Kultūros zona

Skaitykla

Atskleidęs smėlio raštus

Vytautas Bagdonas

Naujojo albumo viršelis Autoriaus nuotrauka

Praėjusių metų pabaigoje išleistas anykštėno žurnalisto, laikraščio „Anykšta“ redaktorės pavaduotojo Jono Junevičiaus fotonuotraukų albumas „Kvarcinio smėlio raštai“ nustebino ne vieną skaitytoją. Šis albumas akivaizdžiai įrodė, kad netgi paprasčiausias smėlis gali tapti meninės fotografijos objektu, sužavėti nuostabiais raštais, atskleisti neįprastus vaizdus.

Pats nuotraukų autorius albumo įžangoje taip apibūdina savo siekį su fotoaparato pagalba pažvelgti į kvarcinio smėlio raštų margumą: „Anykščių kvarcinio smėlio klodai – tai atversta mūsų krašto gelmių knyga. Skaityti ją įdomu, bet nelengva. Man tie horizontalūs gelsvi, rusvi ar net juosvi smėlio rašmenys baltame šlaite, prieš milijonus metų palikti gamtos, yra dar vienas liudijimas, kad pats sumaniausias kūrėjas – gamta, o mums belieka tai pamatyti ir stebėtis jos išmone. Smėlis – kaip upės vanduo: to, ką išvydai šią akimirką, nebeteks pamatyti nei po valandos, nei kitą dieną... Vėjas ir vanduo, tvėręs šį grožį, kai žemėje dar nebuvo žmogaus pėdsakų, nesnaudžia ir dabar. Vėjo pustomos smulkiausios dalelytės virsta smėlio pūga arba srovelėmis čiurlena nuo šlaito, o po liūties balta siena purvinu lataku čiuožia smėlį slėpęs molis, baltumas išraižydamas rudais zigzagais. Kartais žmonių paliktame šlaite jis išgraužia tikrus kanjonus, nusineša vieną kitą urvinės kregždės lizdą ar palaidoja apačioje bandančią įsikibti augmeniją. Tebūnie tai kuklus bandymas fotoobjektyvo pagalba parodyti tai, ko negali pamatyti neturintys galimybės peržengti kvarcinio smėlio karjero vartus...“

Akcinei bendrovei „Anykščių kvarcas“ priklausantis kvarcinio smėlio karjeras Anykščių prieigose vilioja ne vieną prašalaitį. Žurnalistui J. Junevičiui buvo padaryta išimtis ir jis galėjo dažnai lankytis smėlio karjere, ieškoti tinkamų vaizdų, čia praleisti ne vieną valandą...

Kai kam iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad fotografuoti smėlį, kaip ir bet kurį kitą gamtos objektą, yra labai paprasta. Tačiau tie, kurie rimčiau užsiima fotografija, puikiai supranta, kaip yra sudėtinga fotografuoti tokius objektus – tam reikia ir atitinkamo apšvietimo, ir surasti reikiamą rakursą, ir profesionalios aparatūros, ir menininko žvilgsnio. Kartais, norint padaryti gerą nuotrauką, tenka sugaišti daug laiko. Fotografijų albume sudėta šešios dešimtys vaizdų su kvarcinio smėlio raštais. Kur kas daugiau nuotraukų liko fotografo Jono Junevičiaus archyve.

Paties žurnalisto rašyta įžanga išversta dar į rusų ir anglų kalbas, tad unikalus fotografijų albumas „Kvarcinio smėlio raštai“ yra puikiai suprantamas ir kitų šalių gyventojams. Anykščiams, kasmet sulaukiantiems vis daugiau ekskursijų ir pavienių turistų iš užsienio, toks fotografijų albumas liks gražiu prisiminimu iš kelionės.

Žurnalistas Jonas Junevičius ne tiktai skaitytojui dovanoja pluoštą puikių, aukšto meninio lygio fotografijų, bet ir pateikia šiek tiek kvarcinio smėlio atsiradimo istorijos: „Geologams, ne kartą tyrinėjusiems Anykščių krašto gelmes, kurios atsiveria kvarcinio smėlio sluoksniais ir Variaus, Vetygalos bei kitų mūsų krašto upelių atodangose, ši žemės gelmių knyga liudija, kad maždaug prieš 25 milijonus metų aukštai čia, dar bevardėse vietose, iškilusius kalvų gūbrius gludino vėjai ir vandenys, nešė ir klostė smėlį nedideliuose ežerėliuose, upių vagose, kurių slėniuose vešėjo atogrąžų miškai. Taip neogeno periodu dabartinėse Anykščių apylinkėse formavosi kvarcinio smėlio klodai. Į baltą smėlį patekusios tuomet augusių kukmedžių, bukų, skroblų, guobų ir kitų augalų liekanos ilgainiui virto į geležies oksidą ar kitus spalvingus smėlio priedus. Vėjas ir vanduo labai pamažu juos klojo į dabar kvarcinio smėlio šlaite matomus 2–5 cm storio sluoksnelius. Paskui viską 2–3 metrų, o kai kur net 14 metrų storio sąnašomis užklojo ledynai...“

Labai populiariai albumo įžangoje papasakota ir istorija, kaip Anykščiuose kvarcinis smėlis buvo pradėtas kasti, pardavinėti. 1921 metais gimusio anykštėno Juozo Luščiausko prisimintą istoriją pirmiausia papasakojo rašytojas Rimantas Vanagas 1995 metais išleistoje knygoje „Nenusigręžk nuo savęs“. Fotografijų albume tą pasakojimą pateikia ir J. Junevičius: „Kartą pas mus pasirodė toks žydas vardu Motkė (matyt, Motelis), jaunas, gal 25–30 metų, aukštas, gražus, kalba lietuviškai. (...) Motkė pasakė: „Ui, Petrai, jei tavo smėlys bus geras, mes visi būsim bagoti!“

Netrukus pasikvietė žmogų iš Aleksoto, ekspertą. Tasai nustatė: smėlio kokybė nė kiek ne prastesnė nei to, kuris ligi tol buvo gabenamas iš Vokietijos! Prasidėjo derybos. Buvo pasirašyta sutartis dvejiems su puse metų. Iš pradžių tėvas ir Motkė sutarė, kad už vagoną kvarcinio smėlio mokės po šimtą litų, tačiau netrukus kainą nuleido. Atsirado darbo vežikams, vandennešiams, krovikams. Aš pats, tuomet dar vaikas (derybos vyko 1933 metais, o smėlį pradėta kasti 1934), palaikydavau kasėjams maišą ir už tai per dieną uždirbdavau po litą. Geriausias ne tas smėlis, kuris smulkiausias (jis kaip dulkės), o kuriame daug kvarco grūdelių. Smėlio sluoksnis pakriaušy buvo negiliai ir lygus kaip stalas ėjo tolyn. (...) Kai kur smėly pasitaikydavo geležies rūdžių, jas reikėdavo išplauti. Plovėm primityviai, čia pat sukaltoj dėžėj. Darbas buvo sunkus, ypač tiems, kas vandenį iš Šventosios tampė kibirais. Veždavo jį ir arkliais, supylę į statines. Kad maišus (jie sverdavo 100–200 kg) būtų lengviau sukilnoti, juos guldydavo į ilgą žemą vežimą. Šitaip smėlis keliaudavo į Radviliškį, ten juos perkraudavo į Kauno traukinį. Galiausiai jie pasiekdavo Aleksotą. Vėliau, kai Radvilišky buvo pastatytas stiklo fabrikas, jų kelias gerokai sutrumpėjo.“

© 2011 „XXI amžius“