|
Lietuva tarptautinės politikos užkulisiuose
Vasario 11 dieną Seime, Kovo 11-osios salėje, vyko konferencijos Lietuva kelyje į tarptautinį pripažinimą pirmoji dalis (antroji dalis vyks rudenį). Konferencijoje pranešimus skaitė Algimantas Kasparavičius, Romualdas Ozolas, Algirdas Jakubčionis, Sigitas Kudarauskas, Darius Žalimas, Bronislavas Genzelis ir kiti. Buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas, nespėjęs parengti pranešimo, pasakė įdomių minčių: Mūsų partizaniniai karai nežinomi Vakaruose. Apie juos reikia priminti. Tremtys kelia užuojautą, o (partizaninės) kovos kelia pagarbą (tautai). Taip pat svarbi ir kita mintis, kad 1990 metų pirmoje pusėje tuometinis Prancūzijos prezidentas Miteranas neformaliame pokalbyje sakė, jog dėl nepriklausomybės paskelbimo ir trukdymų Gorbačiovo politikai reikia diskvalifikuoti lietuvių tautą, o po Sausio 13-osios, kai tauta apgynė savo teisę būti laisva, nei Miteranas, nei niekas kitas nedrįso priekaištauti Lietuvos apsisprendimui. A. Saudargas neseniai skaitė, kad karo metu Stalinas siekė visas 15 respublikų padaryti Jungtinių Tautų narėmis. Tačiau per Jaltos susitikimą jis jau kalbėjo, kad JT narėmis turi tapti Baltarusija, Ukraina ir Lietuva. Vis dėlto Vakarų politikai tada sovietų okupuotos Lietuvos nesutiko priimti į JT. A. Saudargas sakė, kad gal būtų buvę labai gerai, jeigu tada būtume tapę JT nare tada 1990 metais būtume tik pratęsę savo narystę.
Įdomūs buvo Vytauto Radžvilo ir Bronislavo Genzelio pranešimai. Skaitytojų dėmesiui siūlome pagrindines jų pranešimų mintis.
ES yra ne tokia, kokią įsivaizdavome
Vytautas Radžvilas
Istorija yra ir tautos konstravimo ginklas. Šiandien žinoma, kad istoriją galima paversti tautos griovimo įrankiu. Visų mums nepalankių valstybių istoriografija sako Lietuvos valstybė ir tauta yra nesusipratimas. Būtent šitai teigia mums nepalankių šalių istoriografija. Tuo stebėtis nereikia, nes istorijos studijos, mokslas, tyrinėjimai, kartu su teise buvo labiausiai prižiūrimos humanitarinės sritys. Išliko toli gražu negeras tęstinumas ištautinta ir išvalstybinta sąmonės struktūra. Todėl iš kai kurių atsakingų asmenų išgirstame, kad nepriklausoma Lietuva buvo statoma ant ydingų etninio fundamentalizmo pamatų. Pasakyti, kad 19201940 metų Lietuva buvo klaida, tolygu Vytautui Didžiajam priekaištauti, kad jo laikais nebuvo parlamentinės demokratijos ir visuotinio balsavimo teisės. 1918 ir 1990 metų situacijos skiriasi, bet tam tikra prasme jos buvo panašios. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga tam tikra prasme yra Vakarų krikščionijos pabaiga. Vakarų krikščioniją politiškai reprezentavo Šventoji Romos imperija, kuri formaliai buvo Napoleono panaikinta vos ne šimtmečiu vėliau, bet realiai egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vakarų krikščioniją keitė nacionalinės valstybės. XX amžiaus pirmoji pusėje pirmą kartą atsiranda naujo tipo globalūs pasaulio tvarkymo, galbūt ir valdymo projektai. Šitie projektai gali būti sąlygiškai vadinami totalitariniu ir