Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Išdavystės kaina

Vakarų Lietuvos srities „Jūra“ štabo žūties Čepaičiuose 60-mečiui

Srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis

Stasys Gedvila-Bedalis, organizacinio skyriaus viršininkas

Antanas Liesys-Idenas, štabo viršininkas

1949 metų pabaigoje žuvus A. Milaševičiui-Ruoniui Vakarų Lietuvos srities štabas buvo suformuotas naujos sudėties. Vadu tapo Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Vytenis, štabo viršininku – Antanas Liesys-Idenas, organizacinio skyriaus viršininku – Stasys Gedvilas-Bedalis. Šis štabas daugiausiai laikėsi Žemaičių apygardos teritorijoje, Varnių, Rietavo, Tverų, Laukuvos valsčių sandūroje. Štabo vedliu Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis paskyrė Lūkšto būrio vadą Stasį Petkų-Ateitį, kuris gerai pažinojo apylinkes, buvo kilęs iš Laukuvos vls. Stirbiškės kaimo.

Irena  Montvydaitė - Giedraitienė

Prisimena Bronė Putriūtė-Skvarnavičienė, buvusi Čepaičių mokyklos mokytoja

Gimiau ir augau  Akmenės rajone. Baigiau Žagarės vidurinę mokyklą. Ištrėmus tėvus pasisekė darbą gauti Varnių vls., Čepaičių mokykloje. Kaimas prigludęs šalia Lūkšto ir Paršežerio ežerų, vietovė žema, pelkėta. Mokykla buvo įkurta Gedvilų, pabėgusių nuo tremties, ūkyje. 1949 metų vėlyvą rudens naktį pasibeldė penki partizanai. Prisistatė apygardos vadas Žemaitis. Pasakė, kad apie mane viską žinąs. Kartu buvo adjutantas ir partizanų vadovybė, atvykusi iš kito rajono. Apie pusantrų metų mokykla buvo dažno apsistojimo vieta. Prieš rytą partizanai išeidavo į kolūkio daržinę arba į netoliese miškelyje įrengtą bunkerį. Kartais susirinkdavo visi penki. Atsinešę rašomąją mašinėlę rašydavo, kažką aptarinėdavo.

Gedvilų sodyba buvo nuošaliau nuo kitų sodybų, ją skyrė stambių žaliaskarių eglių siena. Ūkiniame pastate buvo laikomi kolūkio arkliai, o prie tvarto daržinėse – šienas ir kolūkio linai (šiaudeliai). Aš buvau apgyvendinta mokyklos pastate. Tame pačiame pastate gyveno sargės ir valytojos Juknaitės močiutė, kuri už vaikaitę atlikdavo darbus. Ji pakurdavo krosnį ir partizanams, jie apsiprausdavo susitvarkydavo drabužius. Eidami į lauko tualetą apsirišdavo skaras, apsimuturiuodavo kaip moterys, kad kas pastebėjęs neįtartų. Dažnai laikydavosi tik Bedalis, kiti būdavo išvykę. Visi susirinkę gražiai tyliai uždainuodavo. Ypač gražiai dainavo Bedalis ir Idenas.

Būdavo ir malonių valandėlių. Su intelektualiais jaunuoliais būdavo apie ką pakalbėti, padiskutuoti. Tokia elegancija, tokie išdidūs, apsirengę tvarkingomis Lietuvos kariuomenės uniformomis. Patys niekada nesikeikdavo. Žiūrint į juos jaudulys suspausdavo širdį, žinant, kad kiekviena minutė jiems gali būti paskutinė.  

Vadas V. Montvydas-Žemaitis buvo įspėjęs kitų kovotojų neįsileisti ir nebendrauti. Netoli miškelyje partizanai buvo įsirengę bunkerį. Kiek žinau, liko neišduotas. Vieną vasaros dieną per kaimyną Kazimierą Letuką buvau pakviesta ateiti. Kai nuėjau, jie jau buvo apsiprausę, pasitempę, laukė miškelyje. „Čia mūsų namai...“ – tačiau į slėptuvės vidų nekvietė.

