| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gilus suvokimas tapti kunigu atėjo per šv. Mišias
Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos altarista, kun. Adolfas Juozapas Pudžemys OFM kovo 26 dieną minės savo gyvenimo 70-metį, o kitais metais švęs kunigystės 40-metį. Su kunigu kalbėjosi Stasys Povilaitis. Papasakokite apie save. Gimiau 1941 m. kovo 26 dieną, pakrikštijo per Velykas tais metais jos buvo balandžio 14 dieną. Krikštas gal net truputį svarbiau už gimtadienį, nes jo metu užgimsti dvasiškai. Kai aš gimiau, mamai Elenai (buvusiai Meilytei) buvo 40 metų, o tėvui Stanislovui 50, abu subrendę. Tėtis ir mama buvo kaimynai, kilę iš to paties Alkupio kaimo. Brolis Stasys už mane buvo net 17 metų vyresnis, tad augau beveik kaip vienturtis, nors mes, kaimo vaikai, tikrai nebuvome lepinami. Tuo metu visas mūsų kaimas buvo bunkeriuos. Baisus karo triukšmas apie tai man pasakojo tėvai. Kokie įsimintini tikėjimo įspūdžiai iš vaikystės? Priešais mokyklą, kai buvau gal šešerių metų, mūsų Alkupio kaimo (Šilalės rajonas) kapinaitėse buvo maža koplytėlė. Kai kviesdavo į gegužines pamaldas, imdavo daužyti ant ąžuolo šakos pakabintą didžiulį noragą. Mums, vaikams, labai patikdavo gelžgaliu per tą noragą daužyti. Deja, paskui valdžia griežtai uždraudė gegužines pamaldas. 1948 metais ėmė tvertis pirmieji kolūkiai ir prasidėjo pirmasis vežimas į Sibirą. Buvo išvežta artimiausių kaimynų Kentrų šeima. Jų vaikai, jų buvo daug, kažkur kažkaip išsislapstė. Kas Jus paskatino pasirinkti kunigystę? Visada svajojau būti mokytoju, nesvarbu kokiu. Apie kunigystę net nepagalvodavau. Kai pradėjau mokytis Kvėdarnos vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kasdien eidavau į bažnyčią, dalyvavau šv. Mišiose. Kartą per vienas Mišias mane aplankė ypač gilus suvokimas, tarsi įsakmus nurodymas iš aukščiau, kad turiu tapti kunigu. Nuo tos dienos noras stoti į seminariją ir būti kunigu manęs jau nepaliko. Kuo džiugi, įdomi, turininga, o gal sunki ir sudėtinga kunigo tarnystė? Kunigo tarnystė turininga ir turtinga tuo, kad yra daug puikių galimybių paguosti pavargusius, palūžusius, puolusius į nuodėmę ar depresiją, abejojančius tikėjimo tiesomis nuraminti, sustiprinti dvasiškai, leisti išsipasakoti, patarti, nušluostyti skausmo ašarą Deja, skauda širdį, kai dažnas nusidėjėlis, kad ir po dešimtos, šimtosios ar tūkstantosios išpažinties, vis tiek daro tas pačias, jau daug kartų darytas nuodėmes, nors daug kartų pasižadėjo nebedaryti. Būna, kad į žmogų įdedi daug dvasinės šilumos, vilčių, o rezultatas menkas ar jokio. Tuomet save guodžiu, kad bandysiu gal dar kartą, gal vėliau, gal aš pats kažko neįžvelgiau, nesugebėjau, nemokėjau prieiti, tam dar neatėjo laikas ir pan. Ir jaučiuosi laimingas tada, kai po, atrodytų, eilinės išpažinties pamatau žmogų tapus džiaugsmingu, laimingu tarsi būtų sunkų šaltą akmenį iš savo vidaus išmetęs Mes, kunigai, esame mažiausių ir silpniausių, labiausiai nuskriaustų, pasiligojusių ramsčiai, tarnai, guodėjai. Todėl sakoma: jeigu nori būti laimingas, laimę duok kitiems, nes tada ji paslaptingai grįžta mums patiems Koks jis, šiuolaikinis, t. y. XXI amžiaus žmogus, jei jį bandytume lyginti kad ir su XX amžiaus antros pusės žmogumi? Šiandien žmogus yra dar labiau pasimetęs, dar labiau pasiklydęs, dar labiau praradęs orientaciją gyvenime nei buvo XX amžiuje. Šiuolaikinis žmogus ramybės ieško kurtinančiame triukšme, informacijos liūtyje, tarp gausybės daiktų, sunerimusioje minioje, rūpesčių lavinoje. Dabartinis žmogus nori viską gauti greitai, lengvai, be pastangų, nemokamai ar bent jau pigiai. Kai taip neišeina, tada jam tragedija, jis yra nelaimingas Visi dideli darbai, tarp jų ir dvasiniai ne iš lengvųjų, o neretai net ir labai sunkūs. Kokios dabartinės Jūsų pareigos? Esu pensininkas, tačiau turiu tris maldos grupeles: Nazaretas, kurio pagrindą sudaro jaunos šeimos, Motina maldoje šioje grupėje motinos meldžiasi už vaikus ir Marijos legionas, kuriame apie 10 aktyvių narių ir dar pustrečio šimto, besimeldžiančių namuose. XXI amžius, dėkodamas už pokalbį, sveikina kunigą Juozapą su gimtadieniu, linki sėkmės pastoraciniame darbe ir asmeniniame gyvenime. Sveikatos, geros nuotaikos ir ilgų gyvenimo metų!
