Pilietinės valios klodai
Giedrius Grabauskas -Karoblis
Lietuvoje daug kalbama apie gerai matomas problemas didelius mokesčius, didėjantį skurdą, klestinčią korupciją ir sąžiningų pareigūnų pastangas kovoti su šiuo reiškiniu. Tačiau reikia pažvelgti ir į daugelio problemų šaknis. Lietuvoje stinga ne tik politinės bet ir elementarios pilietinės valios. Tai, kad politikai ima pinigus iš oligarchų, jau nieko nestebina. Štai kad ir Seimo valdančiosios daugumos įtakingo veikėjo M.A. pavyzdys jis daug kalba apie demokratiją ir teisinę valstybę, bet pats ėmė didžiules pinigų sumas iš R. Stonio ir kitų oligarchų. Korumpuoti politikai negalėtų taip atvirai ir ciniškai veikti, jei Lietuvoje nestigtų pilietinės valios, o visuomenininkai, mokslininkai bei kultūros ir meno veikėjai drąsiai pasisakytų prieš tarpstančią korupciją ir nepotizmu paremtą švogerių politiką. Apmaudu, kad pilietinės valios apraiškų mūsų krašte mažoka, tačiau pradėti kaltinti tautą dėl visų Lietuvos bėdų, kaip daro bielinio tipo politologai ir didelę įtaką turintys laisvosios rinkos ekspertai, nereikėtų. Juk kriminalizuotas elitas kaip tik ir siekia, kad pilietinės valios pasireiškimai būtų tramdomi, o daugelis piliečių ne tik negintų savo teisių, bet ir būtų maži, nereikšmingi sraigteliai. Būtent korumpuoti politikai, pareigūnai ir oligarchai kirkilai, čaplikai, stepučinskai, stoniai ir kiti politiniai vertelgos pažemino, nuskurdino Lietuvą. Ir, svarbiausia, jie daugelį metų siekė ir tebesiekia, kad visuomenė būtų nupilietinta, kad mūsų krašte dominuotų tik fasadinis pilietiškumas, apsiribojantis gražiomis kalbomis per įvairias šventes, paradais ir kitokia paviršine veikla. Apie tikrąjį ir fasadinį pilietiškumą dar 2009 metais rašė Kovo 11-osios akto signataras A. Patackas: Tėvynė, Tėvynės meilė, patriotizmas... Stengiuosi būti Lietuvos patriotas ir todėl nemėgstu paradų. Tai yra jais nepasitikiu. Taip, paradas yra gražu kietas būgnų ritmas, vario dūdų spindesys, kostiumuoti valdžios atstovai, garbės kuopos šūviai, gilzių barškėjimas į grindinį, kur jas akimirksniu surenka berniūkščiai. Tačiau nepalieka įkyri mintis kas būtų su jais, kas būtų su mumis visais, jei šūviai būtų tikri, parako kvapas tikras, gniaužiantis paširdžius baimės replėmis, o mūšio inscenizacijos metu palieti raudoni dažai būtų tikras kraujas, kaip tada 1991 metais?
|