1950 metų rudenį Žemaitis man pasakė, kad pirmąją klasę pradėjo lankyti jo sūnus Algiukas (Algirdas), pavarde Vaišvila. Jis buvo apgyvendintas Prano Letuko šeimoje. Tik dabar sužinojau, kad Stasė Letukienė  yra Vlado Montvydo pusseserė. Dabar ji gyvena Laukuvos miestelyje.

Pirmosiomis 1951 m. vasario dienomis Gintautas, Bedalis ir Idenas apsistojo mokykloje. Buvo nemažai prisnigę, spaudė šaltis. Naktimis pabuvę šiltoje patalpoje, rytais išeidavo į daržinę. Nors po tėvų ištrėmimo mažai turėjau patalynės, dalijaus tuo, ką turėjau. Vyrai buvo prašę iš Varnių  parvežti maisto ir rūkalų. Atrodo, rūkė tik Idenas. Dalį maisto išsinešdavo į daržinę, dalį palikdavo.

Visą gyvenimą prisiminsiu tą siaubingą 1951 m. vasario 10-ąją. Apie 14 val. vyko paskutinė pamoka. Staiga pasigirdo šūviai, pasklido dūmai. Įpuolę į klasę stribai nusivedė mane prie tvarto. Ten gulėjo nukauti Idenas ir Bedalis, toliau – krauju pasruvęs dar gyvas Gintautas. Prasidėjo tardymai, kratos, vis klausė, ar aš jų nepažįstu. Pamatę konservus ir rūkalus klausė, ar rūkau. „Taip“, – atsakiau. Liepė užsirūkyti. Niekada nebandžiusi iškart užspringau.

Enkavedistai į arklių šėriko Juozo Ežersko roges paguldė V. Ivanauską-Gintautą, apklojo patalais. Susėdę stribai, atkišę ginklus, mane vedė paskui roges. Vasario mėnesio dienos trumpos, tad sutemos jau gaubė šį Žemaitijos kampelį. Gintauto veidas liejosi su sniego baltumu, lūpos sučiauptos, išdidus, jokių dejonių. Į stribų klausimus atsakinėjo vokiškai. Iš rogių lašėdamas kraujas dažė sniegą. Vos pravažinėtais sniego keliais pasiekėme Laukuvos miestelį. Gintautą stribai įnešė į gydytojo Ukrino ambulatoriją. Tvarstant žaizdas, kaip vėliau daktaras Ukrinas pasakojo kaimynams, partizanas vis prašęs duoti vaistų, kad galėtų greičiau numirti. Gintautą išvežė į Klaipėdą, girdėjau, kad pakeliui mirė.

Mane tuomet uždarė į stribų būstinę, vėliau su kitais areštuotais kaimynais mašina buvome išvežti į Varnių NKVD būstinę. Tardė porą savaičių visus kaimynus Kai tardė arklių šėriką Juozą Ežerskį, pro praviras duris girdėjau tardomąjį sakant, kad jis nieko nematęs ir neturįs jokių įtarimų, kad „banditai“ būtų buvę mokykloje. Niekas nieko neišdavė, todėl paleido. Laimei, partizanai laiku nušovė šunį, kuris nespėjo užuosti pėdsakų. Sudegė daržinė su mano patalyne ir maisto likučiais. Įrodymų neliko. Bylos nesudarė, tačiau mokykloje darbo netekau. Likimas nubloškė į kitą Lietuvos pakraštį – Panevėžį, įgijau buhalterės specialybę, sukūriau šeimą, išauginau sūnų ir dukrą. Per V. Montvydo-Žemaičio ir jo štabo žūties 50-mečio minėjimą Varniuose susipažinau su Žemaičio vyriausia dukra Irena Giedraitiene. Jinai supažindino su Vaclovo Ivanausko-Gintauto seserimi Eugenija Ennukson. Tapome artimos – lyg seserys. Aš globojau jos vienintelį mylimą brolį ir palydėjau jį į paskutinę kelionę.

Apsilankiau ištuštėjusiame Čepaičių kaime. Prie paminklo partizanams padėjau gėlių, uždegiau žvakutę. Apgailestavau paminkle neradusi įrašyto Ideno vardo. Prieš akis iškilo pusšimčio senumo vaizdai. Jie išliko prisiminimuose jauni, žvalūs, pasiryžę apginti Tėvynę.

Kur tas žemės lopinėlis, aplaistytas brolio krauju?

Vaclovo Ivanausko sesuo Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson, gyvenanti  Raseiniuose, sužinoti apie brolio žūties aplinkybes ir žuvimo vietą okupaciniais metais negalėjo. Tačiau laikas bėgo ir Nepriklausomybės metais tikslių žinių vis nėra. Ne kažin kuo galėjo padėti ir Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro darbuotojai, archyvinės žinios menkos.

Kur tas Čepaičių kaimas? Čia veikė tai Rietavo, tai Varnių enkavedistai. Eugenija gaudė kiekvieną išgirstą žinutę, kiekvieną pasakojimą. Kiek žygių padaryta į Varnius, išklausinėti buvę ryšininkai, pažįstami ir nepažįstami. Kreiptasi į vienintelį likusį gyvą Varnių stribą Jūrį, kuris net į kalbas nesileido. Ne kartą žvelgta ir į kūdrą, esančią prie buvusios NKVD būstinės. O gal čia ta vieta, kur yra brolio palaikai? Buvo pasakojama, kad kovotojų kūnai buvo užkasami į uždurpėjusios kūdros pakraščius. Ant kūdros kranto stovėjo ūkinis pastatas, į kurį būdavo suvežami atpažinti nukauti partizanai. Daugelis jausdavo, o gal ir sužinodavo, kur jų artimųjų palaikai. Už tvarto ir kitose vietose per Vėlines degdavo žvakutės, dėdavo gėlių.

Kreiptasi net į Varnių žemėtvarką. Gautas paaiškinimas, kad Čepaičių kaimas pagal naująjį administracinį pasiskirstymą priklauso Laukuvos seniūnijai. Pagalbos ranką ištiesė Laukuvos gimnazijos direktorius Vincas Jurgaitis. Gimęs partizanų šeimoje, jis taip pat nežinojo, kur užkasti jo tėvų palaikai. Jo dėka buvo surastas Čepaičių kaimas, buvusios mokyklos vieta ir tas žemės lopinėlis, prieš 50 metų aplaistytas jos mylimo brolio krauju. V. Ivanausko sesers Eugenijos iniciatyva čia pastatytas žyminis atminimo paminklas.

Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas gimė 1923 metais. Baigė Raseinių gimnaziją. Nepaprastai gabus, laisvai kalbėjo prancūzų, vokiečių kalbomis. Partizanaudamas mokėsi anglų, lenkų ir latvių kalbų. 1945 metais įstojo į Lietuvos laisvės armiją, pradėjo partizaninę veiklą. Nuo Kęstučio apygardos būrio vado pakilo iki srities vado pareigų. Po 1947 metų triuškinančio Žemaičių apygardos sunaikinimo Jonas Žemaitis-Vytautas kaip gabų kovotoją pasiuntė padėti Žemaičių apygardai. 1949 metų rudenį, žuvus Jūros srities vadui A. Milaševičiui-Ruoniui, buvo paskirtas srities vadu. Jis išleido įsakymą, draudžiantį gyventojams iš valdžios imti ginklus, uždraudė kolūkių pirmininkams perkelti pastatus į gyvenvietes, kad sutrukdytų vienkiemių draskymą. 1950 m. sausio 20 dieną LLKS  tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 18 jam buvo suteiktas partizanų majoro laipsnis.