Jis mūsų parapijos turtas ir dūšelė, gyvas Dievo meilės ir kunigo vienuolio tarnystės liudininkas. Didelė dalis atvykstančių išpažinties prie tėvo Juozapo klausyklos randa dvasinę ramybę, atgauna džiaugsmą ir viltį gyventi. Septyniasdešimtmečio jubiliejaus proga Tėveliukui Juozapui linkiu sveikatos, o ir toliau likti tikėjimo žmogumi, nes tikro tikėjimo liudininkų trūko visais laikais. Linkiu jam dar ilgai visus džiuginti savo šypsena ir paprastumu, apie savo kolegą atsiliepia Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rolandas Karpavičius. Tėveliukas labai šiltas, bendraujantis, geras, sako sesuo Virginija iš Pakutuvėnų. 1999 metais Pakutuvėnuose Tėveliuką sutikau pirmą kartą. Į mano namelį netikėtai atbėgo jauna priklausomybę turinti mergina, Pakutuvėnų bendruomenės narė, ir sako: Dalia, bėkim, Tėveliukas atvažiavo Kadangi jau buvau daug gera ir gražaus girdėjus apie Tėveliuką, tai ir bėgau iš visų jėgų. O Tėveliukas sėdi ten ant šieno kaugės ir šnekasi su žmonėmis Toji mergina jam pristatė mane. Dalyte, graži Rožyte, bet su spygliukais pajuokavo Tėveliukas. Nuo tada su juo užsimezgusi pažintis tebesitęsia ir dabar. Jis yra mano dvasios tėvas, švelniausias, jautriausias, atviras, gailestingas, pasakoja režisierė Dalia Kanclerytė. Dažnai matau jį važinėjant dviračiu, ko jam ir pavydžiu, nes pats neturiu dviračio, tuo labiau pranciškoniško dviračio. Gal ir dėl to, kad dviratininkas, tėveliukas Adolfas toks jaunatviškas. Pagirtinas pranciškoniškas kuklumas, pamaldumas. Jis rengiasi paprastais, lyg ir kasdieniškais rūbais. Pažįsta daug klaipėdiškių, žino visos vyskupijos problemas. Jis bene visada optimistiškas, o visa kur aplink mus per daug pesimizmo. Jis, kaip geras gydytojas ar vaistininkas, kiekvienam dvasios ligoniui sugeba pasiūlyti patį tinkamiausią vaistą maldą, šventus sakramentus, gerą, raminantį žodį. Maždaug 1978 metais, kai aš buvau VIII klasės mokinys ir gyvenau Tauragės rajone, Skaudvilėje, šalimais, Upynos miestelyje, dirbo linksmas, energingas kunigas Adolfas Juozapas Pudžemys OFM. Tai, kad jis pranciškonas, sovietmečiu nebuvo afišuojama. Šiame pietryčių Žemaitijos kampelyje vyko aktyvi kampanija tikinčiųjų teisėms ginti. Jai vadovavo Skaudvilės klebonas Vincentas Vėlavičius ir Raseinių rajono Viduklės parapijos klebonas Alfonsas Svarinskas. Šalia kitų aktyvių Skaudvilėje besilankančių kunigų buvo ir Sigitas Tamkevičius, Jonas Boruta, Kastytis Matulionis, Jonas Bučinskas, Petras Našlėnas ir kiti. Tarp jų vis būdavo ir kunigas Adolfas Juozapas, kalba jubiliato kolega, tos pačios Šv. Kazimiero parapijos altaristas kun. Alvydas Vaitkevičius. Šio žmogaus niekada nemačiau blogai nusiteikusio, sako Klaipėdos dramos teatro aktorė Vida Kojelytė. Jo visada gera nuotaika, jo juokas užkrečiantis, atviras, gal net vaikiškas išsklaido net pačias niūriausias mintis. Nuostabus, šventas, geras Gražiai su juo bendraujam jau šešti metai, kalba Marijos legiono pirmininkė Zoselė Zulcienė. Mūsų narių yra 250, aktyvių 10. Kovo 26 dieną mums bus dviguba šventė Tėveliuko 70-metis ir Marijos legiono 90-metis. Tai šventei ruošiamės su dvigubu uolumu
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |