Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nepriklausomybės
    dienos minėjimai
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žemėje mes visi – ne angelai

Kanauninkas Robertas Pukenis

Čia pat rinkimai į savivaldybių tarybas. Už ką derėtų balsuoti? Kokiomis partijomis galima pasitikėti, o kurių pažadus būtina ignoruoti? Ar žmonėms įmanoma nūnai „atskirti pelus nuo grūdų“? Kaip į politiką ir į rinkimus derėtų žiūrėti Bažnyčios tarnams? Ar dera kunigams komentuoti politikų žingsnius? Mūsų pašnekovas – kanauninkas, bažnytinės ir civilinės teisės daktaras, italų civilinės teisės dr. teologijos lic. docentas Robertas PUKENIS. Jį kalbina žurnalistas Gintaras Visockas.

Gerbiamas kanauninke, esame savivaldybės rinkimų išvakarėse. Ką jūs palinkėtumėte rinkėjams ir kandidatams?

Šiuo klausimu pasisakyti yra sunku ir komplikuota, nes negali žinoti visų užkulisių, neįmanoma pažinti kito žmogaus vidaus ir galima apsirikti. Todėl aš pirmiausia atsakau kaip pilietis, nes turiu teisę balsuoti, remti ir kritikuoti... Svarbiausia, kad partijos siūlytų ne korumpuotus lyderius, o trokštančius gyventi tautos rūpesčiais, tarnaujančiais jai, nes vietinė savivalda yra arčiausiai žmogaus. Savivaldybių Tarybų deputatai turi pastebėti žmonių poreikius ir spręsti vietines problemas, o ne spėti susitvarkyti savo firmų reikalus. Žmonės yra pavargę, nes nebežino, kuo pasitikėti. Atrodo, kad visi politikai yra vienodi, niekas nebežiūri valstybės interesų. Man norisi sušukti: yra dar gerų, sąžiningų politikų, nors žemėje mes visi – ne angelai. Stebėkime jų poelgius, ir bus galima atsirinkti, pajusti. Todėl privalote balsuoti ir išsirinkti sąžiningus žmones, kurie dirbtų Lietuvos gerovei, jos suklestėjimui.

O kaip atsirinkti, kuris tarnaus, o kuris dirbs tik tam, kad algą pasiimtų?

Konkrečiai bijau kalbėti. Kiekvienas pilietis privalėtų bent kiek susigaudyti, kodėl blogai gyvename, kodėl bėgama į užsienį. Štai socdemai, arba A. Brazausko partija, valdė tris kadencijas, laiko turėjo pakankamai, tačiau per tiek metų nesurado alternatyvos „Gazpromo“ dujoms. O kaimynai, tuo pasinaudodami, plėšia (brangiausiai mokame už dujas), kiek nori. Dabar žiūriu, kad energetikos ministras A. Sekmokas rimtai sprendžia šį klausimą, taigi aš pradedu juo pasitikėti. Jis sako aiškiai: „Lietuvos dujos“ pakluso „Gazprom“ vienašališkai primestoms dujų kainoms ir tiekimo sąlygoms... ir bemaž tapo „Gazprom“ filialu“. Žiūrėkite, kas ir kaip priešinsis ir norės atstatydinti ministrą?

O jeigu kas teisėtai atsiėmė savo sklypą, namą, tai dėl to mūsų niekas nenuskurdino, nepavydėkime. Stebėkime, kur vyksta tiesiog atviras kenkimas. Valstybės interesų išdavystė labai ištuština biudžetą. Žmonės turėtų žinoti, kad kai valdžioje buvo A. Brazauskas, jis blokavo geležinkelio tiesimą Vilnius–Talinas už Europos Sąjungos lėšas, nes Kremlius įnirtingai siekė suskaldyti estų, latvių ir lietuvių draugystę. (A. Brazauskas netgi griežtai įspėjo tuometinį susisiekimo ministrą, kad nebandytų galvoti apie šią liniją.) Ir Kremliui per kolaborantus pavyksta daug ką nuveikti. Ne veltui Latvijos prezidentas V. Zatleras atvyko dviem dienoms į Vilnių, deklaruodamas, kad mūsų draugystė yra tvirta. Tad ar galima balsuoti už tos partijos atstovus? Reikėtų, kad kuris nors visuomeninis judėjimas pradėtų į viešumą kelti politikus, kurie išduoda valstybės interesus, kiršina lietuvius su lenkais ir žydais (pavyzdžiui, jie nesako, kad Izraelis ginasi, teturėdamas apie 20.000 kv. kilometrų teritorijos, bet vadina juos okupantais, nors jie ten gyvena 4000 metų).

