Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Medininkų bylą tiriantiems teisėjams – trys šimtai advokatų prašymų

Gintaras Visockas

Keletas epizodų iš advokato Arūno Marcinkevičiaus atliktų eksperimentų, kurie leidžia abejoti kai kuriomis oficialiomis prokurorų pateiktomis Medininkų žudynių versijomis

Kovo 14-ąją ir 16-ąją tragiškus 1991-ųjų liepos 31-osios įvykius tiriančios Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų teisėjų kolegijos laukia sudėtingas galvosūkis. Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai teisėjų kolegijai netrukus teks apsispręsti, kaip derėtų pasielgti su buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną ginančių advokatų prašymais, kurių per tuo ketverius metus, kai į Lukiškių tardymo izoliatorių buvo uždarytas vienintelis kaltinamasis, susikaupė apie tris šimtus.

Skaitydamas advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės klausimus nepagalvojau, kad jie nereikalingi, iš piršto laužti. Mano nuomonė, kad šią bylą prokurorai tyrė atmestinai, paviršutiniškai, dar labiau sutvirtėjo.

Pavyzdžiui, K. Michailovo-Nikulino advokatai prašo, kad teisėjai S. Bieliauskienė, Viktoras Dovidaitis ir Vladislavas Lenčikas apklaustų europarlamentarą prof. Vytautą Landsbergį. Pasirodo, Medinininkų žudynių bylą tyrusiems prokurorams Rolandui Stankevičiui ir Sauliui Verseckui net mintis nekilo, kad prof. V. Landsbergis, 1990–1992 metais faktiškai ėjęs Lietuvos prezidento pareigas, gali turėti svarbių duomenų šia tema. Tačiau Medininkų bylą tyrusieji prokurorai teisme jie pareiškė, jog prof. V. Landsbergio nėra jokio reikalo apklausti, nes nėra žinių, kad jis tą naktį būtų buvęs Medininkuose. Remiantis šia geležine logika, teismas neturėjo teisės apklausti ir iki šiol apklaustų beveik 120-ies liudininkų, kadangi taip pat nėra jokių žinių, kad jie 1991-ųjų liepos 31-ąją ar rugpjūčio 1-ąją buvo Medininkų poste ar netoli jo.

Vilniaus apygardos Baudžiamųjų bylų teisėjai nesistebėjo ir tada, kai prokuroras R. Stankevičius pareikalavo atmesti advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės prašymą apklausti tuomet Krašto apsaugos departamento direktoriaus pareigas ėjusį Audrių Butkevičių ir buvusį vicepremjerą Zigmą Vaišvilą. Advokatų įsitikinimu, šie pareigūnai tomis lemtingomis dienomis užėmė itin aukštas pareigas, vadinasi, gali teismui suteikti svarbių duomenų. Į šį prašymą prokuroras R. Stankevičius atsakė, kad nėra reikalo trukdyti šių vyrų, mat nėra duomenų, kad lemtingąją naktį jie abu būtų buvę Medininkuose ar drauge važiavę su omonininkais, be to, jie anksčiau nebuvo apklausti prokuratūroje ir patys neprašė, kad juos apklaustų. Taigi rezonansinėje Medininkų byloje greičiausiai nebus išklausyta ir šių buvusių Lietuvos pareigūnų pozicija.

K. Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai prašė, kad būtų ištirtos Medininkuose žuvusių mūsų pareigūnų panagės, nes tik atlikus šį tyrimą įmanoma tiksliai atsakyti į klausimą, ar Medininkų postą saugoję mūsų pareigūnai priešinosi užpuolikams. Kyla klausimas, kodėl iki šiol nebuvo atliktas šis svarbus tyrimas? Prokurorų pozicija ir čia kategoriška: nereikia atlikti šių tyrimų, kadangi ir taip žinoma, jog nesipriešino.

Advokatai yra prašę, kad būtų atliktos ekspertizės, ar iš surastų nužudytų pareigūnų ginklų tą lemtingąją naktį buvo šaudyta. Tačiau prokurorai tvirtino, jog ir šios ekspertizės nereikia. Maža to, surasto M. Balavako automato mūsų prokuratūra nepridėjo net prie Medininkų bylos daiktinių įrodymų, o kažkodėl perdavė Ginklų fondui.

Šiandien puikiai žinoma, jog tą naktį netoli Medininkų posto vagonėlio stovėjo automobilis „Žiguli“. Automobilį nuo posto skyrė maždaug 800 metrų. Automobilyje aptikti pirštų atspaudai – ne K. Michailovo-Nikulino. Tačiau per dvidešimt metų prokuratūra automobilyje rastų pirštų pėdsakų atspaudų nepalygino su visais tuomet Vilniaus ir Rygos OMON tarnavusių milicininkų ir su sovietinių draugovininkų, kurie buvo sulaikyti su vieno nužudyto Medininkų pareigūno ginklu, pirštų atspaudais. Kodėl neatliko tokių akivaizdžiai būtinų veiksmų?  Jei pirštų pėdsakų atspaudai netinka K. Michailovui, gal jie tinka kokiam nors kitam Lietuvos ar Latvijos omonininkui? Deja, tokios „smulkmenos“ mūsų prokurorams neatrodo reikšmingos.

Medininkų posto vagonėlyje, remiantis oficialia Lietuvos prokuratūros versija, septynis pareigūnus nušovė neva trys užpuolikai. K. Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai teigia, kad neįmanoma vagonėlyje, kuriame stovi keli stalai ir kelios kėdės, suguldyti septynių vyrų ir dar į vagonėlį įsprausti trijų automatais su garso ir ugnies slopintuvais ginkluotų užpuolikų. Netilptų. Prokurorai patys sutiko su šiuo faktu, prašydami advokatų prašymą atmesti.

Kad teismui būtų paprasčiau, advokatai patys atliko ir nufotografavo šį nesudėtingą eksperimentą. Jo metu išsiaiškinta, jog jei septyni Medininkų posto pareigūnai būtų buvę nužudyti vagonėlyje, ant jų kūnų būtų likusios artimojo šūvio žymės. Mat jei vagonėlyje būtų susigrūdę tiek žmonių, į gulinčius būtų galima šaudyti tik iš maždaug 14 centimetrų atstumo. Tačiau artimojo šūvio žymių nėra. Belieka spėti, kodėl prokurorai taip atkakliai gina savąją versiją.

Beje, paskutiniojo teismo posėdžio metu prokuroras R. Stankevičius prieštaravo sau pačiam. Jis teisėjams pareiškė, jog toks eksperimentas nereikalingas, mat ir taip akivaizdu, kad dešimt žmonių į vagonėlį tilpti negalėjo. Tad kodėl oficialiai nepareiškia, kad toli gražu ne visi Medininkų pareigūnai gyvybių neteko statybininkų vagonėlyje ir nebando išsiaiškinti, kur konkrečiai jie buvo nužudyti?

Advokatai A. Marcinkevičius ir I. Botyrienė prašo dar sykį apžiūrėti Medininkų posto teritoriją, tik nepalyginamai plačiau. Toks jų noras pagirtinas: Medininkai nėra eilinė byla. Tačiau prokurorai ir vėl laikosi savo nuostatų: nėra jokių priežasčių imtis šių veiksmų, nes nusikaltimas surengtas būtent vagonėlyje ir netoliese stovėjusiame automobilyje.

Beje, advokatas A. Marcinkevičius, stebimas oficialaus valstybės atstovo – teismo antstolio ir LNK televizijos operatorių kruopščiai ištyrė aplink Medininkų vagonėlį esančią teritoriją ir rado surūdijusią gilzę. Ją paprašė prijungti prie bylos medžiagos kaip daiktinį įrodymą. Vadovaujantis sveiku protu, ir teisėjai, ir prokurorai turėtų džiūgauti – juk galbūt rastas dar vienas svarbus daiktinis įrodymas. Tačiau teismo posėdyje prokurorai tvirtino nesutinką, kad advokatų rasta gilzė taptų daiktiniu įrodymu, mat advokatai nepateikė jokių įrodymų, kad būtent iš šios gilzės buvo paleista kulka į bent vieną Medininkų pareigūną. Taigi kas šioje situacijoje vadovaujasi sveiku protu, o kas bet kokia kaina ieško preteksto atsikratyti galbūt itin svarbiu daiktiniu įrodymu?

Būtent advokatų A. Marcinkevičiaus ir I. Botyrienės atkaklumo bei užsispyrimo dėka išsiaiškinta, jog Juozas Janonis greičiausiai nebuvo nušautas automobilyje, kaip iki šiol byloja oficialioji prokurorų versija. Mat jei jis būtų buvęs nukautas tame automobilyje, kulkos būtų kliudžiusios jam petį, kaklą, bet ne pilvą, galvą ar kojas. Ši tiesa paaiškėjo atlikus nesudėtingą eksperimentą. Tačiau prokurorai tokia advokatų iniciatyva neapsidžiaugė – jie puolė teisėjams įrodinėti, jog advokatai negali atlikti tokių tyrimų, todėl tokių eksperimentų metu gauti duomenys yra ... niekiniai.

Kai kam keistokas gali pasirodyti advokatų noras išsiaiškinti, kada Lietuvoje švinta liepos paskutiniosiomis dienomis. Medininkų žudynių byloje ši „smulkmena“ gali tapti svarbia. Mat esama įtarimų, jog kai kurie parodymus davę buvę omonininkai melavo teismui. Sakykim, tvirtino, jog grįžo į Vilniaus OMON bazę dar neprašvitus, o tą valandą jau turėjo būti šviesu. Arba – atvirkščiai. Nustačius faktą, kad jie melavo, atsirastų rimtas pretekstas nepasitikėti ir visais kitais jų teiginiais. Tačiau tokią advokatų iniciatyvą prokurorai priėmė priešiškai.

Svarbus ir advokatų ketinimas išsiaiškinti, per kiek laiko galima lengvuoju automobiliu nuvykti iš Medinininkų posto į Vilniaus OMON bazę Valakupių rajone. Ši aplinkybė svarbi tiriant buvusio omonininko Tadeušo Gudaneco parodymus. Šis buvęs OMON pareigūnas įrodinėjo, jog lemtingąją naktį į Medininkus vežė tris nežinomus asmenis, atsistojęs atokiau jų laukė apie valandą, o paskui visi grįžo iš Medininkų į bazę Vilniuje. Sprendžiant iš advokatų nustatytų detalių, kada švinta liepos 31-ąją ir per kiek minučių įmanoma įveikti atstumą Medininkai – Vilniaus Valakupių rajonas, T. Gudaniecas tris nežinomus asmenis, greičiausiai – Rygos omonininkus parvežė iš Medininkų į bazę Vilniuje dar gerokai iki žudynių. Žodžiu, jo vežtieji vyrai negalėjo šaudyti į Medininkų posto vyrus.

Nereikia taip pat pamiršti keisto sutapimo, kad kai advokatai, teismo antstolio akivaizdoje, oficialiai atliko eksperimentą, per kiek minučių įmanoma iš Medininkų pasiekti Valakupius, prokurorai kažkodėl paskubomis dar sykį apklausė buvusį OMON vairuotoją T. Gudaniecą. Ir šis, duodamas parodymus, jau teigė, esą nežinomų vyrų netoli Medininkų posto laukė ne vieną, o mažiausiai dvi valandas. Kitaip tariant, buvo bandoma sudaryti vaizdą, kad gal tie trys T. Gudanieco vežtieji vyrai vis dėlto galėjo dalyvauti žudant mūsų pareigūnus. Štai čia aukso vertės įgyja ir pasakymai „jau buvo prašvitę“ arba „dar nebuvo prašvitę“. Advokato A. Marcinkevičiaus žodžiais tariant, buvusio omonininko T. Gudanieco parodymai leidžia bent jau manyti, jog jo į Medininkus prieš pat žudynes nuvežti vyrai galbūt pamatė, kaip giminingos struktūros, pavyzdžiui, KGB, specnazas, „Vympel“ ar „Alfa“, ruošiasi užpulti Medininkų postą. O gal jau buvo ir užpuolusios. Todėl jie nedelsiant ir pasitraukė iš Medininkų apylinkių, paskubomis sugrįžo į Vilniaus OMON bazę vos pradėjus švisti, taigi lygiai 4 val. ryto, prieš pat Tomui Šernui pastebint prasidėjusį posto užpuolimą.

Netrukus bus aišku, kaip su keliais šimtais advokatų prašymų pasielgs Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų teismo teisėjai – atmes juos ar pripažins vertais dėmesio istorinės tiesos vardan.

© 2011 „XXI amžius“