Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Apie Bažnyčios ir valstybės santykių darną

Popiežiaus Benedikto XVI laiškas Italijos suvienijimo 50-ųjų metinių proga

Mindaugas BUIKA

Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė įteikia popiežiaus Benedikto XVI laišką Italijos prezidentui Džordžijui Napolitanui

Istorinių aplinkybių kontroversijos

Minint Italijos valstybinio suvienijimo jubiliejų popiežius Benediktas XVI parašė laišką šalies prezidentui Džordžijui Napolitanui, kuriame priminė krikščionybės įnašą tautos identiteto tapsmui bei Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo svarbą. Kovo 17 dieną sukako 150 metų nuo Italijos karalystės paskelbimo Turino mieste (tuomet valdovu tapo karalius Viktoras Emanuelis II). Ši data ženklino vieningos valstybės kūrimo baigiamojo etapo pradžią. Iki tol Italija buvo sudaryta iš daugelio nepriklausomų provincijų (kai kurias jų buvo okupavę užsienio valstybės), o Romą ir plačias jos apylinkes valdė Popiežius. Vienijimo procesas buvo užbaigtas 1870 m. rugsėjo 20 dieną, kai italų karinės pajėgos užėmė bažnytinės valstybės sostinę Romą ir ją paskelbė Italijos sostine.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Italijos kūrimasis XIX amžiuje – italai šį procesą tradiciškai vadina „Risorgimento“ (Atsikūrimas, Atgimimas) – faktiškai prasidėjo jau viduramžiais, kartu su tautinio bendruomeniškumo savivoka. Krikščionybė čia darė esminę įtaką tiek per Bažnyčios švietimo ir socialinių institucijų veiklą, tiek per tikėjimo pagrindu susiformavusius visuomeninių santykių ir elgesio modelius bei katalikiško meno ir literatūros saviraišką. Įdomus Benedikto XVI pastebėjimas, kad katalikiškos nacijos išsivystymui įtaką darė ir „šventumo patirtis“ su evangelinio mokymo sklaida bei liaudiškasis pamaldumas. „Toks Bažnyčios ir tikinčiųjų įnašas tautiškojo tapatumo formavimo ir konsolidavimo procesui tęsiasi ir naujaisiais amžiais bei šiuolaikinėje epochoje“, – aiškina Šventasis Tėvas. Tai patvirtina, kad istorijos sūkuriuose nacionalinės katalikiškos valstybės kūrimasis buvo natūralus, o ne dirbtinis politinis vyksmas, kurio jungiamuoju „cementu“ buvo krikščionybė ir Bažnyčia.

Laiške pripažinęs itališkojo „Risorgimento“ prieštaringumą dėl sudėtingų istorinių, kultūrinių bei politinių aplinkybių – juk kalbama apie „Popiežiaus valstybės“ likvidavimą, todėl Italijos suvienijimas kai kam tapo „sukilimu prieš Bažnyčią, katalikybę, netgi prieš religiją“, – popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad negalima nuneigti to laikotarpio didžiųjų katalikų mąstytojų ir politikų indėlio į unitarinės tautinės valstybės kūrimą. Nurodęs kai kurias žymių to meto katalikų veikėjų pavardes, kurie daug prisidėjo kuriant Italijos valstybės įstatymus, integruojant į juos krikščioniškojo tikėjimo ir moralės vertybes, Šventasis Tėvas teigė, kad ir skausmingų permainų sūkuryje jie mokė, kad „tikrasis patriotas gali paliudyti meilės tėvynei ir brangiam tikėjimui suderinamumą“ ir kad tarp priklausomybės ir valstybinio pilietiškumo neturi būti konflikto.

O padėtis tada iš tikrųjų buvo sudėtinga, kadangi iškilus vadinamajam Romos klausimui ir tuometiniam popiežiui Pijui IX 1870 metais pasiskelbus Vatikano belaisviu italams katalikams buvo uždrausta dalyvauti naujosios valstybės politiniame gyvenime. (Garsioji „non expedit“ – „neleidžiama“). Tačiau ir tokiomis kontroversiškomis sąlygomis, pasak popiežiaus Benedikto XVI, italų visuomenė išliko vientisa. „Italų nacionalinis tapatumas, stipriai įsišaknijęs į katalikiškas tradicijas, sudarė tvirtą pagrindą tiesoje siekti politinės vienybės“, – rašoma  Šventojo Tėvo laiške. Taip pat ir minėtasis „non expedit“ draudimas politikai įgalino katalikiškąjį veikimą nukreipti į švietimą, labdarą, sveikatos apsaugą, socialinę ekonomiką, kas sąlygojo „solidarios ir darnios visuomenės augimą“.