demokratiniu. O kalbant apie garsiąją apsisprendimo teisę nereikia pamiršti, kas ją paskelbė. Tai buvo JAV prezidentas Vudro Vilsonas. Jį reikia suvokti kaip dar vieną modernizacijos žingsnį. Net Anglija ir Prancūzija, pagal Vilsoną, nebuvo pakankamai demokratiškos. Jis jas laikė net ne tik sąjungininkėmis, o tik kompanionėmis. Taigi nacionalinių valstybių atsiradimas, grindžiamas tautų apsisprendimo teise, yra įrankis demontuoti tai, kas yra vadinama Vakarų politine tradicija. Šita situacija mes labai meistriškai pasinaudojome. Didžiuosius istorijos įvykius reikia suvokti ir vertinti iš fundamentalios ilgalaikės geopolitinės ir politinės perspektyvos. Kaip 1990 metais ši perspektyva keitėsi? Tai, ką vadiname šaltuoju karu, arba komunizmo ir demokratijos ginču, iš tikrųjų buvo šeimyninis ginčas, nes modernusis globalizmas ir komunizmas yra du dalyko, kuris vadinamas apšvietos projektu, variantai. Ir šie du variantai konkuravo žiauriai ir negailestingai. Tas konkuravimas baigėsi žinoma atomazga. Ši aplinkybė ir lėmė Lietuvos tarptautinio pripažinimo sąlygas ir galimybes. Dar Sąjūdžio laikais bendraudami su Vakarų atstovais ir diplomatais jų akyse matydavome klaikią baimę ar Sąjūdis nėra nacionalistinis judėjimas. Jei nebūtų pavykę mums politiškai sėkmingai pabrėžti, kad Sąjūdis pirmiausia yra demokratinis judėjimas, nežinia ar būtume sulaukę ir taip santūrios šių valstybių paramos. Kai iškovojome savo tautos laisvę, išsivadavimą ir nepriklausomybę, Vakaruose jau ryškėjo kita tendencija dar vienas globalus projektas, kuris šiandien jau turi ES pavidalą. Todėl tai ir paaiškina, kodėl Vakarai taip desperatiškai gelbėjo Gorbačiovą ir sovietų imperiją. Buvo remiamasi prielaida, jog Europą galima suvienyti tam tikrų bendraeuropinių vertybių pagrindu nuo Vakarų iki Vladivostoko. Jėgos, kurios gali įgyvendinti tokį švietimo projektą, nėra jau tokios tolimos toms jėgoms, kurios vykdė Sovietų Sąjungos komunistinį projektą. Tai paaiškina, kodėl mūsų pripažinimo procesas buvo toks sunkus. Nebūdamas istoriku drįsčiau teigti, kad Vakarų pasaulyje egzistavo dvi konkuruojančios Lietuvos problemos sprendimo sampratos. Pirmoji, kuri dominavo, tai Vakarų koncepcija, kurios pagrindiniai varikliai buvo Vokietija ir Prancūzija. Jos esmė žūtbūt išgelbėti Sovietų Sąjungą būsimajai dabartinei erdvei, kurią vykdant Lietuva būtų sulaukusi finliandizacijos scenarijaus, atkuriant ir Vakarų veidą, ir Gorbačiovo veidą tam tikrą autonomiją, nepriklausomybę ir pan. Tačiau 1990 metų rudenį nugalėjo kita koncepcija, kurios esmė demontuoti Sovietų Sąjungą. (Tą Jelcino aplinka suformavo kaip principą sperva nado razjiedinitsia, čtoby potom objiedinitsia reikia pirma išsiskirti, kad paskiau susijungtume.) Kad toks projektas nėra laisvas vaizduotės žaismas, rodo tam tikri istoriniai faktai. Kuomet ministrė pirmininkė K. Prunskienė išvyko į savo garsiąją užsienio kelionę, į Vašingtoną, į prezidento kabinetą ji pateko pro užpakalines duris, o Londonas, Paryžius ir Bona jau klojo jai raudoną kilimą. Panašų likimą patyrė