|
Kresų organizacijų federacija kreipiasi į brolius lietuvius
Per Lietuvos Respublikos ambasadorę Loretą Zakarevičienę
Pastaraisiais metais Lenkijoje vis dažniau reiškiamos imperialistinės nuotaikos, keliamos pretenzijos Lietuvai, Ukrainai. Įvairios Kresų organizacijos reiškia viltį, kad Vilnius ir Lvovas taps Lenkijos dalimi. Jas įvairiomis formomis palaiko ir dabartinis Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis. Žemiau spausdinamas Kresų organizacijų federacijos laiškas Lietuvos ambasadorei Lenkijoje Loretai Zakarevičienei atspindi šias nuotaikas.
Panašios nuotaikos anksčiau neišplaukdavo į paviršių. Esu tikras, kad jų netoleruotų ir ankstesnės Lenkijos vyriausybės. Kas atitiko? Ar jų nežadina pastaruoju metu išplitęs savos valstybės, jos istorijos niekinimas? Nerija Putinaitė, Šarūnas Liekis, Vilius Normanas ir kiti, save vadinantys istorikais, bando įtikinti tautą, kad Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas buvo klaida, nes supriešino lietuvius su lenkais. Tokios nuostatos yra stebėtinos, juo labiau kad kai kurie įvardinti asmenys yra aukšti mūsų valdžios pareigūnai. Ar jie nėra Lenkijoje gimstančių imperialistinių nuotaikų mitybos šaltinis? Turbūt mąstoma taip: jeigu daiktas blogai padėtas ir nesaugojamas, kodėl jo nepaėmus?
Bronius Genzelis
2011 m. vasario 16 dieną mums, lenkams, broliška lietuvių tauta, su kuria daugiau nei prieš 600 metų, būdami laisvi tarp laisvų, sujungėme savo likimą ir keturis amžius gyvenome Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikoje, su kuria bendrai ėmėmės valstybės reformų (Gegužės 3-osios konstitucija ir Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo aktas), su kuria šimtą metų sukilimuose (nuo Baro konfederacijos iki Sausio sukilimo) kovojome dėl nepriklausomybės, švenčia 1918 metais Lietuvos Tarybos paskelbtos nepriklausomybės deklaracijos 93-ąsias metines. Tos metinės mums, lenkams, kelia kartėlį.
Pirmiausia todėl, kad ta deklaracija nutraukė tą politinę bendriją, kurioje abi tautos egzistavo kelis šimtmečius ir dėl kurios sugrąžinimo daugiau nei šimtą metų buvo kovojama.
Antra, tai buvo atotrūkis daugiau nei nuo politinės bendrijos nuo bendrų siekių, nuo solidarumo pavojų akivaizdoje, nuo piliečių likimų bendrijos ne politinės sferos, o LDK vertybių, tradicijų (nepriklausomai nuo baltiškų, lenkiškų ar rusų ar kitokios etninės kilmės) savimonės bendrijos. Dar daugiau nuo platesnės bendrijos, apimančios LDK ir Lenkijos Karalystės piliečius.
Turėjote teisę priimti tokį sprendimą, nors jis, atskirdamas šeimas, kaimynų bendrijas, turėjo skaudžių pasekmių, kurios vertė pasirinkti tarp Lietuvos (etninės) ir Lenkijos. Netiktų mums šių nuoskaudų priminti Jums valstybingumo šventės proga, jeigu ne viena problema.
Taigi, kai kurios 1918 m. vasario 16-osios deklaracijos pasekmės šiandienos Europoje yra nepriimtinos. Turime omenyje likimus tų kultūrinių ir istorinių lietuvių (dvasinių LDK piliečių), kurie nepriklausomai nuo savo etninės kilmės nesitapatino su siaurai suprantama etnine lietuvybės samprata. Pagrindinė dauguma ilgo ir skausmingo proceso kelyje apsisprendė būti lenkais ir kaip prieškario Lietuvos piliečiai savo lenkiškumą vienareikšmiai, kad nepasakytume demonstratyviai manifestavo.
