|
Neatmetu galimybės, jog teks sėdėti kalėjime
Gintaras Visockas
Norom nenorom tapau žinomu žmogumi. Daugelis įtakingų Lietuvos leidinių vis dar analizuoja baudžiamąją bylą, kurią man kaip žurnalistui privataus kaltinimo tvarka iškėlė buvęs kandidatas į Prezidento postą Česlovas Jezerskas, o pažįstami teiraujasi, kuo baigėsi mano ir generolo dvikova.
Deja, naujienos kol kas niūrokos. Paskutinioji žinia tokia: neseniai sulaukiau Č. Jezersko laiško, kuriame pateikiamas reikalavimas išimti iš visų leidinių straipsnį Kuo įdomus Lietuvos Respublikos Prezidento posto siekiantis Česlovas Jezerskas, o iš knygynų knygą Žvalgybų intrigos Lietuvoje 19942006. Kad ir kaip būtų apmaudu, dėl šventos ramybės tenka paklusti šiam Č. Jezersko reikalavimui. Mat Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas Valerij Paškevič ir Vilniaus apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjo Stasio Lemežio, priėmė man nepalankų sprendimą. Pasirodo, aš, skelbdamas tą rašinį, viešai įžeidžiau buvusį Krašto apsaugos ministerijos generalinį inspektorių, buvusį kandidatą į Lietuvos prezidento postą Č. Jezerską ir už tai, teisėjų manymu, privalau sumokėti 33 tūkst. litų baudą.
Savo gausius rėmėjus noriu patikinti, jog šis sveiku protu sunkiai suprantamas lietuviškosios Temidės nuosprendis manęs neišgąsdino. Visuomenės aktualijų portalo www.slaptai.lt tikrai nežadu uždaryti. Nesiruošiu liautis rašęs į ir laikraštį XXI amžius ir Slaptuosius takus. Tuo pačiu privalau paneigti sklandančius gandus, esą noriu emigruoti į Vakarus. Atvirkščiai. Mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė jau baigia ruošti skundą į Aukščiausiąjį Teismą. Nors privataus kaltinimo bylose paskutiniąja instancija tampa būtent Apygardos teismas, aš, padedamas savo advokačių, vis dėlto bandysiu Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo teisėjo V. Paškevič ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo S. Lemežio sprendimus apskųsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjams. Tokia galimybė egzistuoja. Juk teisėjai V. Paškevič ir S. Lemežis sąmoningai ar nesąmoningai nepastebėjo daug svarbių aplinkybių, faktų, liudijimų, bylojančių, jog aš niekaip negalėjau įžeisti pono Č. Jezersko. Deja, Aukščiausiasis Teismas mano skundo gali ir nenagrinėti jis turi tokią teisę. Pačiu blogiausiu atveju Lietuvos Temidę skųsiu Žmogaus teisių teismui Strasbūre. O paskui šią jau antrus metus besitęsiančią dvikovą aprašysiu savo būsimoje knygoje, kuriai jau sugalvojau pavadinimą: Dvikova: generolas Č. Jezerskas prieš žurnalistą G. Visocką.
Mano supratimu, ši byla unikali dėl to, kad pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje žurnalistas nubaustas ne už tai, ką konkrečiai parašė, o už tai, ką galbūt galėjo pamanyti statistinis skaitytojas. Atvirai kalbant, apmaudu, liūdna, baugu. Aš niekad niekur nesu tvirtinęs, jog Č. Jezerskas bendradarbiavo su KGB. Savo publikacijoje esu rašęs tik tiek: sovietmečiu KGB kontroliavo gabiausius imtynininkus. Manau, skirtumas tarp šių dviejų sakinių akivaizdus. Tačiau mane nubaudė taip, tarsi būčiau parašęs, jog Č. Jezerskas bendradarbiavo su KGB. Niekaip nesuvokiu, kaip aukštuosius mokslus baigę teisėjai nepajėgia suvokti, jog sąvokos bendradarbiavo ir kontroliavo visiškai skirtingos. Tereikia atsiversti pirmą pasitaikiusį Lietuvių kalbos žodyną ir taps aišku, jog šie žodžiai nėra sinonimai.