Vis dėlto paminėjote vieną kitą pavardę. Gal daugiau ką turite pasakyti?

Minėti pavardes yra pavojinga. Tačiau, kai esame tokioje duobėje, kai tylėjimas reiškia pritarimą blogiui, kai mūsų laisvė yra tokia trapi, privalome būti budrūs. Tad išdrįsiu apibendrinti, pradėdamas europarlamentaro R. Pakso istorija. R. Paksas nėra blogesnis už A. Brazauską (atsiprašau, kad tenka mirusio žmogaus pavardę minėti, bet istorijoje ir kalbama tik pavardėmis), už ponią K. Prunskienę, kuri sielvartauja, kad Lietuva dar mažai surusinta ir steigia Liaudies partiją, į kurią įsirašo daugybė Rusijos atstovų, nėra blogesnis ir už A. Paulauską. Prisiminkime K. Milkeraičio straipsnius apie KGB, kaip A. Paulauskas dirbo būdamas generaliniu prokuroru. Kaip gražiai įsodino garsiausią „žvalgybininką“ Pocių į saugumo kėdę ir kas iš to išėjo? Žinotina, kad partijos „Tvarka ir teisingumas“ narys buvo davęs vizitinę kortelę kaip sutartinį ženklą, kad būtų praleisti pro muitinę kontrabandininkai. Netikiu, kad prezidentas R. Paksas to nežinojo. Aiškus buvo R. Pakso žaidimas „Williams“ istorijoje. Taigi šitie dalykai pasako daug ką – ir kas kam tarnauja, ir už ką balsuoti reikėtų.

Ar mūsų politikai serga tik „surusėjimo“ liga?

Tarnauti buvusiems okupantams ir iš ten gauti finansinę paramą – tik viena medalio pusė. Kita paplitusi mada – užsidėti dešiniojo politiko etiketę, nors jis nei tas, nei kitas, tik „dirbti“ moka ir greitai tampa milijonieriumi. Štai galima pasidomėti, kodėl Panevėžyje „Cido“ arenos priežiūra kainuoja žymiai brangiau negu Šiaulių mieste? Kas, kaip ir kodėl taip sutvarkė? Aš skaičių nepateiksiu, nes galiu apsirikti, bet tai yra faktas. Konservatoriai ir kitos partijos neturi arba nevykdo kadrų politikos. Privalote, ponai, atsirinkti, o ne korumpuotus veikėjus statyti į postus. Ir visoje politinėje veikloje patartume neprarasti prof. V. Landsbergio dvasios, nes liksite liberalų lygyje ir sumažės populiarumas. Būdami koalicijoje su liberalais privalote atsverti jų dvasią, naikinti „Abonento“ įtaką. Ir Švietimo ministerijos atidavimas liberalams padarė tik žalos. Žinoma, klaidų visiems pasitaiko. Tačiau patriotinių pažiūrų deklaravimas nereiškia atsidavimo valstybei ir tautos interesams. Kaip sakė Mečys Laurinkus, Lietuvoje yra 3000 Rusijos agentų. Jeigu VSD stipriau dirbtų, tai surastų daug tokių, prisidengusių patriotizmo skraiste.

Kokią turite partijų viziją žiūrint iš politologinio taško?