Antanas Liesis-Idenas ir Bronius Liesis – prieškario Lietuvos Jurbarko gimnazijos direktoriaus sūnūs. Šeimoje augo du broliai ir jaunėlė sesuo. Tėvas buvo enkavedistų nukankintas, o motina 1941 metais ištremta ir  tremtyje mirė badu. Antanas studijavo medicinos fakultete, turėjo gražų balsą, kurį laiką mokėsi konservatorijoje. Abu buvo Vytauto Didžiojo universiteto studentai, abu įstojo į LLA organizaciją, 1944 m. rudenį išvyko į vokiečių žvalgybininkų-desantininkų mokyklą. Po mokymų parašiutais buvo nuleisti į Radviliškio valsčiaus teritoriją.

1945 metais abu broliai įsitraukė į partizanų gretas. Bronius buvo išrinktas Prisikėlimo apygardos štabo viršininku. Redagavo pogrindinį laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Kūrė eilėraščius, pasirašydavo  Eglio slapyvardžiu. Jis pasirašė po 1949 metų  partizanų vadų deklaracija, buvo LLKS tarybos narys. Žuvo kautynėse su okupantų  kariauna Užpelkių miške, Radviliškio rajone. Palaikai perkelti į Radviliškio kapines.

Antanas Liesys-Idenas partizanavo Kęstučio apygardoje, buvo apygardos štabo sudėtyje. Sukūrus Vakarų Lietuvos „Jūros“ sritį, buvo išrinktas štabo agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku. Po A. Milaševičiaus žūties, performuojant srities štabą, tapo štabo skyriaus viršininku. Sunaikinus išduotą štabą Čepaičių kaime (Laukuvos sen.), A. Liesys-Idenas liko enkavedistų neatpažintas. Archyvinėje pažymoje rašoma, kad atpažinti tik du partizanai. Kai kuriuose šaltiniuose partizaninio karo tyrinėtojai klaidina, jog mūšyje žuvęs Jūros srities štabo viršininko pavaduotojas Širkauskas-Masys. Buvo skleidžiama versija, kad A. Liesys miręs nuo širdies infarkto pas Žemaitijos ūkininką bunkeryje. Tačiau nenurodoma nei vieta, nei ūkininko pavardė. Praėjus beveik dešimtmečiui po to, kai buvo pastatytas paminklas, LPKTS Šilalės filialo pirmininkės Teresės Ūksienės iniciatyva paminkle buvo įrašyta Antano Liesio-Ideno pavardė.

Jauniausiai brolių Liesių sesutei, gim. 1925 metais, atlaikiusiai trėmimo kančias, likimas lėmė pasidžiaugti Tėvynės laisve, dėl kurios kovojo ir paaukojo gyvybes jos mylimi broleliai.

Stasys Gedvilas-Bedalis, Aras gimė Raseinių vls., Viduklės gyvenvietėje. Partizanauti išėjo iš Kražių gimnazijos (Kelmės r.) Apie Stasį Gedvilą prisimena buvusi pogrindžio spaudos talkininkė, bendraklasė Vanda Rakauskaitė, gyvenanti Šiauliuose.

„Man mokantis Kražių gimnazijoje, – prisimina Vanda, – į mūsų klasę, regis, 1946 metais atėjo šaunus, gražus dainininkas, aktyvus jaunuolis. Greitai įsitraukė į klasės gyvenimą ir tapo lyderiu. Mergaitės didžiavosi jo pakalbintos ar vakarėlyje pašokdintos. Stasio Gedvilo gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Atvyko iš kažkokio kaimo netoli Viduklės geležinkelio. Savo krašte mokytis negalėjo, nes, kai kurių tvirtinimu, buvo plechavičiukas. Pateko į Vokietiją, iš ten – sovietams į nelaisvę. Glaudėsi ištekėjusios sesers Zitos Gaidamavičienės namo palėpėje. Stasio švarkelis atrodė išaugtas, šiltesnio apdaro neprisimenu, bet kariškai atrodančią vokišką kepurę labai mėgo. Jis jautė, kad jo biografija domisi sekimo instancijos. Norėdamas padėti ūkininkams, buvo padirbęs prievolių kvitų. Ilgiau laukti nebegalėjo ir būdamas priešpaskutinėje klasėje pasirinko partizano kelią. Beje, jau vienas klasės draugas Ungaila buvo žuvęs.