Turime omenyje tuos lenkus, Vilnijos gyventojus, kurie 1939 spalio 1940 birželio mėnesį atsidūrė Lietuvos okupuotoje teritorijoje. Taip pat turima omenyje ir tuos lenkus, kuriuos vokiečių okupacijos laikais įvairiais būdais represavo lietuvių policija ir karinės struktūros, susijusios su Lietuvos nacionalistiniu elitu ir kolaboravusios su vokiečių okupantais.
Kalbant apie lenkus, gyvenusius prieškario Lietuvoje, turima omenyje tai, kad atsikūrusi Lietuva nepripažino lenkų tautinio identiteto; prievarta buvo lituanizuojamos pavardės; vyko persekiojimai, dėl kurių buvo trukdoma lenkų kultūrinė, tautinė, švietimo ir visuomeninė veikla; brutaliai buvo persekiojami lenkų tikintieji, reikalavę galimybės vartoti lenkų kalbą religinių švenčių metu; buvo vykdoma absurdiškai antilenkiška šovinistinė propaganda mokyklose, spaudoje ir viešuose pasisakymuose.
Kalbant apie lenkus, gyvenusius Lietuvos okupuotoje Vilnijoje, turimas omenyje lenkų švietimo, visuomenine, kultūrine ir kitokia veikla užsiimančių organizacijų draudimas, jų turto konfiskavimas, tarp jų ir precedento civilizuotame pasaulyje neturintis Stepono Batoro universiteto uždarymas, lenkų spaudos persekiojimas ir kitokios Vilnijos gyventojų represijos.
Lenkų, taip pat žydų, baltarusių ir kitų represijos, kurias vokiečių okupacijos metais vykdė organizuotos lietuviškos policijos, sukarintos formacijos. Tai lenkų tautybės gyventojų naikinimas Paneriuose, Švenčionyse, Glitiškėse; policijos represijos, tarp jų veiksmai, nukreipti prieš (lenkų) antinacinį pogrindį; gen. P. Plechavičiaus korpuso kova su antinaciniu pogrindžiu (Armija krajova). Tokius veiksmus sunku įvardinti kitaip nei organizuotu Lietuvos valstybės vykdomu etniniu valymu.
Dėl tokio etninio valymo Lietuvoje lenkų tautybės gyventojų skaičius (išskyrus Vilniaus apylinkes) sumažėjo nuo 200 tūkstančių prieškario Lietuvoje iki keliolikos tūkstančių šiandien. Tie keliolika tūkstančių pagal ES standartus šiandien praktiškai neturi jokių teisių, kurios priklauso tautinėms mažumoms.
Per pastaruosius 90 metų ne tik Lietuva taip traktavo savo tautines ar etnines mažumas. Daugelyje šalių, taip pat ir Lenkijoje, šiandien vyksta diskusijos ta tema. Negarbinga anų laikų praktika yra smerkiama, o už jos vykdymą atsiprašoma.
Tuo tarpu Lietuva iš sovietinės okupacijos perima pačią blogiausią praktiką.
Šiandien, Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos metinių dieną, raginame Lietuvą pradėti atsiskaitymo su nacionalistine praeitimi procesą, padaryti iš jos išvadas, kurios turime vilties prives prie radikalaus mūsų tautiečių situacijos Lietuvoje pasikeitimo.
Tikime, kad švenčiant 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos metines niekam Lenkijoje jau nereikės priminti problemų, apie kurias rašėme aukščiau, o lenkų tautybės Lietuvos piliečiai ir lenkai, gyvenantys kitur, galės kartu su lietuviais švaria širdimi ir protu švęsti tas metines.
Kresų organizacijų federacijos Aukščiausiosios tarybos
vicepirmininkas Adam Chajewski
Memoriale Fidelus draugijos
pirmininkas Aleksander Szycht
© 2011 XXI amžius
|