Kultūros zona

Etnografija

Grabų darymas zanavykų krašte

Lina Poškevičiūtė

Lentutė, kabinama karsto priekyje. Plieniškių koplyčioje. 2010 m.

2009 metais autorės fotografuoti meistro Justino Mykolaičio (Akėčių k., Lukšių vls.) naudoti karstadirbio įrankiai: oblius...

... pjūklas

... leistuvas

... vinkelis

... čirkelis

Karstas Plieniškių koplyčioje, Šakių sen. Graborius nežinomas. 2010 m.

Dažytas karstas Plieniškių koplyčioje. Graborius nežinomas. 2010 m.

Neverausko laidotuvės Gelgaudiškyje.S.Matusevičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka

Karstas padėdas ant morų. Laidotuvės Šakių parapijos kapuose. 1939 m.

A.Vidžiūnaitės laidotuvės Plieniškiuose. Karstas gamintas J.Sederevičiaus apie 1955 m. S.Matusevičiūtės asmeninio archyvo nuotraukos

Apie Suvalkijos etnografinio regiono šermenų ir kitus su mirusiuoju susijusius papročius tiek seniau, tiek naujausiais laikais maža tėra rašyta. Vincas Pietaris savo atsiminimuose mini žmonių elgesį atėjus į šermenis. Daug plačiau marinimo, šarvojimo, šermenų, lydėjimo, pakastuvių vaišių ir keturnedėlio papročius yra aprašęs J.Staugaitis. Sužinome, kad seniau Suvalkijoje karstai buvę šešiakančiai, nedažyti, o XX a. pradžioje – jau aštuonkančiai ir dažomi, kad, prieš guldant mirusįjį, „drobė į karstą įtiesiama taip, kad būtų matyti ir grabą užvožus“, kad raudojimo paprotys Suvalkijoje liovęsis gyvuoti pačioje XX a. pradžioje. Apie suvalkiečių laidotuvių papročius naujaisiais laikais yra rašę išeivijoje U. Žemaitienė, Lietuvoje – Juozas Kudirka.

Kaimo žmonės į mirtį žiūrėjo realiai, iš anksto pasiruošdavo įkapes. Mirties patale gulintis žmogus pasakydavo, kur ir kaip jį palaidoti, kuo aprengti, kiek ir kokių gyvulių paskersti šermenų vaišėms. Ši paskutinė mirštančiojo valia tradiciniame kaime būdavo pildoma be išlygų.

 Zanavykai mini, kad ir karstą pasigamindavo iš anksto: „Laikė ant kamaros aukšto, užtiesdavo nuo dulkių, tik viduj audeklo neįtiesdavo“, – pasakoja D. Kazlauskienė iš Akėčių k. Tiesa, dažnas zanavykas teigia, kad „Gyvam karsto daryti negalima“. Mirštančiojo norus šeimos nariai dažniausiai išpildydavo.

„Mirštančiojo patarnavimui beveik kiekviename kaime, apylinkėje ar miestelyje buvo žmonių, kurie buvo prašomi marinti, prausti ir aprengti mirusįjį“. Kaimas turėdavo ir savo graborių. Mirusįjį namuose laikydavo įvairiai – tris, dvi dienas. Literatūroje teigiama, kad greitai laidoti buvo draudžiama, nes mirusysis galįs atsigauti, bet zanavykai tai sieja su karsto darymu.

Šarvodavo namie, didžiausioje stubos patalpoje. Šį laikotarpį Zanavykijoje vadindavo šermenimis. „Šermenoje treče diena“ – sakydavo zanavykai. Velionis buvo vadinamas nabašninku.

Mirusiojo palaikai būdavo šarvojami ant lentos, padėtos ant dviejų suolelių arba malkoms pjauti ožiukų, kartais šarvodavo ant plataus suolo. „Mirusiam patalą klodavo staltiesėmis ar paklodėmis, Suvalkijoje vadinamomis šarvonėmis“..„Net jeigu mirusysis buvo iš anksto pasirūpinęs karstą, per šermenis vis tiek būdavo šarvojamas ant lentų. Jas užtiesdavo specialia labai plonos drobės šarvotine drobule. Nuo servetinio rašto, su perdrobuliu, galuose su pinikais užsisuptinės drobulės šarvotinė skyrėsi dvinyte audimo technika ir ilgiu.“

Zanavykai mini, kad iki XX a. 6-ojo dešimtmečio šarvodavo ne karste, o ant lentų, užtiestų baltomis drobulėmis, ir tik prieš pat išlydint iš namų perkeldavo į karstą.

Pašarvojus mirusįjį ant lentų, būdavo pradedamas daryti karstas. Kaip teigiama literatūroje, karstas Lietuvoje dar vadintas grabu, rakštimi. Zanavykų šnektos žodyne – grabas. Taip karstą vadina ir pateikėjai (apklausti Šakių rajone 2009–2010 metais).

„Mūsų tautos istorijoje yra žinomos kelios karstų formos: skobtiniai, keturių, šešių, aštuonių lentų įvairiai profiliuoti. Archeologų duomenimis, iš ąžuolo ar pušies kamieno skobti karstai Lietuvoje naudoti nuo pirmųjų amžių po Kristaus gimimo iki XVIII a., nors tuo metu žinomi ir keturkampiai lygiu antvožu. Tai liudija tiek archeologiniai, tiek istoriniai šaltiniai. XIX a. pradžioje naudoti šešialenčiai karstai.“

Literatūroje teigiama, kad specialistų karstininkų nebuvo. Zanavykai prisimena, kad ne bet kas kaime padarydavo karstus. Tokio kaip graboriaus amato taip pat nebuvo. Tik Joną Adomaitį (g. 1916 m. Katilių k.) grabus dirbusį Šilgalių k., Lukšių vls., vietiniai vadindavo tikru graboriumi. Dirbo ne vienas, turėjo pagalbininkų, darydavo grabus užsakovams iš aplinkinių kaimų bei valsčių. Netgi ir atlygį imdavo. Tuo tarpu kituose Zanavykijos kaimuose dažnai prireikus karstus darydavo dailidės, staliai. Šio amato išmokę daryti iš artimųjų, dažniausiai savamoksliai.

Vietinis meistras Justinas Mykolaitis, (g. 1899 m. Akėčių k.) turėjo įsirengęs dirbtuves Akėčių k., Lukšių vls., Šakių apsk. „Atsimenu, vasarą grabus tėtis dirbdavo malkinėj, o žiemą tai šitam kambary...“ – pasakoja D. Kazlauskienė iš Akėčių k. Lukšietės S. Bendoraitienės prisiminimuose tėvas, žymus Lukšių vls. graborius J.Adomaitis, dirbdavęs vadinamoj „stubelėj, kur buvo visa tėtės meisternė“.

Darbo įrankius meistrai įsigydavo, pirkdavo parduotuvėse arba patys pasidarydavo. Karstadirbio įrankiai buvo panašūs kaip ir dailidės ar staliaus: oblius, leistuvas, pjūklelis, kaltas, grąžtas, skaptas ir kt. Dirbtuvėse visada stovėjo varstotas.

Salomėja Matusevičiūtė, gyvenanti Plieniškių k., Šakių sen., mena meistrą Juozą Sederevičių iš Zajošių k.: „Biednas žmogus buvo, tai karstus gamindavo toje sodyboje, kur būdavo šermenys. Ateidavo, aprengdavo nabašninką, tik vyrą, ir karstą daro“.

D. Kazlauskienė (Akėčių k.) prisimena kiekvieną atėjusį prašyti padaryti karstą: „Justinėli, jau ma nelaimė, jau va, reikia karsto“. Pateikėjai ypač įstrigo kaimyno Ruzgio atėjimas: „Atėjęs į virtuvę, kepurę nusiėmęs glamžo, jau man, Justinėli, sako, bėda, vaikelio neturiu, reikia karsčiuko.“

Karstą meistrai darydavo pagal mirusiojo ūgį. Eidavo ir meistras J. Mykolaitis matuoti nabašninko, pasak D. Kazlauskienės, nepasitikėdavo tėtis kitu, pats būtinai išsimatuoja, „kiek pločio, kiek ilgio, nes gali karstas būti per trumpas, ar per siauras, tai gėdą apturės“. Pateikėja prisimena tėtės pasakojimą, kad kartą nuėjus nabašninko išsimatuoti, tas jau pašarvotas buvo, artimieji susirinkę, kaip ten matuosi, teko visus iš stubos išprašyti. O kitą kartą nabašninką rado sėdintį, tai kita moteriškė, panašaus ūgio, atsigulė ir graborius pamatavo. S. Matusevičiūtė prisimena, kaip graborius J. Sederevičius buvo pakviestas pas tokią Agotėlę iš Plieniškių kaimo pamatuoti jai karstą, tai gyvai dar esant, bet labai pablogėjus sveikatai. Tai pastaroji pamačius ir sako: „Jau ma grabą darys...“ Moterėlė greitai ir pasimirė. Išmatavęs nabašninką prie jo ūgio graborius J.Mykolaitis pridėdavo po 20 cm ilgio ir pločio. Tokių išmatavimų ir gamindavo karstą. Tik graborius J. Adomaitis iš Šilgalių kaimo nebeidavo matuoti nabašninko, pasitikėjo pateiktais. Be to , neturėjo tam laiko, nes tekdavę po kelis grabus daryti.

Literatūroje teigiama, kad meistrai pamatuodavo lazdele, matmenis joje užpjaudami peiliu (tik ne duonriekiu). Panaudotą lazdelę sulaužydavo ir sudegindavo, jokiu būdu nekapodavo kirviu, kad kapotojas pats nenumirtų“.

„Medžiagą karstams dažniausiai atnešdavo mirusiojo artimieji, bet jei neturėdavo, tai ieškodavo tėtis iš paskutiniųjų,“ – prisimena D. Kazlauskienė. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sunku buvo nusipirkti lentų, tekdavę ir nuo daržinės lentas nulupti. Lentos storis būdavo pasak pateikėjų čvertis colio – 18 mm ( colis – 24 mm), todėl ir vadindavę colinėmis lentomis. Grabų darydavo iš eglės, pušies, uosio. Jei grabas būdavo iš ąžuolo, sakydavo, kad turtingas žmogus.

D. Kazlauskienė prisimena: „Mamutė eidavo giedoti į šermenis, o tėtukas tuos karstus darydavo per dieną ir naktį. Lentas nuobliuodavo ir iš vidaus, ir išorės, būdavo gražios. Padarydavo kojukes keturias, specialiai išraitydavo, kaip S raidė, jas prikaldavo tvirtai vinimis. Rankenų nedarydavo. Į galą kojų karstas – siauresnis, į galvos platesnis būdavo. Darydavo iš šešių lentų, dvi iš galų. Kampus tėtis gražiai suleisdavo.“ Meistras J.Sederevičius (Zajošių k.) karstą sutvirtindavo medinėmis karsto vinimis – grabnegeliais, vėliau buvo pradėtos naudoti metalinės.    

Literatūroje teigiama, kad senovėje ir XIX a. pradžioje karstų nedažydavo. Jau XX a. pradžioje nudažydavo suaugusiems – ruda, juoda spalva, vaikams – balta arba šviesiai mėlyna, kaip kas pageidavo. Karstadirbys iš Kidulių vls. K. Kriščiūnas (g. 1919 m.) karstus tiesiog apdegindavo lietlempe, kad įgautų rusvą spalvą.

Meistras J.Mykolaitis dažus pirkdavo ir virdavo fernicą – dažymo aliejų. Nusipirkdavo juodų, baltų, melsvų, rudų dažų. Į sėmenų aliejų įdėdavo klijų, dažų įmaišydavo. Dažydavo jis su teptuku, kurį pasidarydavo pats: kotas medinis, šereliai iš arklio karčių.

Karstus gražindavo. Papuošimai atsirado tik XX a. viduryje. „Atsimenu, būdavo pirkti žvaigždučių, tai tėtis jas prikaldavo mažomis vinutėmis. Turtingesni nusipirkdavo mezginukų. Ant viršaus karsto iš kietos popieros būdavo kryžutis“, – pasakoja D. Kazlauskienė.

Gale karsto kaldavo lentutę su mirusiojo inicialais. Pastarąją kartais palikdavo bažnyčioje.

Žvaigždutes karsto papuošimui J. Sederevičius darydavo iš folijos, skirtos gaminti naujametinius žaisliukus, tik prieš tai išlygindavo su prosu ir išpjaudavo.

Buvo išpjaustoma iš tos pačios medžiagos ir palmės šakelė.

Padarius grabą jį išklodavo balta drobe, zanavykai dar kraštus prikaldavo taip, kad būtų matyti drobė ir grabą užvožus. Tai darė arba pats graborius, jo šeimos arba kaimo moterys. Į grabo dugną sudėdavo nuobliuotų lentų skiedras, kad „nabašninkas nebūtų įkritęs, nesivartaliotų“.

„Mamutė pagalvę pasiūdavo, baltos spalvos, o į pagalvę irgi skiedrų kimšdavo, paimdavo smulkesnių, kraščiukus paraukimu pagražindavo“, – pasakoja D. Kazlauskienė. Zanavykės prisimena, kad moterys prisirinkdavo įvairių žolelių, susidžiovindavo, kad turėtų kuo prikimšti pagalvę.

Jei jau artimieji sakydavo, kad lavonas „pradeda gesti“ , skleidžia blogą kvapą, zanavykai į grabo apačią pildavo pelenų. „Vasarą, kai šilta būdavo, tai žemių kasdavo į maišus: padeda ant lentos tuos maišus su žemėmis, skersai sudeda, išlygina gražiai, taip nestorai tų žemių prikasa, da patiesia kokią prastesnę medžiagą, nes maišai nešvarūs, ne visi jų turėdavo, tuomet užtiesia baltą audeklą ir nabašnyką paguldo ant viršaus. Po galva šieno, šiaudų prikimštą pagalvę padeda“, – pasakoja D. Kazlauskienė.

Laidojimo rytui karstas būdavo pagamintas. „Paskutinį vakarą iki 3–4 val. ryto giedodavo. Tą vakarą ir tėtukas eidavo į šermenis, o iš tų šermenų, kai visi išsiskirsto, artimieji važiuoja karsto atsiimti“, – prisimena pateikėja D. Kazlauskienė.

P. Dundulienė teigia, kad karstadirbiams niekad nemokėdavo, o duodavo dovanų: stuomenį, rankšluostį ir pavaišindavo. Pateikėja D. Kazlauskienė prisimena, kad „tėtukas nieko neimdavo, žmogui ir taip nelaimė. Nebuvo mados, kad atsilygint, jei linus raut reikėdavo a bulves kast, jei kuris gali, jau ateina padėti“.

Kad į karstą būtų dedami mirusiajam priklausę daiktai: papuošalai, darbo įrankiai, zanavykai neprisimena.

Kai uždengdavo dangtį, nekaldavo, kai lydėjo, surišdavo su rankšluosčiu. Nešdavo grabą už kojų kampų, kad neišslįstų.

Karstui nešti į kapus buvo naudojami laidotuvių neštuvai, zanavykuose vadinti morais.

„XIX amžiuje, XX amžiaus pradžioje lydėdavo dažniausiai pėsti, žiemą, jei toliau kapinės, lydėdavo važiuoti. XIX amžiuje visokiu metų laiku mirusiuosius veždavo rogėmis, pakinkytomis arkliais, bet dažniausiai žiemą rogėmis, o kitu metų laiku – ratais.“ Zanavykijoje tik XX a. 6-ame dešimtmetyje pradėjo vežti mašinomis.

Pateikėjai neatmena, kad būtų laidoję žmogų be karsto. Net karo metu stengdavosi deramai palaidoti žmogų, kad ir neobliuotų lentų, vis tiek sukaldavo karstą. Karstus Zanavykijoje darė iki XX a. 6-ojo dešimtmečio ir ilgiau.

Šiandien jau sunku sutikti karstadirbį Zanavykijoje. Šakietį Vytą Timinską galime pavadinti tikru graboriumi. Pakalbintas jis papasakojo, kad tebedirba karstus Šakiuose vienoje įmonėje. Pasak jo, daro senoviškai, iš ąžuolo, spygliuočių, vinkšnos. Tiesa, gamina karstus standartinių išmatavimų. Įrankiai taip pat modernesni. Apsilankius jo dirbtuvėse, meistras pasakoja apie karsto maketą: iš kokios medienos, kaip gamino. Dar priduria, kad jei mediena drėgna, tai kad karsto lentos neįlinktų, o būtų lygios, visuomet iš vidaus pagaliais paramsto, ko anksčiau nedarydavo senieji graboriai, nes neturėjo tiek laiko grabui daryti. Meistras Vytas prie karsto šono tvirtina rankenas, dažniausiai šešias (didesniems karstams) arba keturias. Tik užrakto nededa. Paaiškina, kad tam apkala juosteles (3 cm), tai 1,5 cm turi užeiti už karsto krašto ir taip laikyti dangtį. Sutvirtina karstą taip pat vinimis. Dangčio viršuje užkala kraikinę lentą – taip anksčiau nedarydavę. Meistras parodo ir paties pagamintus medinius kryželius, sutvirtintus, kaip pats vadina, mediniais negeliais.

Karstai, varstotas, nuobliuotos lentos tilpo tame pat kambary, kur klostėsi jų kasdieninė buitis. Šeimos moterys taip pat prisidėdavo prie šermenų ruošimo.

„Mes, vaikai, nebijodavom, laukiam, kada antrą kartą nudažo karstą, pečių pakurdavo, pastatydavo ant dviejų suoliukų, sudėdavo tą apdailą, geltonas žvaigždes. Mums baisiai gražu būdavo jos, tai laukdavom ar likdavo tos puošnios medžiagos, bet tėtukas visada atsiklausdavo atvažiavusio atsiimti karsto, ar palieka tuos papuošimus. Tėtukas palikdavo kitam karsto papuošimui. Durys būdavo vienų taškučių nuo dažymo: kai skubina, tai pritaško, rudų, mėlynų, baltų“, – prisimena D. Kazlauskienė.

Šios temos tyrinėjimai nėra lengvi, ne vien dėl to, kad nebelikę gyvų graborių, kad apskritai senieji kaimo gyventojai baigia išmirti ir nėra kam perteikti laidotuvių papročių, kurie kito laikui bėgant, bet ir todėl, kad kalbant su žmonėmis tiesiog pajunti, kaip skausmas ir mirtis yra tarytum įausti į jų gyvenimo audinį.

Naudota literatūra ir šaltiniai:

1. Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2005.

2. Etnografinės ekspedicijos „Grabų darymas ir graboriai Zanavykijoje“ medžiaga. Užrašyta Šakių rajone. Užrašė Lina Poškevičiūtė 2009–2010 metais.

3. Lietuvių šeimos papročiai. Šviesa, Kaunas, 2006.

4. Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje lietuvių kultūroje. Gyvenimo ciklo papročiai (XIX a. pabaiga –XX a. vidurys). Kaunas, VDU leidykla, 2002.

5. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Šaknienė-Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. Mintis, 2008.

6. Zanavykų šnektos žodynas. I, II, III T. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2003.

© 2011 „XXI amžius“