Idealiausia Lietuvai būtų turėti kokias tris partijas kaip JAV. Yra aiški dešinioji (respublikonai), kairė (demokratai) ir vidurio partija. Tada žmonės žino, kaip valdys ta arba kita atėjusi į valdžią partija. Posovietinėje Lietuvoje kai kurie politikai dar neturi vidinės politinės kultūros, kad priklausytų dešinės arba kairės pakraipos partijai. Tad jie savo ideologines nuostatas susidėsto taip, kad greičiau patektų į valdžią. Iš tikrųjų jie turėtų susitelkti ties programomis, ypač socialinėmis, ekonominėmis, kaip geriau pritraukti užsienio investuotojus, ir programų kokybe, aiškumu, skaidrumu rinkėjų akivaizdoje lenktyniautų tarp savęs. (Tiesa, ir italai keikiasi, kad pas juos yra apie 30 partijėlių.) Reikia priimti įstatymą, kad, pavyzdžiui, kandidatas, pralaimėjęs rinkimus į Seimą, negalėtų pasikeisti su partijos kolega vietomis: tu dabar eik ten, o aš pabūsiu meru, arba perbėgti iš vienos į kitą partiją, kai laimėjo rinkimus. Tada išeik iš partijos, jeigu ja nusivylei, o pagal sąrašą tavo vietą užims kitas, nes po rinkimų keisdamas partiją apgauni rinkėjus.

 Ir galbūt Seimo rinkimuose partijų lyderiai privalėtų bent preliminariai pasakyti, su kuo bus sudaryta koalicija, jeigu jie laimės rinkimus. Jeigu aš būčiau žinojęs, kad A. Kubilius kvies į koaliciją V. Uspaskichą, aš būčiau už jo partiją nebalsavęs. (Žmogus, atsiųstas „Gazpromo“, nesumokėjęs mokesčių, bėgęs į Maskvą, šmeižęs Lietuvą, dabar atstovauja Lietuvai... Taip, moterims jis patinka – vyras gražus.)

Aš matau vieną partiją, kuri, mano nuomone, turi ateitį – tai Krikščionių partija. Aš nepažįstu visų dabartinių jos narių, bet lyderis G. Vagnorius yra nepralenkiamas politikas. Tad linkiu jiems apsižiūrėti arba ištaisyti praeities klaideles, kad nebūtų asmenų su šešėliais, užimti centro dešinės poziciją ir gyvenime laikytis krikščioniškos programos. (Suprantu, šiandien ne visi šitos partijos nariai yra tam subrendę, bet atsirinks, atkris, kaip, pavyzdžiui, Karalius, Žilinskas.)

Partijų lyderiai yra labai skirtingi. Kad ir tokia smulkmen: vienas nesisveikina su kunigais, o kitas netgi labai padeda bažnyčioms, vyskupų konferencijai. Paaiškinsiu, kad suprastumėte mane teisingai, kodėl pasakiau „nesisveikina“. Tarybiniais metais kai kurie dabartiniai veikėjai nežinia ką veikė, o mes, keliasdešimt kunigų, ėjome prieš srovę: platinome religines ir tautines knygeles, palaikėme tautoje laisvės viltį, buvome persekiojami. Kai kurie kunigai dar ir šiandien iš savo viršininkų susilaukia nemalonumų, kad daug nusipelnė Lietuvos valstybingumui... Tačiau mes išjudinome Sąjūdį ir jūs per mus šiandien esate Lietuvos „vadai“. Todėl labai svarbus yra politiko ryšys su žmonėmis, sugebėjimas bendrauti. O kunigai irgi privalo domėtis, žinoti ką pasakyti. Tada augs ir partijų branda, jų narių tikėjimas, pagarba Bažnyčiai. Taigi linkiu, kad netolimoje ateityje Krikščionių partija taptų stipria parlamentine jėga ir laikytųsi krikščioniškų principų.

Ką manote apie politikus, su kuriais turėjote reikalų?

