2011 m. kovo 25 d.
Nr. 23
(1903)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Neteisingumo klestėjimo metai

Kai valdžia ir SRTR fondas vykdo spaudos žlugdymo politiką

Prieš porą savaičių mūsų laikraštyje (nr. 19) buvo skelbta, kokią paramą iš Spaudos rėmimo fondo 2011 metais gaus „XXI amžius“. Deja, skelbiama informacija, kad fondui buvo pateiktas projektas, kuriuo prašyta 80 tūkst. litų paramos ir gauta 30 tūkst., t. y. truputis daugiau nei trečdalis, – nėra visai pilna. Šioje informacijoje nebuvo galima paminėti, jog prašėme paramos ir kitiems mūsų darbams – iš viso pateikėme tris projektus – kiekvieną po 80 tūkst. litų. Taigi iš trijų pateiktų paraiškų paramą gavome tik pagal vieną ir ta parama sudaro tik vieną aštuntąją mums reikalingos paramos (gausime 30 tūkst. litų iš prašytų 240 tūkst.). Taigi mums suteikta 30 tūkst. parama, lyginant su pernai gauta parama, yra ne tik mažesnė 10 tūkst. litų, bet tuos gaunamus 30 tūkst. litų suryja šiemet dar labiau pasunkėjusios sąlygos spaudai – ir papildomai du kartus padidinti mokesčiai nuo honorarų „Sodrai“, ir beveik du kartus padidinti pašto tarifai. Vien dėl pašto pristatymo įkainių padidėjimo kaimo vietovėse mes praradome 30 tūkst. litų, o iš premjero tariamai skirtų 3 mln. litų mus pasiekusi „kompensacija“ sudarė tik 3 tūkst. litų, t. y. buvo 10 kartų mažesnė nei buvo žadėta. (Kompensacija dėl miesto pašto įkainių padidėjimo net nebuvo numatyta.) Tokia padėtis žlugdo „XXI amžiaus“ leidybą. Išlaidos laikraščio leidybai per metus sudaro apie 500 tūkst. litų, iš prenumeratorių ir platintojų gauname tik apie 200 tūkst. litų, tad 30 tūkst. litų parama tėra tik lašas jūroje – ji negali bent kiek žymiau kompensuoti per dvejus metus penkis kartus padidėjusių mokesčių, kurie sudaro apie 200 tūkst. litų.

Vadinamojo Spaudos rėmimo fondo (SRTRF, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo) vykdoma politika aiškiai proteguoja kai kuriuos išskirtinius leidinius, o kitus – diskriminuoja. Nenorime minėti konkrečių leidinių pavadinimų, tačiau turime atkreipti dėmesį į tai, kad yra sudaromos privilegijuotos išimtys kai kuriems leidiniams, atėjusiems dar iš sovietinių laikų – jiems tenka liūto dalis visos Fondo teikiamos paramos. Keturi rašytojų sąjungai priklausantys ar su ja susiję leidiniai, visi kartu tesurenkantys prenumeratorių mažiau nei „XXI amžius“ (ir savo apimtimi mums nusileidžiantys), pagal vadinamuosius konkursus per 15 Fondo egzistavimo metų gavo po 2–4 mln. litų „paramą“. Kai kurie net rašo, kad Fondas remia keturis penktadalius laikraščio puslapių. Galima palyginti su „XXI amžiumi“ – per 15 metų gavome tik 0,07 mln. litų „paramą“, t. y. 30–60 kartų mažiau, o parama skiriama vidutiniškai tik gal dviem laikraščio puslapiams. Be to, dauguma leidinių, gaunančių milžinišką paramą, pagal apimtį ir tiražą yra labai maži. O kai kurie regioniniai laikraščiai, neturėdami nei šimto prenumeratorių ir būdami keliskart mažesnės apimties nei „XXI amžius“, jau 16 metų gauna paramą, kelis kartus didesnę nei dabar mes pradėjome gauti. Fondo diskriminaciją patiria leidiniai, turintys 3, 4 ar 5 tūkst. skaitytojų, labiau jų mėgiami nei Fondo išlaikomi. Svarbiausia, tie leidiniai ugdo doroviškai, šviečia, žadina patriotinius jausmus. Dėl šitokios diskriminacinės „politikos“ buvo uždarytas vienintelis savaitinis laikraštis vaikams „Kregždutė“, nors jis rėmėsi tautinėmis ir krikščioniškomis nuostatomis. Keistai atrodo, kai didelėmis sumomis remiami retai leidžiami (kartą per mėnesį ar net per ketvirtį) mažai prenumeratorių (ir skaitytojų) turintys leidiniai. Ypač apdovanojami kai kurie profesiniai leidiniai (pvz., fotografijos) – tikriausiai dėl to, kad tarp Fondo vadovybės yra šios profesijos atstovų. Didžiulę paramą gauna „naujoji“ spauda, t. y. internetiniai portalai, kurių „leidyba“ nereikalauja didelių išlaidų – jiems nereikia mokėti nei už popierių, nei spausdinimą, nei transportavimą ir platinimą, jiems nereikia mokėti paštui. Svarbiausia, jų nepaveikė valdžios įvestos „antikrizinės“ priemonės – drakoniškas mokesčių didinimas. Nepaisant labai didelės SRTR fondo „paramos“, tų leidinių kokybė yra gana žema – vos vienas kitas originalus straipsnis, o kitą jų publikuojamą medžiagą sudaro agentūrų pranešimai, pasisavinti „popierinių“ laikraščių straipsniai arba vertimai iš anglų ar rusų kalbų. Tokius jų „laimėjimus“ vadinamuosiuose konkursuose tiesiog lemia artima bičiulystė su Fondo administracija ir dar kai kas (pavyzdžiui, išmokami honorarai paramą skirstantiems asmenims, t. y. parama „sugrįžta“ per vadinamąjį „atkatą“). Dar daugiau, kai kurie „popieriniai“ laikraščiai irgi įsigudrino elgtis panašiu būdu – jie perspausdina internetinių leidinių straipsnius ir už tai gauna Fondo paramą.

Lietuvių tautai nuolat tenka kovoti už lietuvišką spaudą, už laisvą žodį. Ypač nuožmi kova vyko spaudos draudimo metais ir vėliau – sovietų okupacijos metais. Laisvą žodį, lietuvišką spaudą naikino ir Muravjovas, ir sovietiniai okupantai. Garbė tiems, kurie gynė ir leido lietuvišką spaudą sunkiomis persekiojimo sąlygomis. Deja, ir nepriklausomoje Lietuvoje lietuvišką spaudą nuosekliai, planingai ir rafinuotai slopina ir net žlugdo valdžia. Nors valdžios partinėse rinkimų programose nerastume nė užuominos apie priešiškumą spaudai, tą priešiškumą galima pajusti iš valdžioje atsidūrusių veikėjų kalbų, o labiausiai – iš veiksmų. Tuoj po praėjusių Seimo rinkimų buvo paskelbta, kad Vyriausybė įveda vadinamąsias antikrizines priemones. Viena iš tų priemonių – spaudai uždėti didžiuliai, keletą kartų didesni nei buvę iki tol mokesčiai. Naujieji mokesčiai buvo įvesti 2008 metų pabaigoje, kai jau buvo sudarytos sutartys su „Lietuvos paštu“. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) laikraščiams ir žurnalams iš anksto neįspėjus buvo pakeltas nuo 5 iki 19, o vėliau – iki 21 proc. Taigi leidėjams buvo suduotas skaudus, jei ne mirtinas, smūgis. 2009 metais PVM padidėjo daugiau kaip keturis kartus. Be to, per dvejus metus daugiau kaip 40 procentų išaugo socialinio draudimo ir kiti mokesčiai (neįskaitant PVM). Tokios finansinės naštos nepatyrė joks kitas šalies verslas. Įvedant naujus mokesčius, leidėjams nebuvo suteiktas net įstatymuose numatytas minimalus pusmečio terminas pasirengti permainoms. Tokie neprognozuoti valdžios veiksmai sutrikdė leidyklų darbą – juk per keletą dienų net tobulai organizuotas verslas negalėtų persitvarkyti ir sėkmingai prisitaikyti prie naujų sąlygų. Taigi dalis leidinių buvo priversti užsidaryti. Beje, valdžia maloningai pasigailėjo tik knygų leidėjų – jiems PVM nuo 5 proc. padidėjo tik iki 9 proc. Ir tą „lengvatinį“ (sumažintą) mokestį knygoms Seimas išlaiko iki šiol – tikriausiai dėl to, kad kai kurie politikai priklauso knygų leidyklų klanams. Tačiau kodėl periodikos leidėjai nusipelnė tokių žiaurių sprendimų iš „dešiniųjų centro“ valdžios, lieka didelė mįslė. Bet kuriuo atveju kaltė už puolimą prieš lietuvišką spaudą tenka būtent jai. Dar daugiau – dėl šių „reformų“ labiausiai nukentėjo vadinamoji mažoji spauda: juk užsidarė ne vienas padorus, tautinę kultūrą ir pasaulėjautą propagavęs leidinys. Tad visi šie faktai rodo, jog siekiama sunaikinti mažąją lietuvišką spaudą, sudarant sąlygas išlikti tik oligarchų remiamai arba neaiškių jėgų vairuojamo Spaudos rėmimo fondo išlaikomai spaudai.