Mano supratimu, Temidės tarnai ypač keistai grindė savo nuosprendį: esą Č. Jezerską aš apkaltinau bendradarbiavus su KGB. Žūtbūt siekdami pagrįsti šį man inkriminuojamą kaltinimą teisėjai iš kažkur ištraukė statistinio skaitytojo sąvoką. Esą gal žurnalistas tiesiogiai ir neparašė bendradarbiavo su KGB, tačiau statistinis skaitytojas žurnalisto teiginius greičiausiai suprato būtent kaip bendradarbiavimą su KGB. Visų pirma, teisėjų nuosprendžiuose nerasite jokių paaiškinimų, kas yra statistinis skaitytojas, nerasite paaiškinimų, iš kur šita frazė paimta ir kada, kur ir kaip buvo atlikta statistinių rinkėjų ir skaitytojų apklausa dėl mano publikacijos apie Č. Jezerską. Kodėl nėra paaiškinimų, kodėl nėra duomenų apie atliktą tyrimą? To reikėtų paklausti teisėjų V. Paškevič ir S. Lemežio.
Teisėjai savo sprendimuose pedantiškai išvardino, kokiuose leidiniuose buvo publikuotas mano rašinys apie Č. Jezerską. O štai apie statistinį skaitytoją ten nerasite nieko konkretaus. Tiesiog numetė frazę ir žinokis. Bet juk man iškelta ne garbės ir orumo byla čia iškilęs ginčas visai net ne dėl žurnalistinės etikos. Man iškelta baudžiamoji byla. O baudžiamojoje byloje viskas turi būti labai tikslu. Bent jau demokratinėse valstybėse nuosprendžiai baudžiamosiose bylose negrindžiami remiantis prielaidomis, nuomonėmis ar neįvardintais statistiniais skaitytojais. Baudžiamojoje byloje negalima apkaltinti žmogaus įvykdžius žmogžudystę remiantis vien statistinio Lietuvos gyventojo nuomone. Žodžiu, vadovaujantis mūsų įstatymais, teisėjai V. Paškevič ir S. Lemežis galėjo mane kamantinėti tik dėl to, ar tikrai sovietmečiu KGB kontroliavo pačius gabiausius kovinių sporto šakų atstovus. Šį teiginį būčiau lengvai apgynęs, nes sovietmečiu KGB kontroliavo visas mūsų gyvenimo sferas, ne tik sportininkus ar žurnalistus.
Todėl ir klaiku. Remdamiesi mano pavyzdžiu, dabar ir kitose panašiose bylose teisėjai galės mojuoti statistinio skaitytojo sąvoka kaip kuoka ir nereikės jokių įrodymų, apklausų, tyrimų, analizių. Remiantis teisėjų V. Paškevič ir S. Lemežio suformuota praktika, nūnai bus labai paprasta žurnalistą apkaltinti nebūtais dalykais. Taip pat apmaudu ir dėl to, kad teisėjai nepanoro išklausyti trijų mano liudininkų, o štai Č. Jezersko iškviestų liudininkų buvusio kariuomenės vado generolo Jono Kronkaičio ir buvusio KAM Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus Kosto Mickevičiaus parodymų mielai klausėsi, nors šie liudininkai, mano supratimu, buvo tendencingi. Atsiverskite knygą Žvalgybų intrigos Lietuvoje 19942006 ir pamatysite, jog ten kritikuojamas ne tik Č. Jezerskas, bet ir J. Kronkaitis, ir K. Mickevičius. Tačiau teisėjas V. Paškevič į šias aplinkybes nekreipė dėmesio.