Politikai, tiek dešinieji, tiek kairieji, labai greitai sutvarko savo verslą, o tautai laiko nebelieka. Prisimenu paskutinį savo vizitą pas ūkio ministrą D. Kreivį. Aš neprašiau iš valstybės biudžeto pinigų Rūpintojėlio šventovės statybai, o tik prašiau įpareigoti savo specialistą paieškoti „lango“, per kurį būtų galima prieiti prie ES fondų. Juk Lietuva neįsisavina daug ES pinigų. Turiu investicinį projektą, bet aš nežinau, kuriuo kampu, kam pateikti – juk čia veikia irgi savi dėsniai. Deja, ministras pasakė, kad yra labai užimtas... O dabar, kai ateina rinkimai, jie visi mina takus į klebonijas, kurijas. Pirma padarykite bent vieną gerą darbą dėl tautos, jos dvasingumo, tada turėsite teisę belsti į duris. Atsiprašau, ne visi yra abejingi. Pagarbos vertas dr. E. Vareikis. Nepažadės to, ko negali įvykdyti. Jis pagyvino universitetinę veiklą, padėjo gauti fakultetui kuklias sumas konferencijoms. E. Vareikis yra vertas dirbti Seime tiek išsilavinimu, tiek asmenybe. Taip pat mane nustebino Seimo nario Ligito Kernagio nuoširdumas. Jis iš karto dalykiškai surado žmogų, kuris padės ieškoti būdų, kaip pateikti mano projektą ES fondams. Iš pradžių netikėjau, bet paskui pamačiau, kad tai daro ne dėl propagandos, o užjausdamas mane, įvertinęs mano norą pastatyti paminklą Tėvynei. Tokiais aš galiu pasitikėti.

Pirmiausiai Jūs prabilote kaip pilietis, o dabar pasakykite žodį kaip dvasininkas, matęs pasaulio, kovojęs su komunizmu, o šiandien kartais savųjų ne visiškai suprastas?

Man atrodo, kad nėra kokių nors nesusipratimų. Kiekvienoje šeimoje pasitaiko ginčų, po kurių ateina atsinaujinimas. O jeigu kas nenorėjo suprasti, ne mano kaltė. (Nesilyginu, bet praeityje kai kuriuos vienuolius už naują mintį netgi kankindavo, o paskui skelbdavo šventaisiais.) Todėl Popiežius Jonas Paulius II atsiprašė už Bažnyčios klaidas. Ne eilinių močiučių ar vargo žmonių, bet vyskupų klaidas. Taip, šiandien reikia mums visiems daugiau atsigręžti į žmogų, į tautą ir išgirsti jos balsą. Visiems reikia padaryti išvadas. Aš visada dirbau ir stengiuos, kad pirmoje vietoje būtų Dievo karalystė, tautoje tarptų „meilės civilizacija“. Esu ištikimas Popiežiui, reiškiu pagarbą vyskupams, kaip ir jie gerbia pasiaukojusius kunigus. Stengiuos dirbti ir toliau vadovaudamasis kanonais ir Šventojo Sosto direktyvomis (t. y. dokumentais). Taigi viskam ateina eilė ir visiems savas atlygis amžinybėje.

Aš atsiprašau, kad čia išdrįsau prabilti pavardėmis, bet aš jus visus gerbiu ir myliu. Neįsižeiskite, kiekvienoje partijoje yra gerų žmonių. Tačiau Lietuva yra aukščiau visko, todėl negalima tylėti dėl to, kas vyksta šiandien. Palaikykime Prezidentės ryžtą kovoti su monopolijomis ir oligarchija. Krikščionybė suteikia galimybę netgi latrui tapti šventuoju. Tad tikėkite į Kristų gyvai ir jūs žinosite, kaip valdyti, ką daryti, kad lietuviai neišsibėgiotų. Visi mes esame tos pačios saulės vaikai, vienos nedalomos Tėvynės broliai ir seserys. Tad eikite balsuoti, kad būtume savo valstybės šeimininkais.

Dėkoju už pokalbį.

© 2011 „XXI amžius“