Lietuvoje pridėtinės vertės mokestis spaudai tapo didžiausias visoje ES. Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Suomijoje ir Lenkijoje periodinei spaudai taikomas nulinis PVM tarifas. Dar devyniose ES šalyse šis mokestis neviršija 5 procentų. Tad ko siekia dabartinė Lietuvos valdžia, smaugdama lietuvišką spaudą? Kodėl ši valdžia pritaria diskriminacinei ir neteisingai Fondo politikai?

Taigi teisėtai kyla klausimas – kodėl Fondas remia nepopuliarius, mažai skaitytojų turinčius leidinius, o skaitytojų dėmesį užsitarnavę leidiniai sąmoningai neremiami ir netgi planingai žlugdomi, juos diskriminuojant dešimt ir daugiau metų? Kodėl taip piktavališkai švaistomos valstybės lėšos? Į tokius klausimus nuo visuomenės atsitvėręs SRTR fondas neatsakinėja. Taip skirtingiems leidiniams sudaromos skirtingos sąlygos juos leisti, vadinasi, kai kurie jų yra leidžiami valstybės pinigais – gal juos tada ir reikėtų tokiais paskelbti... SRTR fondo skelbiamas „konkursas“ „laimėti“ paramą – tai tik gudri vaidyba, valstybės pinigų perdavimo klaninių darinių remiamiems leidiniams įteisinimas. Panašu, kad Fondas jau seniai tapęs ne tik valstybės biudžeto lėšų grobstymo priemone, bet ir spaudos žlugdymo institucija. Tai nesunkiai realizuojama – juk Fondo valdybą sudaro vadinamųjų kūrybinių sąjungų atstovai, kurie, susieti savitarpio („draugų grupės“) ryšiais, teikia paramą savo atstovaujamiems ir savo proteguojamiems leidiniams. Prisiminkime, kaip neseniai, iškilus skandalui dėl vieno ministro tariamai suteiktos paramos savo artimo žmogaus įmonei, jam teko net atsistatydinti. O juk Spaudos rėmimo fondas net ir sudarytas bei veikia tuo principu – painiojant privačius ir viešus santykius. Visi Fondo valdybos nariai, skirstantys paramą leidiniams ar kitoms žiniasklaidos priemonėms, kaip tik yra jų atstovai ir, aišku, skiria paramą savo leidiniams, o tiems leidiniams, kurių atstovai neįeina į Fondo valdybą, parama neskiriama arba tik dėl akių skiriami trupiniai. Taip suvaidinta „demokratija“ ir „teisingumas“ esą vykdoma per Fondo „organizuotus“ konkursus su slaptais „ekspertais“. Tariamais konkursais ir jų pateiktais „rezultatais“ klaidinama ir visuomenė, ir politikai, ir aukščiausi valstybės pareigūnai. Daugumai į reikalo esmę neįsigilinusių asmenų toks paramos paskirstymas net nesukelia abejonių ir jam pritariama. Dar daugiau – siekiant apgauti visuomenę Fondo „savininkai“ išreiškia savo nepasitenkinimą gaunama „maža“ parama ir tarsi susitarę pradeda garsiai rėkti, triukšmauti, kaip yra „skriaudžiami“. Bet tai daroma tik tam, kad nesigirdėtų paramos negaunančiųjų skundų. Ir labai keista, kad tokiai neteisybei pritaria ir politikai – jie nekreipia jokio dėmesio (geriausiu atveju tik palinksi galvomis) į diskriminuojamų leidinių skundus. Tai gal jie, laimindami tokius Fondo sprendimus, irgi yra korumpuoti?..

Per pastaruosius dvejus metus, kai valdžia vykdo vadinamąsias reformas, lietuviška mažoji spauda atsidūrė prie sunykimo slenksčio – tiek finansine, tiek dar labiau kokybine prasme. Žiauri mokesčių reforma, finansinė krizė, SRTR fondo diskriminacija privertė laikraščius atleisti kvalifikuotus darbuotojus (dėl to nukentėjo laikraščių turinys), kai kurios žiniasklaidos priemonės visai užsidarė, padaugėjo užsakomųjų tekstų ir kitų negatyvių reiškinių spaudoje. O valdžios atstovai tai vadina žiniasklaidos neskaidrumu, tačiau pamiršta pasakyti, kad dėl šios sunkios spaudos padėties kalta jų politika. Neturėdami finansinių galimybių susirasti ir išlaikyti profesionalius žurnalistus prie bankroto ribos atsidūrę leidiniai buvo priversti atleisti žurnalistus ir pasilikti tik techninius darbuotojus. Taip užuot pagerinus žurnalistų socialinę padėtį (bent taip teigė valdžios atstovai), žurnalistai neteko ir to menko darbo, kurį dar turėjo, o leidiniai – kokybės. Didžiausią žalą dėl „antikrizinių“ priemonių patyrė mažieji leidiniai (ne tik regioniniai, kaip dažnai įsivaizduoja valdžios atstovai – šie leidiniai turi gana gerus reklamos įkainius ir galimybes) – ir finansiniu, ir kokybės požiūriu. Permainų koalicija, savo drakoniškais veiksmais nubaudusi lietuvišką spaudą, privedė ją prie bankroto ribos ir netiesiogiai remia tik didžiąją (dažniausiai virtusią bulvarine) spaudą, ir toliau gaunančią milijoninius pelnus. Permainų koalicija lietuvišką spaudą stato į vieną gretą su didžiulius pelnus gaunančiais energetikais, naftininkais arba maisto ir drabužių gamintojais bei komersantais. Dėl pajamų sumažėjimo, mokestinės naštos, PVM lengvatos panaikinimo ir „Lietuvos pašto“ paslaugų brangimo spauda yra viena labiausiai nukentėjusių verslo šakų. Netgi didesnę krizę išgyvenantys mūsų kaimynai latviai ir estai mokesčių periodinei spaudai taip nedidino. Pasirodo, dabartinei Lietuvos valdžiai sunku įsisąmoninti, kad kuo labiau išsilavinusi visuomenė, kuo daugiau žinių ji gauna, tuo sparčiau kyla visos valstybės gerovė, šalyje daugiau tvarkos ir socialinės taikos, geresni santykiai tarp valdžios ir ją išrinkusių žmonių. Bet tam reikia palaikyti ryšį su spauda, skatinti ją ir remti, o ne bausti drakoniškais mokesčiais.

Taigi šie faktai rodo, jog neteisingumo Lietuvoje ir toliau daugėja. Prie to prisideda ne tik Spaudos rėmimo fondas – prie jo diskriminacinės politikos savo neveiklumu prisideda ir valdžia, drakoniškomis priemonėmis smaugdama spaudą ir kitokį verslą. Išaugęs nedarbas, didžiulė emigracija aiškiai rodo, kad kol valstybėje nebus elementaraus teisingumo, tol bus engiama tauta ir valstybėje suirutė tik didės.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija