymiausi pasaulio sociologai jau pripažįsta, kad jau reikia nacionalizmo mokyti tautas, kurios masiškai kraustosi iš savo gimtų žemių. Beje, Lietuva tarp jų pirmauja. Praėjusiais metais iš šalies išvyko apie 100 000 Lietuvos piliečių – tiek, kiek iš Baltarusijos per 20 metų. Tai kur yra tiesa?  

Ar norėti tautinės valiutos tikrai yra nusikaltimas?

Per užsiėmimus paklausiau studentų, ar jiems tas pats, kokia valiuta bus jų kišenėse. Vos keli procentai studentų prisipažino, kad jie neturi savo nuomonės. 98 proc. tarė: „Mes lietuviai, ir valiuta turi būti nacionalinė. Dėl kelių investuotojų, kuriems sunku konvertuoti valiutą į litus, valdžios viršūnėlė pasiruošė paaukoti didžiosios dalies gyventojų nuostatą, kaip bereikšmę, nesubrandintą ekonominiu ir politiniu požiūriu. Ar mes vis dar esame tautiška valstybė?“ Estijos studentija jau lieja krokodilo ašaras,  kad prarado savo orumą – nacionalinę kroną, kuria pelnytai didžiavosi net emigracijoje gyvenę estai. Visais laikais pinigai ir tauta buvo glaudžiai susiję. Iš trofėjinio metalo visais laikais buvo kalamos monetos. Prieškario Lenkijos Respublika nukalė proginę sidabrinę 10 zlotų vertės monetą su didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sobieskio (1674–1696) portretu. Osmanų imperijos veržimasis į Vakarų Europą sustabdė lietuviai, padėję galvas tam, kad mūšiui sumaniai vadovavęs Jonas Sobieskis būtų paskelbtas nugalėtoju. Koks būtų Europos žemėlapis, jei šį mūšį būtų laimėję turkai? Monetos simbolizavo žymiausius tautos didvyrius, pergalės mūšius. Nugalėtojų valiuta, pasklidusi po visą pasaulį, su šia istorija supažindindavo visas tautas. Mūsų didieji kunigaikščiai visada skeptiškai žiūrėjo į Europą, kuri per karus ir kalavijus mums nešė tik skurdą, karą, ligas ir naikino mūsų protėvius, norėdami juos išnaudoti, o Lietuvą ištrinti iš pasaulio žemėlapio. Euras  neturi žmonių palaikymo bei pagarbos. Mes gerbiame atskiras valstybes ir jų valiutas. O ES ar SSRS – argi ne tas pats? Labai panašu. ES kūrė Stalinas su Trockiu, tačiau jiems to padaryti nepavyko. Šį jų siekį įgyvendino korumpuoti globalistai, europinių vertybių dainiai ir šaukliai.

Monetos buvo kalamos ir žymiausiems tautiečiams paminėti ir pagerbti. Prof. Z. Ivinskis rašė: „Žalgirio kautynės plačiai nuskambėjo Europoje. Jas laimėjo Vilniaus ir Krokuvos sostuose sėdį Gediminaičiai savo sutartiniu veikimu. Nors ordino valstybė po šio smūgio laikinai atsipeikėjo, bet jis stipriai atsiliepė tolesnei egzistencijai“. Lietuvos monetų kalyklose buvo kalamos Žalgirio mūšiui skirtos monetos. Prieškaryje sidabrinėse 10 litų monetose buvo pavaizduotas Vytautas Didysis, daktaras Jonas Basanavičius ir kiti žymūs tautos didžiavyriai. 1922 m. rugpjūčio 9 dieną Lietuvos Seimas paskelbė įvedantis naują piniginį vienetą. Ekonominės komisijos narys V. Vaidotas pasiūlė pavadinti jį litu, o jo sudėtinės dalys pavadintos centais. Naujieji pinigai apyvartoje pasirodė 1922 m. spalio 2 dieną. Įvedant lito kursas su JAV doleriu buvo 10:1 ir buvo Lietuvos banko garantuotas turimomis aukso atsargomis (1 litas = 0,150462 gramų gryno aukso). Gana greitai naujoji valiuta pelnė vidaus rinkos pripažinimą ir užsienio partnerių pasitikėjimą ir pakeitė rublius bei Pirmojo pasaulinio karo metu cirkuliavusias markes.

Galų nesuveda, o prie ponų limpa

Pirmieji litai ir centai buvo popieriniai. Centų ir 1, 2 ir 5 litų kupiūros labai greitai susidėvėdavo, todėl jau 1923 metais pradėta ruoštis monetų kaldinimui. Tų pačių metų pabaigoje Finansų, pramonės ir prekybos ministerija pakvietė žinomus to meto dailininkus dalyvauti monetų projektų konkurse. 1924 m. birželio 20 dieną Seimas priėmė Monetų įstatymą su išimtine Valstybės iždo teise. Konkursas įvyko 1924 m. rugsėjo mėnesį Kaune. Dalyvavo 14 kalyklų iš Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir kitų šalių. Dalyvavo ir lietuviško verslo atstovai – brolių Šmidtų metalo dirbinių fabrikas, tačiau jie siūlė didžiausią monetų kalimo kainą.  Pasiūliusi mažiausią darbų atlikimo kainą laimėjo „King’s Norton Metal Works“ firma iš Birmingemo, turėjusi didelę tokių darbų atlikimo patirtį. Monetų projektų konkursą laimėjo skulptorius Juozas Zikaras (1881–1944), jam už tai buvo sumokėta 17 000 litų. Lietuvos finansų ministras V. Petrulis ir firmos atstovas N. Nevulis  1924 m. rugsėjį pasirašė sutartį. Joje buvo numatyti monetų nominalai, jų diametrai, tiražai ir darbų atlikimo terminai. Gavusi modelius „King’s Norton Metal Works“ įmonė per septynias savaites privalėjo pateikti pavyzdžius, o juos patvirtinus, per devynias savaites nukaldinti ir atgabenti į Lietuvą pirmąją monetų siuntą. Pirmoji 3 mln. vienetų siunta laivu iš Londono per Klaipėdą į Kauną buvo atgabenta 1925 m. sausį ir vasarį pasirodė apyvartoje. Iš viso buvo nukalta 42 mln. vienetų 1, 5, 10, 20, 50 centų nominalo monetų. Antroji centų laida pasirodė 1936 metais. Ji buvo paskutinė iki Nepriklausomybės praradimo 1940 metais. Yra likusi nemaža patvirtintų ir nepatvirtintų monetų grafinių, gipsinių ir net vaškinių modelių kolekcija, išlikę A. Aleksandravičiaus ir J. Zikaro grafiniai eskizai. Unikalus metalinių monetų pavyzdžių komplektas saugomas Trakų istorijos muziejaus fonduose. Manoma, kad analogiškas komplektas gali būti išlikęs „King‘s Norton Metal Works“ įmonės ar dukterinės įmonės „Lyon‘s Works“ saugyklose. Lietuvos litai 1930–1939 metais, ko gero, buvo stipriausia valiuta pasaulyje, lenkusi net depresijos kamuojamą dolerį, Lenkijos zlotą ir vokiečių markę.

Kaip lietuviui  atsiskaityti: eurais ar litais?

Ar lietuviai bus laimingi turėdami eurą? Vargu. Euras jau dabar turi blogą energetiką. Jis nesusietas nei su šalies įvykiais, nei su mūsų žmonėmis, nei su lietuviška kultūra, tradicijomis, paveldu. O gal mums jau tas pats?  Gal ir teisus prof. V. Radžvilas sakydamas, kad „tie politikai, kurie daugiausia šaukė „Už Europą“ ir „Į Europą“, nieko nedavė nei Lietuvos mokslui, nei kultūrai, nei politikai – tik sumaištį ir nepasitikėjimą savo valstybe“. Įdomu, kad jie neišvyko iš Lietuvos, nes iš rėkavimų ir politikavimų čia sukūrė sau ir savo artimiesiems gerovę, kurios Vakaruose tuščiais šūkiais nesusikrausi.

© 2011 „XXI amžius“