|
Dėl LR Švietimo ir mokslo ministro G. Steponavičiaus vykdomos politikos
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo narių pareiškimas
Šalies mokslo ir švietimo sektoriuje ryškėja neigiami reiškiniai, virstantys pavojingomis tendencijomis. Ministru tapus G. Steponavičiui, pirmą kartą atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu šios srities politika pradėta grįsti antivalstybiškai orientuotomis Lietuvos laisvosios rinkos instituto propaguojamomis ekonominio libertarizmo idėjomis. Geriausia pasaulyje sukaupta šios srities valdymo patirtis ir kvalifikuotų jos ekspertų rekomendacijos sąmoningai ir atvirai ignoruojamos.
Švietimo ir aukštojo mokslo politiką pradėta grįsti antimoksliškomis, išsivysčiusiose šalyse net nemėginamose taikyti libertarizmo ideologinėmis dogmomis. Pasaulio patirtimi ir ekspertiniu žinojimu grindžiamą mokslo ir švietimo sektoriaus valdymą pakeitė ideologinis vadovavimas, grindžiamas tariamai savaime ir automatiškai visas problemas išspręsiančios rinkos nematomos rankos dogma. Mėginant nuslėpti šitokio grynai ideologinio vadovavimo sričiai antimokslinį pobūdį, jį bandoma įvilkti į pseudomokslinės naujosios viešosios vadybos rūbą.
Iš esmės pakeista pati mokslo ir švietimo paskirties ir tikslo samprata. Per amžius patikrintą ir civilizuotuose kraštuose įprastą požiūrį, jog pagrindinis mokslo ir švietimo uždavinys yra kurti, išsaugoti ir ugdyti žmogaus ir visuomenės dvasines ir intelektualines galias, Lietuvoje pakeitė vulgari ekonomistinė samprata, jog svarbiausias šitokios veiklos tikslas yra pelnas. Vadovaujantis šia nuostata, šalies mokslo ir švietimo įstaigos nuosekliai ir kryptingai verčiamos pirmiausia pelno siekiančiomis įmonėmis.
Praktine šitokio ideologinio dogmatizmo išraiška tapo sektoriuje pradėtos vykdyti tariamai liberalios ir vakarietiškos destruktyvios reformos. Jas vykdant vadovaujamasi dviem pamatinėmis nuostatomis kad švietimas ir mokslas yra tik perkama paslauga ir kad šių paslaugų vartotojų krepšelių įvedimas yra panacėja, sukursianti sektoriaus įstaigų konkurenciją. Deklaruojama, jog pastaroji savaime ir stebuklingai išspręs visas šioje srityje susikaupusias administracines, organizacines, finansines ir kokybės problemas.
Apgailėtini tokių reformų padariniai jau yra akivaizdūs. Įdiegus krepšelį, bendrojo lavinimo mokyklų sektoriuje ne tik sunaikinta daugybė, ypač kaimo, mokyklų. Ypač sunkūs moraliniai, psichologiniai ir socialiniai tokios reformos padariniai. Siekiančios išlikti ir todėl žūtbūt pritraukti ir išsaugoti krepšelius mokyklos ir pedagogai tapo jų paslaugų pirkėjų mokinių ir jų tėvų dažnai nepamatuotų užgaidų ir savivalės įkaitais. Neretai jie būna priversti nuolankiai taikstytis su jų paslaugų pirkėjų ar klientų amoralaus, asocialaus, neretai destruktyvaus ir net atvirai pavojingo elgesio apraiškomis. Tariamoji reforma dar labiau nusmukdė mokytojo autoritetą ir jo profesijos prestižą mokinių ir visuomenės akyse. Kaimo vietovėse ir net miesteliuose tokiu būdu baigiamos likviduoti mokyklos paskutinieji kultūros, švietimo, žinių židiniai ir žmonių bendravimo traukos centrai. Krepšeliai pradedami diegti ir vaikų darželiuose.
