Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Valstybės perspektyvos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje paminėtos nepriklausomos valstybės atkūrimo 21-osios metinės. Toks laiko tarpas valstybės istorijoje yra pakankamai ilgas, kad galėtume įvertinti, kokios permainos įvyko. Galime pasidžiaugti bent daline žodžio, susirinkimų laisve. Katalikų Bažnyčios bei kitų krikščioniškų konfesijų veiklai jau netrukdoma. Tačiau Lietuvai labai pakenkė 2008 metų pabaigoje pasireiškusi ekonominė ir finansinė krizė. Ir čia vėlgi reikia ieškoti gilesnių šios krizės šaknų, nes kai kuriose kaimyninėse valstybėse krizės poveikis jau neutralizuotas, o Lietuvoje vis dar jaučiamas didžiulis nuosmukis. Tenka konstatuoti, kad tokia gili krizė Lietuvą ištiko dėl įsigalėjusios korupcijos. Būtent dėl didžiulės korupcijos įvyko daugelis neigiamų procesų, dėl korupcijos vis dar nesukūrėme teisinės valstybės. Teisinę valstybę sukurti įmanoma, ir tai priklauso tiek nuo atsakingų valstybės pareigūnų, tiek nuo pilietinių judėjimų narių bei visų Lietuvos likimui neabejingų piliečių pastangų. Reikia pastebėti, kad pastaruoju metu Lietuvos generalinis prokuroras D.Valys imasi ryžtingų veiksmų ir pradeda valyti korumpuotą prokuratūros sistemą – postą prarado ir vienas įtakingiausių Generalinės prokuratūros pareigūnų, buvęs KGB darbuotojas A. Stepučinskas bei dar keli abejotina veikla pagarsėję prokurorai. Šios permainos savalaikės, nes Lietuvos teisėsaugoje klestėjusi korupcija ir teisinis nihilizmas jau griovė valstybės pamatus. Taip, būtent su KGB susiję prokurorai ir juos remiantys oligarchų bei pedofilų klanai apgriovė valstybę. O štai nusikalstamo „valstybininkų“ klano atstovų kaltinimai judėjimo „Drąsiaus kelias“ nariams, kad jie neva griauna valstybės pamatus, ir juos remiančių pilietinių judėjimo atstovų ir politikų pravardžiavimas „garliaviniais“ ir kedofilais – yra tiesiog fantasmagoriški pasityčiojimai. Juk 2004–2006 metais Lietuvoje įsigalėjęs nusikalstamas „valstybininkų“ klanas įsuko didžiulės korupcijos ratą, organizavo stambias aferas, grobstė valstybės biudžeto lėšas, o kai kurie šio klano nariai trukdė tirti rezonansinę Kauno pedofilijos bylą. Šios bylos sužlugdymas ir iki šiol netiriamas kovotojo su pedofilija D. Kedžio nužudymas yra akivaizdūs didžiulės korupcijos ir teisinio nihilizmo pavyzdžiai.

Dar vienas akivaizdus teisinio nihilizmo pavyzdys – nuo  2008 metų rugsėjo mėnesio besitęsianti kauniečių Lino Hermano ir Kazimiero Žaltausko byla. Šioje byloje jie kaltinami policijos pareigūnų įžeidimu. Jau vien tas faktas, kad byla neišnagrinėta per daugiau kaip pustrečių metų, yra grubus žmogaus teisių pažeidimas. Be to, K. Žaltauskui ir L. Hermanui per šį laikotarpį teko pabuvoti ir kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse. Jų įspūdžiai iš tų įstaigų slogūs. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje egzistuoja konclageriai, į kuriuos uždaryti Lietuvos piliečiai yra žeminami, bauginami ir net nuodijami. Už grotų ir spygliuotų vielų uždaryti Lietuvos piliečiai praeina B. Sruogos knygoje „Dievų miškas“ minimus išbandymus – kai žmogus pajaučia ribą tarp gyvybės ir mirties.

Birželio pradžioje minėsime jau 23-iąsias Sąjūdžio įkūrimo metines. 1988 metų vasarą įsikūręs Lietuvos Sąjūdis tapo pagrindine jėga, atvedusia mūsų kraštą į Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Šiuo metu girdisi įvairių svarstymų apie Sąjūdžio veiklą – nuo itin teigiamų iki neigiamų įvertinimų ir net šmeižikiškų prasimanymų. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto docentas, politologas Rytis Bulota teigia: „Sąjūdį galime laikyti lokomotyvu, kuris į priekį tempė mūsų politinius siekius. Jį reikia vertinti pozityviai. Ne tiek svarbu, ar stovėjo sovietinės slaptosios tarnybos už Sąjūdžio, ar nestovėjo. Man atrodo, turėtume žvelgti į Sąjūdį kaip į judėjimą, kuris atvedė prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Ir to pakanka. O kaip ten viskas buvo iš tikrųjų, galbūt niekada nesužinosime. Aplinkybės lėmė, kad ne viskas Sąjūdžio veikloje dokumentuota. Atsakykime sau, ar norime kuo nors didžiuotis, ar visur bandysime ieškoti tik blogo. Esu linkęs žvelgti optimistiškai: baigsis krizė, pakils gyvenimo lygis, žmonės taps ne tokie pikti, gal ir Sąjūdį pradės vertinti kitaip.“

Lemtingais 1988–1991 metais iš priespaudos jungo išsilaisvino daug komunistinių režimų užvaldytų šalių. Pokomunistinio pasaulio raida pasižymi didele dinamika. Štai kad ir Vengrijos pavyzdys – 2004–2009 metais šią šalį valdžiusi kriminalinė F. Diurčianio vyriausybė gerokai pakenkė Vengrijos ekonomikai, šalį apraizgė korupcijos voratinklis, tačiau profsąjungos ir pilietiniai judėjimai šiek tiek ribojo vyriausybės veiklą. Po įnirtingų protestų buvo atsisakyta kelti kai kuriuos mokesčius ir smarkiai apriboti socialines garantijas. Nuo 2010 metų Vengriją valdanti V. Orbano vyriausybė pradėjo esminių permainų erą: pertvarkoma mokesčių sistema, didinamos socialinės garantijos, vyksta griežta kova su korupcija. Iškeltos baudžiamosios bylos įtakingiems oligarchams ir kai kuriems F. Diurčianio vyrausybės nariams. Tuo tarpu Lietuvoje iki šiol netiriama kriminalinės G. Kirkilo vyriausybės veikla – stambiose aferose dalyvavę šios vyriausybės ministrai ir jų pavaduotojai išvengia atsakomybės. Ir kaimyninėje Rusijoje kovos su korupcija fronte nieko naujo – laisvėje vaikšto stambių aferų organizatoriai: O. Deripaska, A. Usmanovas, S. Mogilevičius ir kiti Kremliaus globojami kriminaliniai magnatai, o kalėjimuose toliau laikomi politiniai kaliniai: M. Chodorkovskis, P. Lebedevas, A. Pičiuginas, V. Kvačkovas ir kiti. Pogrindinės patriotinės organizacijos „Minino ir Požarskio draugijos“ vadovas pulkininkas V. Kvačkovas kalėjime laikomas nuo 2010 metų gruodžio 23 dienos. Pereitą savaitę Rusijoje vyko „Minino ir Požarskio draugijos“ organizuoti mitingai ir piketai. Juose dalyvavę žurnalistas, judėjimo „Pirmyn“ koordinatorius I. Budraitskis, vienas iš „Minino ir Požarskio draugijos“ vadovų J. Jakiševas, radikalus dvasininkas N. Orlovas ir kiti opozicijos veikėjai reikalavo išlaisvinti V. Kvačkovą ir kitus politinius kalinius, kvietė žmones kovoti su korumpuotu Kremliaus režimu.

Akivaizdu, kad padėtis valstybėje didele dalimi priklauso ir nuo vertybinės orientacijos. Šiuo metu gana daug Lietuvos gyventojų galima priskirti homo babilon  kategorijai – tai girtaujantys, vartojantys narkotikus, priklausomi nuo lošimų ar tiesiog vien į vartojimo kultūrą linkę godūs ir klastingi žmonės. Šiai gana gausiai žmonių kategorijai priklauso ir kai kurie valdžios veikėjai – korumpuoti politikai bei prokurorai. Tokių valdžios veikėjų pagrindinės savybės yra godumas ir klasta, melas ir smurtas. Beje, kai kuriose pokomunistinėse šalyse įsigali galingi „kultūrinių reiderių“ klanai, pasisavinantys kultūros sferai skirtas valstybės biudžeto lėšas. Rusijos sostinėje Maskvoje ilgai klestėjo Ceretelio klanas, Lietuvoje – Kėvišo klanas. Išsivaduoti iš slogios komunistinės praeities nėra lengva – tai buvo melu, smurtu ir klasta grįsta blogio sistema. Dar 1973 metais žymus filosofas D. Krišnamurtis rašė: „Komunistinis pasaulis yra užvaldytas priespaudos, čia klesti korupcija, žmogaus žeminimas, vyksta brutalūs susidorojimai su komunistinei valdžiai neįtikusiais žmonėmis.“ Reikia pabrėžti, kad brutalus bolševikinis komunizmas iš esmės skiriasi nuo socializmo. Štai ir šiuo metu komunistinės Kinijos valdžia nuožmiai persekioja disidentus, jų butuose atlieka kratas, juos suima ir ilgiems metams uždaro į kalėjimus. Kinijoje didelė dalis šios šalies piliečių gyvena skurdžiai, tuo tarpu komunistų partijos veikėjai ir triadų (kinų mafijos) nariai tiesiog maudosi prabangoje. Socialistines idėjas puoselėjančiose pasaulio valstybėse – Švedijoje, Slovėnijoje, Maltoje, Taivanyje, Urugvajuje ir kai kuriose kitose šalyse korupcija nedidelė, žmogaus teisės gerbiamos, o pragyvenimo lygis aukštas. Krikščioniškų ir humanistinių vertybių plėtra bei pagarba žmogaus teisėms – tai tas kelias, kuriuo pasukusi Lietuva galės išsivaduoti iš korupcijos bei ekonominio nuosmukio ir tapti stipria bei klestinčia valstybe.

© 2011 „XXI amžius“