Baisu dar ir dėl to, kad kai kurie mūsų teisėjai net nežino (arba apsimeta nežiną), kas yra viešasis asmuo ir kaip viešasis asmuo privalo reaguoti į žurnalisto kritiką. Kai rašiau apie Č. Jezerską, šis žmogus buvo viešas asmuo. Buvo viešas asmuo ir tada, kai dėvėjo generolo mundurą, ėjo KAM generalinio inspektoriaus pareigas, ir tada, kai siekė Prezidento posto. Tačiau vienas iš mano minėtų teisėjų nusprendė, jog Č. Jezerskas buvo viešas asmuo tik tada, kai dalyvavo Prezidento rinkimuose. Bet juk tai akivaizdi klaida. Remiantis Lietuvos įstatymais, Č. Jezerskas buvo viešas asmuo ir tuomet, kai vadovavo KAM Generalinei inspekcijai, kai tarnavo Lietuvos ginkluotosiose pajėgose, kai gavo pulkininko, paskui ir generolo laipsnį. Ar gali Lietuvos ginkluotųjų pajėgų generolas būti privatus asmuo? Todėl aš kaip žurnalistas turėjau teisę kamantinėti Č. Jezerską, kodėl jo šeimoje nusižudė žmona ir sūnus. Taip, šis epizodas skaudus, nemalonus, bet demokratinėse valstybėse visuomenė turi teisę žinoti, kokios nelaimės atsitiko viešo asmens šeimoje. Dėl šio epizodo būčiau buvęs kaltas tik tuo atveju, jei paaiškėtų, jog šeimos nariai, sakykim, mirė dėl ligos ar autoavarijoje. Bet mano publikacijoje išdėstyti faktai buvo teisingi jie nusižudė, nepalikę jokių atsisveikinimo laiškelių. Vadinasi, faktų neiškraipiau.
Beje, savo publikacijoje neiškraipiau nė vieno fakto apie Č. Jezerską. Visi ten pateikti faktai teisingi, tikslūs. Tik mano nuomonė apie tuos faktus buvo Č. Jezerskui nepalanki, tačiau aš savo neigiamą nuomonę reiškiau korektiškai, neperžengdamas padorumo ir mandagumo ribų. Net man nepalankiuose teismo sprendimuose pripažįstama, jog aš, rašydamas publikaciją apie Č. Jezerską ir keldamas jam nepatogius klausimus, elgiausi padoriai, korektiškai, mandagiai. Baudžiamosios bylos medžiagoje buvo konkrečių duomenų, kuriais buvo paneigta, kad žurnalisto G. Visocko teiginiai laikytini užgauliais, peržengiančiais padorumo ribas, kuriais šiurkščiai galėjo būti pažeisti Č. Jezersko garbė ir orumas.
Nepaisant visų šių aplinkybių esu pripažintas kaltu, kad įžeidžiau poną Č. Jezerską ir man priteista tiek valstybei, tiek Č. Jezerskui sumokėti apie 33 tūkst. litų. Žurnalistui, gaunančiam minimalią algą ir nedidelius, nepastovius honorarus, ši suma pernelyg didelė. Todėl sakydamas, jog nesiruošiu mesti žurnalistikos, tuo pačiu privalau pridurti, jog gali nutikti ir nenumatytų, nuo manęs dabar jau nebepriklausančių įvykių. Tiksliau tariant, galiu būti priverstas pasėdėti ir kalėjime ar areštinėje. Nes 33 tūkst. litų neturiu. Taigi savo skaitytojus bei gerbėjus informuoju, jog artimiausiu metu galiu atsidurti už grotų. Žinoma, tas areštas nebus iki gyvos galvos anksčiau ar vėliau išeisiu į laisvę. Tada ir vėl stiprinsiu savo populiarėjantį portalą, vėl bendradarbiausiu su XXI amžiaus priedu Slaptieji takai, vėl rašysiu ir leisiu knygas. Ir vis dėlto valstybėje, kurioje teisėjai savo kaltinimus grindžia remdamiesi išgalvotų statistinių skaitytojų nuomone, gali nutikti bet kas. Šiandien vienintelė viltis, jog šia byla rūpinasi Dainiaus Radzevičiaus vadovaujama Lietuvos žurnalistų sąjunga. Tikiuosi, kad LŽS neleis supūti kalėjime.
© 2011 XXI amžius
|