Tikinčiųjų įnašo pripažinimas

Iškilus aktualiam Romos klausimui, Italijai atsirado užsienio intervencijos grėsmė, nes kai kurios didžiosios valstybės, pavyzdžiui, austriškoji Habsburgų imperija buvo pasirengusi „išvaduoti“ Popiežių. Tačiau visi tuometiniai Katalikų Bažnyčios  vadovai atsisakė užsienio įsikišimo, nenorėdami pažeisti italų tautos sentimentų ir tuo prisidėjo prie Italijos valstybinio stabilumo įtvirtinimo. Pagaliau 1929 m. vasario 11 dieną pasirašytomis Laterano sutartimis „Romos klausimas“ buvo galutinai išspręstas dalinai kompensuojant ankstesnės bažnytinės valstybės praradimą naujomis Šventojo Sosto suverenumo garantijomis dabartinėse Vatikano ribose. Dėl 1929 metais Laterano konkordato užtikrintų laisvo veikimo garantijų Bažnyčia per savo institucijų veiklą galėjo prisidėti prie šalies bendrojo gėrio kūrimo, ypač rūpinantis marginalizuotais ir kenčiančiais asmenimis, valstybės socialinį organizmą palaikydama moralinėmis vertybėmis, kurios yra esminės demokratiniam, teisingam ir tvarkingam visuomenės gyvenimui“, – pripažino popiežius Benediktas XVI.

Jis priminė, kad Italijos katalikai daug prisidėjo kuriant naujos respublikos Konstituciją po Antrojo pasaulinio karo, kai demokratinei santvarkai dėl komunistinio perversmo pavojaus buvo iškilusi didelė grėsmė. Tada Katalikų akcijos ir kitų bažnytinių grupių aktyvus įsitraukimas į profsąjunginę veiklą, kitas viešąsias institucijas ir ekonomiką pasitarnavo sparčiam Italijos valstybės augimui ir integravimuisi į Europos vienijimo projektą. 7–8 dešimtmetyje, „tamsaus terorizmo laikotarpyje“, kai Italijoje išpuolius nuolat vykdė vadinamosios „raudonosios brigados“, Bažnyčia ir katalikų bendruomenė taip pat solidarizavosi su savo valstybe ir ryžtingai pasmerkė tuos aktus.

Popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad 1984 metais Laterano konkordatas peržiūrėtas pagal Vatikano II Susirinkimo mokymo nuostatas ir tai „ženklino naują Bažnyčios ir valstybės santykių Italijoje etapą“. Šiomis sveiko pasaulietiškumo sąlygomis Bažnyčia veikia pilnai pripažindama ir gerbdama „politinės santvarkos autonomiją ir valstybinį suverenitetą“. Kaip moko Vatikano II Susirinkimo konstitucija „Gaudium et Spers“ (Nr. 76), Bažnyčia ir valstybė, „nors ir skirtingais pagrindais, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir socialiniam pašaukimui“, todėl yra skatintinas jų abiejų glaudus bendradarbiavimas dėl bendrojo gėrio. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Bažnyčia gerai suvokia, kad ji savo moraliniu bei socialiniu mokymu daug prisideda prie pilietinės visuomenės ugdymo ir iš tos pilietinės visuomenės darnaus veikimo pati taip pat daug gauna. Laiške  Italijos prezidentui jis pacitavo minėtąją Vatikano II Susirinkimo konstituciją, teigiančią, jog visa tai, „kas ugdo žmonių bendruomenę šeimos, kultūros, ekonominio bei socialinio gyvenimo, tautinės ir tarptautinės politikos srityje, suteikia didelę paramą bažnytinei bendruomenei pagal Dievo planą dalykuose, kurie priklauso nuo išorinių faktorių“. („Gaudium et Spes“, Nr. 44.)

Šie teiginiai tinka visoms šalims, tačiau Italijos specifiką sudaro tai, kad jos sostinėje Romoje yra įsikūręs apaštalo šv. Petro įpėdinio (Popiežiaus) sostas. Taigi, Italiją galima vadinti katalikybės centru ir „tai suvokdama nacionalinė bendruomenė visada su meile reiškia savo artumą, solidarumą ir paramą Apaštalų Sostui“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Tai pripažindamas jis, kaip Romos vyskupas ir Italijos primas, iš visos širdies maldoje prašė Viešpaties visiems italams „dangiškų dovanų gausos, kad jie visada būtų vedami tikėjimo šviesos, kuri yra vilties ir laisvės, teisingumo bei taikos siekių šaltinis“.

© 2011 „XXI amžius“