Kai mano šeima paliko ūkį ir apsigyveno Butvilų kaime (8 km nuo Kražių), Stasys Gedvila-Bedalis ateidavo su kitais partizanais padienavoti, pailsėti, sušilti. Žiemą dienodavo pastogėje, vasarą nueidavo į netoliese esantį tankų miškelį. Ateidavo kartu ir Žemaitis (Vladas Montvydas) su adjutantu Ignu Čėsna-Žentu, buvusiu mano bendraklasiu pradinėje mokykloje. Prieš išeidamas partizanauti, jis dirbo Pašilės bažnytkaimio (Kelmės r.) mokykloje mokytoju. 1951 m. rudenį kartu su tėvais persikėliau į Varnių vls. Laumenų k., pradėjau dirbti mokytoja Laumenų septynmetėje mokykloje.

Dėdė (taip mes vadinome Žemaitį) ir čia mus lankė, tačiau adjutantas buvo Bedalis, bet ne Stasys Gedvila–Bedalis. Jų likimai buvo aiškūs, smulkiau klausinėti nedrįsdavau. Kas tas jaunuolis, užėmęs pirmtakų adjutantų vietą ir paveldėjęs mano klasioko Stasio Gedvilos-Bedalio slapyvardį, taip ir nesužinojau“. (Tai buvo aštuoniolikmetis Bronius Alūza, kilęs iš Kelmės vls., Užvenčio apylinkės, Želvių k. Garsiosios Žemaičių partizanės Monikos Alūzaitės brolis, 1951 metų rudenį įsiliejęs į Žemaitijos partizanų gretas – aut. past.).

Ir S. Gedvilo palaikų užkasimo vieta nežinoma. Tų laikų Laukuvos miestelio gyventojai, pragyvenę iki šių laikų, negali nieko pasakyti, nes okupantai nukautų partizanų arba tardant nužudytų ryšininkų užkasimo vietas slėpdavo.

Išdavystės

Grįžus antrą kartą sovietams nesitikėta, kad tiek daug tautiečių nueis visa širdimi tarnauti priešui, kad lietuvis pasmerks mirčiai lietuvį...

Pagal išlikusią archyvinę medžiagą išaiškėjo, kad Burbiškių kaimo siuvėjas, nieko neįtardamas (gal klientui) pasigyrė turįs ryšių su partizanais. Pataikė informatoriui ar informatorei, slapyvardžiu Birutė. Toji žinią skubiai pranešė Varnių MGB. Įskųstasis siuvėjas patyliukais buvo suimtas ir  ištardytas. Jis pasakė, jog Čepaičių mokyklos kieme yra partizanų bunkeris. 1951 m. vasario 10 dieną Varnių ir Kaltinėnų stribai ir kareiviai apsupo Čepaičių mokyklą. Daržinėje buvę trys partizanai pradėjo šaudyti. Prie mokyklos malkas skaldė kaimo gyventojas Kipras Mušinskas, kareiviai jį siuntė nueiti pas partizanus su pasiūlymu pasiduoti. Šis atsisakė. Įtūžę kareiviai K. Mušinską nušovė, daržinę padegė. Partizanai iš padegtos daržinės veržėsi atsišaudydami, tačiau pergalė atiteko dešimteriopai didesnei kariaunai.

Burbiškių kaimo siuvėjas, apdorotas „gabių“ Varnių enkavedistų, tapo agentu Karklas. Agentas Birutės slapyvardžiu toliau tęsė darbą – sekė Žemaičių apygardos vadą V. Montvydą.

Tikrosios išdavystės išaiškėjo tik sulaukus Nepriklausomybės, pagal archyvuose išlikusias žinias. Tada gyventojų ir partizanų įtarimai krito ant kolūkiečio Šimkaus. Jis buvo išgąsdintas ir pradėjęs net slapstytis. Gal patys enkavedistai, norėdami nukreipti įtarimus nuo tikrųjų išdavikų, apjuodino nenusikaltusį žmogų.

© 2011 „XXI amžius“