Panašiomis nuostatomis grįsta krepšelinė aukštojo mokslo reforma davė tokius pat apgailėtinus rezultatus. Įžūliai ir ciniškai ignoruojant srities darbuotojų, specialistų ir ekspertų nuomonę, sąmoningai buvo įgyvendinta ne studijuojančiam jaunimui, visuomenei ir valstybei, bet šalyje veikiantiems užsienio bankams naudinga ir jų pelnui didinti skirta šio sektoriaus tariama reforma. Melagingai aiškinant apie aukštojo mokslo srities artinimą prie pažangiausių vakarietiškų standartų, iš tikrųjų Lietuvoje buvo įdiegta grobikiška ir diskriminacinė studijų finansavimo ir paskolų besimokantiems sistema, kokią galima rasti tik labiausiai atsilikusiose pokomunistiniuose ir trečiojo pasaulio kraštuose. Vertinant studijų mokesčio dydžio ir šalies gyventojų pajamų santykį akivaizdu, kad Lietuvoje studijos tapo vienos brangiausių visose Europoje. Kryptingai kuriant galimybes studentų sąskaita lengvai užsidirbti užsienio bankams, buvo sąmoningai atmesti siūlymai steigti valstybinį studijų paskolų fondą, galėjusį teikti paskolas palankiausiomis studentams sąlygomis. Privačių bankų paskolos teikiamos su dideliais palūkanų procentais. Vargu ar dar yra Europoje šalis, kuriose šios palūkanos būtų pradedamos mokėti jau studijuojant. Todėl neišvengiamu tokios reformos padariniu tapo masinis jaunų žmonių bėgimas iš Lietuvos ieškant palankesnių studijų sąlygų. Nors tiksli išvykstančiųjų statistika sąmoningai slepiama, o išvykstančio jaunimo skaičiai dirbtinai mažinami, turimi duomenys leidžia tvirtai teigti, kad šalies demografinių nuostolių ir protų nutekėjimo mastai yra milžiniški. Neatsitiktinai įtakingiausiuose pasaulio laikraščiuose pagal svetur emigravusių ir ten studijuojančių jaunų žmonių skaičius nedidelė Lietuva lyginama su tokioms didelėmis valstybėmis kaip Kinija.
ŠMM pradėjus vadovauti G. Steponavičiui visiškai apleistas tautinis ir patriotinis jaunimo ugdymas. Kosmopolitines ministro nuostatas ir abejingumą tautos ir šalies piliečių interesams akivaizdžiai rodo jo konformistiška ir antivalstybiška pozicija lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų mokyklose klausimu. Vadovaujant šiam ministrui Lietuvos ŠMM tapo ir jaunąją kartą demoralizuojančių ir psichologiškai luošinančių daugiau negu abejotinų tokių ugdymo programų kaip Gender Loops ir pan. faktine globėja.
Tokią G. Steponavičiaus veiklą ministro poste vis sunkiau vertinti tik kaip nekompetentingą vadovavimą, už kurį tenka tik moralinė ir politinė atsakomybė. Pateiktieji destruktyvios veiklos faktai duoda pagrindo laikyti ją galimai antivalstybine ir galimai nusikalstama veikla. Toks ministras neturi teisės toliau eiti savo pareigų jis privalo būti nedelsiant atstatydintas. Taip pat būtina atlikti kruopštų ir išsamų ministro G. Steponavičiaus ir jo komandos veiklos tyrimą. Kompetentingos institucijos turi būti įpareigotos išsiaiškinti, ar šioje veikloje nesama galimai nusikalstamos, baudžiamąją atsakomybę užtraukiančios veikos požymių.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai: Antanas Buračas,
Alvydas Medalinskas, Romas Pakalnis, Vytautas Radžvilas
Nepriklausomybės akto signatarai: Mykolas Arlauskas,
Juozas Dringelis, Balys Gajauskas, Bronislovas Genzelis,
Romualdas Ozolas, Rolandas Paulauskas, Vidmantas Povilionis,
Kazimieras Saja, Kazimieras Uoka,
Zigmas Vaišvila LR Aukščiausios Tarybos narė Rūta Gajauskaitė
2011-02-16, Vilnius
© 2011 XXI amžius
|