ir Rusijos prezidentas Jelcinas, kuris į Ovalinį kabinetą irgi pateko pro užpakalines duris. Tačiau nuo 1990 vidurio Jelcino akcijos tiesiog stebuklingai pradėjo augti. Šios vokiškos imperijos versijos demontavimo pabaiga buvo Sausio 13-oji. Sausio 13-oji mums reiškia tragediją. Šios tragedijos esmė reiškė, kad gražiai buvo numarintas Gorbačiovas. Po šitų žudynių Gorbačiovas tapo politinis lavonas. Taigi mes dalyvavome labai didelėje politikoje. Iš tikrųjų mes buvome pripažinti ir galiausiai įsileisti todėl, kad tai buvo vienintelis Sovietų Sąjungos išardymo ir demontavimo kelias. Kalbant apie vidinę šio proceso logiką reikia tą suvokti. Kartais ilgai galvoju: Ar iš tikrųjų Vakarai po Antrojo pasaulinio karo nieko negalėjo padaryti, kad Rytų Europa nepatektų po meškos letena. Situacijos problematiškumą parodė ir vėlesni įvykiai. Nesakau, kad reikia bėgti iš Vakarų NATO ir ES struktūrų. ES yra absoliučiai ne tokia, kokią įsivaizdavome. Manau, kad pasaulis, kuriame jau prieita iki to, kad viešuose dokumentuose greitai nebus galima vartoti sąvokų tėtis ir mama, yra keistas pasaulis. Kažkas pažįstamo. Taigi noriu pasakyti, kad iš dalies tokių mažų valstybių, kaip mūsų šalis, pripažinimas, buvo didžiųjų valstybių politinių žaidimų rezultatas. Pirmu atveju jis mums buvo absoliučiai nuostabus nes davė nuostabų rezultatą leido atsirasti moderniai Lietuvių tautai ir valstybei. Aš nematau jokio alternatyvaus varianto. Šiandien skirtumas yra tas, kad galingi tektoniniai lūžiai leido pripažinimą ir išeiti iš imperijos. Tačiau mes išėjome kitokie galingai patvarkyti, moraliai, psichologiškai ir kitais atžvilgiais suluošinti, negana to, patekome į tokią pasaulio raidos stadiją, kurioje mėginama praktiškai realizuoti mintį, kad tautos ir nacionalinės valstybės yra istoriškai praeinantys, iš esmės ir išnykstantys dalykai. Štai šitokiu klausimu ar mes norime išnykti ir baigiu.
Istorinė sąmonė: formavimosi veiksniai
Bronislavas GENZELIS
Istorinė sąmonė žmogaus vertybinė orientacija. Ji tautos, valstybės egzistencijos pamatas, kurį kai kurios išorės ir vidaus jėgos bando išklibinti, idant toje erdvėje plėtotų savo interesus. Istorinio mąstymo nebrandumas, nesugebėjimas per asmeninius ar grupinius interesus matyti visumos neigiamai atsiliepia visuomenės egzistencijai. Istorija žmonijos atmintis, ji reiškiasi žmonėse ir per žmones. Blėstant atminčiai deformuojasi istorinė sąmonė, nyksta prisirišimas prie savos tautos, valstybės.
Norint sunaikinti tautą reikia priversti ją užmiršti savo istoriją, įdiegti menkavertiškumo kompleksą. Todėl okupantai visada siekia naikinti praeitį (prisiminkime turkus seldžiukus, hitlerininkus, sionistus), kad ateinančioms kartoms niekas neprimintų, jog jie įsikūrė svetimoje teritorijoje. Vadinasi, istorijos falsifikavimas (šaltinių klastojimas, tendencingas įvykių nušvietimas) priklauso nuo suinteresuotumo: viena yra tikri įvykiai, visai kas kita kokius norima matyti juos buvus. Todėl mėginama ištrinti iš istorinės atminties kokius nors įvykius arba net epochas.
