Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žydų tauta nėra kalta dėl Jėzaus mirties

Mindaugas BUIKA

Pristatoma popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis

Naujosios knygos pripažinimas

Popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis – „Nuo įžengimo į Jeruzalę iki prisikėlimo“, kurioje kalbama apie Išganytojo darbus ir kančią Didžiąją savaitę, vėl susilaukė didžiulio susidomėjimo. Ir ne tik tarp Katalikų Bažnyčios narių, bet ir tarpreliginio žydų ir katalikų dialogo bei netgi politinėje plotmėje. Štai dar prieš kovo 10 dieną Vatikane vykusį veikalo pristatymą – išsamiau apie tai bus rašoma kitame „XXI amžiaus“ numeryje – Izraelio ambasada prie Šventojo Sosto paskelbė pareiškimą, kuriame nuoširdžiai pasveikino, kad naujoje knygoje buvo aiškiai pabrėžta, jog žydų tauta nėra atsakinga už Jėzaus mirtį. Ambasada primena, kad toks žydų reabilitavimas patvirtina Vatikano II Susirinkimo mokymą, kurio 1965 metų deklaracijoje „Nostra Aetate“ teigiama, kad „nors žydų vyresnieji su savo pasekėjais reikalavo Kristaus mirties, vis dėlto tai, kas įvyko Jo kančios metu, negali būti priskiriama nei visiems be išimties tada gyvenusiems, nei mūsų dienų žydams“.

Apie Kristaus teisminį procesą Poncijaus Piloto akivaizdoje, kada buvo paskirta mirties bausmė, Šventasis Tėvas rašo knygos 7-ajame skyriuje, pavadintame „Jėzaus teismas“. Čia pažymima, kad tokį sprendimą priėmęs Romos imperijos paskirtasis Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas gerai suvokė, kad Kristus nedarė jokios realios grėsmės tuometinei viešajai santvarkai, tačiau jis buvo priverstas atsižvelgti į susidariusias politines aplinkybes bei Jėzaus kaltintojų grėsmingą spaudimą. „Dabar mes turime klausti: kas iš tikrųjų buvo Jėzaus kaltintojai? Kas stengėsi, kad Jis būtų pasmerktas mirčiai?!“ – rašo knygoje Popiežius, pastebėdamas, kad skirtingose Evangelijose duodamas nevienodas atsakymas. Štai šv. Jonas tiesiog kalba apie „žydus“, bet tai, pasak Benedikto XVI, jokiu būdu nėra nuoroda į visą Izraelio tautą. Juk etniškai žydu buvo ir pats šv. Jonas, kaip ir Jėzus, bei jo sekėjai: iš atsivertusių žydų buvo sudaryta visa pirmoji krikščionių bendruomenė.

Minioje – Barabo šalininkai

Kita vertus, šv. Jono evangelijoje aiškiai nurodomi Jėzaus priešininkai – šventyklos aristokratija, aukštieji kunigai ir fariziejai – kurie kategoriškai nepriėmė Jo tuomet netradicinio mokymo. Ir tai, kad kai kurie iš jų (nuoroda į Nikodemą (Jn 7, 50-52) pripažino, jog negalima pasmerkti žmogaus vien tik už jo mokymą. Šv. Morkaus evangelijoje kalbama apie „minią“ („ochlos“), kuriai reikėjo pasirinkti, kas bus išlaisvintas – Jėzus ar Barabas – tradicinės žydų Velykų amnestijos kontekste. Minia pasisako už Barabą – smurtingą sukilėlį prieš Romos valdymą, kadangi joje, matyt, buvo daug šio veikėjo mobilizuotų šalininkų. Taigi Poncijaus Pilotas turėjo pasirinkti tarp dviejų „pažeidėjų“: jis aiškiai pirmenybę teikia nesmurtingam Jėzui, kuriame įžvelgia tik keistą „fanatizmą“, tačiau minia aiškiai palaiko prie nužudymo prisidėjusį sukilėlį Barabą, kuris, jos nuomone, siūlo geresnį problemos sprendimo būdą.

„Vėl iš naujo žmonija atsiduria pasirinkimo akivaizdoje: pasakyti  „taip“ Dievui, kuris veikia tik per tiesos ir meilės galią, ar siekti kažko apčiuopiamo ir konkretaus smurto keliu“, – pažymi knygoje Šventasis Tėvas, nurodydamas į Barabo istorinį iššūkį krikščionims, kurie dėl geresnės santvarkos pirmiausia turi atverti gėriui savo širdis ir pakeisti savo gyvenimą. Taigi, minėtame Poncijaus Piloto teisme Barabo šalininkų grupė, vadinamoji „minia“, yra susitelkę ir triukšmingi, tuo tarpu Jėzaus sekėjai išsigandę išsislapstė, dėl to buvo galima vienpusiškai taikyti Romos teisę „vox populi“ reikalavimams. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Barabo rėmėjai atstovavo visai žydų tautai.

Išganytojo kraujas neša susitaikymą

Popiežius Benediktas XVI naujojoje knygoje pažymi, kad tokio supratimo pagrindu ir šv. Mato evangelijoje pateiktas apibūdinimas, kad visi žmonės reikalavo Jėzaus nukryžiavimo (plg. Mt 27, 25), aiškiai neatspindi istorinės tikrovės, net jeigu ir žydų vyresniųjų kurstymo pastangos buvo įtakingos. „Kaip galėjo visa tauta dalyvauti tuo momentu, kai buvo reikalaujama Jėzaus mirties?“ – klausia Šventasis Tėvas, pripažindamas, kad šv. Jono evangelijos pasakojimas apie tokį Šventyklos aukštuomenės norą ir šv. Morkaus evangelijoje reikštas Barabo rėmėjų „minios“ siekis yra visiškai tikroviški. Pagaliau šv. Mato evangelijoje pateiktą nuorodą, jog tie „visi žmonės šaukė“, kad Jėzaus „kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų“, nereikia interpretuoti kaip amžiną prakeiksmą žydams.

Remdamasis apaštalo šv. Pauliaus laiškų mokymu popiežius Benediktas XVI pažymi, kad išlietas Kristaus kraujas neša susitaikymą. Jis išlietas ne prieš ką nors, bet už daugelį, už visus nusidėjėlius – toks yra Naujojo Testamento supratimas. Taigi, suvokiant krikščioniškojo tikėjimo šviesoje, „tai reiškia, kad mums visiems reikia nuskaistinančios meilės galios, kuri yra Jo kraujas“, pastebi Šventasis Tėvas. Tokiu būdu minėtoji šv. Mato evangelijos frazė (Mt 27, 25) ženklina ne prakeikimą, bet atpirkimą ir išganymą.

© 2011 „XXI amžius“