Kartais tų trynėjų vaidmenį vaidina abejingi žmonės, kurie be asmeninių interesų daugiau nieko nemato: stovi gražioje vietoje sena pilis taip ir knieti jos vietoje pastatyti prašmatnią vilą; siauros senamiesčio gatvelės kodėl jų vietoje nenutiesti modernios magistrales? Žodžiu, per siaurą buitį nesugebama įžvelgti dalyko esmės. Be to, ne visi įvykiai visiems vienodai malonūs. Tūlas trokštų kai ką pamiršti, dėl to tyliai naikina praeities pėdsakus. Tiek abejingųjų praeičiai, tiek tylių griovėjų elgesys žmonijai padarė ne mažiau žalos negu sąmoningas kultūros niokojimas.
Kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją, įvertina pirmtakų veiklą. Nuo visuomenės sąmoningumo priklauso istorijos šaltinių publikavimas, praeities tyrinėjimas (aprašomi įvykiai, formuluojamos istoriosofinės koncepcijos), žodžiu, atminties atgaivinimas. Istorinę sąmonę formuoja istorinės žinios apie tautos, valstybės praeitį.
Grožinė literatūra, pati būdama istorinio mąstymo padarinys, kartu ugdo jį. Kuo silpnesnė istorinė sąmonė, tuo mažiau domimasi istorija (rašytojai ir poetai vengia rašyti apie praeitį). Rašytojai geba sužadinti istorinę sąmonę labiau negu profesionalūs istorikai. Žmogaus troškimą pažinti savo ištakas sugestionuoja ne tik istoriniai faktai, bet ir jo pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Antra vertus, kūrinių istorine tematika buvimą lemia ir visuomenės poreikis.
Viešoji nuomonė žmogaus išsiskyrimo iš kitų gyvų būtybių prielaida. Ji neatskiriama žmogiškos egzistencijos dalis. Pakeisti viešąją nuomonę labai sudėtingas dalykas: ją palaiko tradicija ir gyvenamojo meto interesų supratimas. Bendra tendencija nustelbia detales. Viešoji nuomonė koreguoja tyrinėtojų veiksmus bei koncepcijas. Dažnai apie praeitį sprendžiama ne iš autentiškų istorinių šaltinių, o iš populiarios literatūros. Rašytojo sukurtas istorinio herojaus portretas neretai užgožia tikrąjį jo veidą. Tik kruopšti šaltinių analizė ir jų skelbimas pajėgia sugriauti įsigalėjusias pažiūras.
Istorinė sąmonė yra viešosios nuomonės komponentas, atsiradęs vėlesnėje raidos stadijoje. Viešoji nuomonė nėra adekvati visų socialinių grupių požiūriui, juo labiau nėra jų suma. Ji netapati oficialiajai nuomonei, kuri nulemta įvairių institucijų (bažnyčios, valstybinio aparato ir t. t.) veiklas.
Iš visuotinės istorijos matome, kad vieno politinio junginio susidarymas stimuliuoja kitą. Sakysim, egzistuoja galinga agresyvi valstybė. Tada jos kaimynai atsiduria prieš alternatyvą: arba susivienyti ir bendromis pastangomis apsiginti nuo agresoriaus, arba pavieniui tapti aukomis (sprendimą nulemia perspektyvų suvokimas). Pirmuoju atveju susidaro sąlygos susiformuoti naujam politiniam junginiui, kuris bus pajėgus ne tik sutriuškinti potencialų priešą, bet ir sukelti grėsmę naujiems kaimynams. Antruoju atveju nugalėtasis, užuot sunykęs, taptų supervalstybe. Žodžiu, vienytis ar kantriai paklusti likimui priklauso nuo visuomenės sąmoningumo. Užsienio jėgos paprastai kišasi į vidaus reikalus, kai jaučiamas vidinis supuvimas (vidaus rietenos, jėgų pusiausvyra ir t. t.). Valstybės, siekiančios savo ilgaamžiškumo, palaiko istorinius tyrimus, savo kultūros plėtotę. Čia ypač svarbų vaidmenį turi atlikti mokyklos, nes jos istorinę atmintį labiausiai fiksuoja.
Istorija objektyvus procesas, lemiamas daugybės įvairių faktorių. Ji žmogaus saviraiška. Asmenybės išjudina istorinę sąmonę, atkreipia kitų žmonių dėmesį į jos buvimą, nes daugelis ne visada ieško faktų tarpusavio ryšių. Pakanka vienam kitam į juos reaguoti, ir kitiems jie taps savaime suprantamais dalykais, nors anksčiau tiesiog apie tai nesusimąstydavo. Daugelį teiginių žmonės priima a priori (jie įdiegiami viešosios nuomonės, įrodytų teorijų), nes individas nepajėgus patikrinti kiekvieną teiginį, juo labiau suvokti visumą. Tam reikia detalaus svarstymo, intereso ir empirinių faktų žinojimo.
Terminui aukščiau suteikiamos įvairios prasmės: vieniems tokia Dievo valia, kitiems eilinis žmogus menka būtybė didžiųjų rankose. Kas tie didieji? Dažnai jais laikomi įvairūs engėjai. Nesuvokus istorinės perspektyvos, formuojasi menkavertiškumo kompleksai: mažoje tautoje mes maži, todėl turime priklausyti kuriam nors kaimynui reikia tik išsirinkti gerą; didelėje tautoje mūsų liaudis anarchiška, jai reikia nuolatinio botago (vado), be jo mes nesugebėsime tvarkytis ir t. t.
Žodžiu, ryški teologinio (ne istoriško) mąstymo apraiška: Nuo manęs niekas nepriklauso, istoriniai įvykiai iš anksto nulemti (Dievo ar kitokio išrinktojo). Toks mąstymas gimdo pesimizmą ir neveiklumą. Vargu ar kas aukosis už idėjas, būdamas tikras, kad jos be perspektyvos. Kas dirbs tautos, valstybės labui, jeigu manys, kad ji neišvengiamai žus? Kiekviena kova paremta tikėjimu sėkme, nors tam tikrame istorijos tarpsnyje tiek kiekvienas žmogus, tiek visuomenė gali egzistuoti be perspektyvų, tai yra rūpintis tik kasdiene duona. Tikrai civilizuota visuomenė negali funkcionuoti, nesiorientuodama į ateitį. Žinoma, tai dar nereiškia, kad visi jos nariai kiekvienu momentu galvoja tik apie ją.
Pasaulėžiūrai transformavusis į racionalistinę stadiją, susiformuoja istorijos mokslas, kuris kaupia ir analizuoja faktus. Istorijos mokslas sutvirtina istorinę sąmonę: jis yra istorinio sąmonėjimo vystymosi rezultatas.
Tik analitiškai vertinant praeitį suvokiama, kad dabartinis žmogus yra sugestionuotas praeities ir kad visi įvykiai turi vidinę logiką. Toks požiūris leidžia ne tik geriau suprasti praeitį, dabartį, bet ir prognozuoti ateitį. Iš istorijos mokomasi. Kodėl ir kaip buvo veikiama? Kaip mes turime elgtis? Tai susiję klausimai.
Istorinis žmogus veikia ir analizuoja savo veiklą, nors ir ne visada tiksliai formuluoja išvadas. Žmogaus nepatenkina esatis, jis nuolat bando pakeisti gyvenimo sąlygas ir įprasminti savo veiklą. Šiuos dalykus pirma užfiksavo mitologija, vėliau jie įgavo mokslinių hipotezių pavidalą.
Istorinė sąmonė ir istorinė atmintis yra susiję dalykai: istorinė sąmonė remiasi istorine atmintimi, antra vertus, istorinė sąmonė gaivina istorinę atmintį. Ji formuluoja (ir koreguoja) koncepcijas, verčiančias ieškoti naujų faktų (raustis atmintyje). Istorine sąmone paremta dabartinio žmogaus egzistencija. Ji teikia žmogui impulsą veikti, atskleidžia veiklos galimybes, įtikina, kad žmonės ne tik turi pareigas patys sau, bet ir ateinančioms kartoms. Civilizuotas žmogus suvokia, kad istorija prasideda ne nuo jo, kad jis pats tėra tik istorijos kūdikis.
Žodžiu, istorinis mąstymas, viena vertus, ugdo žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis, o antra vertus, parodo tos veiklos ribas, padeda skirti įgyvendinimą nuo nerealių troškimų, tai yra orientuoja žmogų racionaliai veiklai. Tačiau ir utopija nėra pastovus dydis: kas šiandien yra graži svajonė, ryt gali tapti realių siekimų objektu. Istorinė sąmonė yra civilizacijos tapsmas, iš jos numatoma įvykių eiga. Nenumatydamas perspektyvų žmogus pasmerktas neveiklumui ir susitaikėliškumui, o tai visuomenę veda į stagnaciją ir politinį bei moralinį bankrotą.
Užmirštama ir sąmoningai, dažnai ideologiniais sumetimais, sukūrus hipotezę, kad pirmtakų elgesys prieštarauja dabartiniams interesams, vaizduojama, kad to, apie ką nekalbama, nėra buvę. Taip kyla prieštaravimų tarp objektyvaus prado ir subjektyvaus vertinimo, labai priklausančio nuo interesų, polinkių, pagaliau ir galutinių veiksmo rezultatų. Visada okupantai stengiasi iš okupuotų tautų sąmonės ištrinti jų istorinę atmintį. Tokiais lietuvybės puoselėjimo simboliais tapo senieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Kęstutis, Vytautas. Lietuvybės šaukliais Mažvydas, Mikalojus Daukša, tautinio atgimimo žadintojais Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius. Jų vardų iš lietuvių atminties nepajėgė išbraukti jokie okupantų tarnai.
Skaudu, kad tautos naikinimo bacila įsiveisė mūsų Švietimo ir mokslo ministerijoje ir jos įtakoje esančiose institucijose, kad tai, ko nepavyko padaryti okupantams, daro savieji. Kai kurie mūsų kaimynai irgi bando įtikinti, kad lietuvių tauta neturi perspektyvų. Į šį naikinantį kultūrą chorą įsilieja ir aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai.
Prieš mirtį žinomiausia mūsų kultūros veikėja, akademikė Vanda Zaborskaitė 2010 m. gruodžio 7 d. rašė: Neseniai pasirodė svarbus Vytauto Toleikio, žinomo pedagogo, straipsnis Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai, kuriame jis teigia, jog mokykla neugdo tautinio identiteto ir neduoda lietuvių kultūros visumos vaizdo. Kaip vieną iš priežasčių jis nurodo mokyklą (kaip beveik ir visą humanitarinę bendruomenę) apėmusią demitologizavimo ir deherojizacijos aistrą. Negalima su tuo nesutikti. Dabar mada ir geru tonu tapo kuo bjauriau kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą, konstatavo V. Zaborskaitė. Dar pridursiu, jog už tokią valdininkų nuostatą dėmė krenta visai dabartinei vyriausybei. Bet mes suprantame, kad jos valdymas laikinas, ir turime dirbti. O dirbti turime ką.
Lietuvos istorijos už mus niekas neparašys. Joje esama daugybė baltų dėmių (jų ir visuomet bus). Istorinė atmintis ne tik neišblėso, bet ir plėtojosi juodžiausių okupacijų metais. Viskas turi iškilti tautos atmintyje,
Okupacijos metais įvairiose Lietuvos vietose moksleiviai kabino trispalves, būrėsi į slaptus būrelius. Visa tai turi likti tautos atmintyje. Ne viską surasime archyvuose, bet galime surasti ne vieną tų įvykių dalyvį. Reikia užrašyti jų prisiminimus. Šių darbų niekas geriau už jus neatliks. Tikiuosi, pasirodys apie tai ne viena monografija, bus parašytos knygos.
© 2011 XXI amžius
|