Kultūros zona

Pokalbių niša

Ryšiai su gimtine nenutrūko

Tautodailininkė Stasė Mikeliūnienė

Vasario 10-ąją Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje vyko Stasės Mikeliūnienės akvarelių ir pastelės parodos „Prisilietimas“ atidarymas ir buvo paminėtas parodos autorės 80-metis. Su tautodailininke kalbėjosi „XXI amžiaus“ korespondentas Bronius VERTELKA.

Kaip jaučiatės atėjusi į darbą po jubiliejaus?

Šiandien atbudusi galvoju, ar galiu talkinti bibliotekai, ar jau reikia uždaryti jos duris. Kai šventi tokį jubiliejų, pasijunti nelabai smagiai. Bet direktorė raktų neatima ir durų neuždaro. Turiu čia stalą, kompiuterį.

Koks jūsų darbas?

Tvarkiau poeto Petro Zablocko kūrybinį palikimą. Dalį jo jau nuo anksčiau turėjome, paskui poeto žmona perdavė likusius rankraščius, labai daug poezijos, laiškų, fotografijų. Kūrėjas su daug kuo susirašinėjo. Taigi tvarkant poeto asmeninį archyvą, P. Zablocko žmona mums paskambino, kad dar atrado mirusio vyro brolio Mykolo Zablocko, gyvenusio Čikagoje, laiškų. Reikia, kad tai liktų ateities kartoms, būtų išsaugota. Žmonės pasitiki biblioteka, supranta, kad jos rankraštynas – bene saugiausia vieta.

1958 metais baigėte Vilniaus universitetą ir buvote pirmoji Panevėžyje, turinti aukštąjį bibliotekinį išsilavinimą.

Paskyrimo į Panevėžį negavau – čia atvykau su laisvu diplomu. Turėjau grįžti į Panevėžį, nes čia jau laukė vyras. Maždaug po trijų mėnesių atsirado vieta pavaduoti, paskui ta moteris išvažiavo ginti diplominio darbo į Vilnių ir nebegrįžo, taip užsilikau. Niekada nesigailėjau tapusi bibliotekininke, nes tai buvo puiki proga pasitikrinti. Tai labai visapusiška profesija. Kai dėsčiau mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą, man labai padėjo bibliografija, bibliotekos knygos, jų skaitymas. Nesijutau sukaustyta ir vieniša.

Graži jūsų kalba, šilti užrašai po jūsų parodos paveikslais.

Nuo prigimties ieškau lyriškesnio, romantiškesnio žodžio, o su žmogumi bendraujant norisi, kad jaustų šilumą. Mano mama buvo labai nuoširdi, labai geranoriška, mums, vaikams, sakydavo: „Jūs tik nesipykit, jūs tik nesibarkit“. Aš irgi tokia esu.

Netrukus minėsime švietėjos ir rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės 150 metų gimimo sukaktį. Gal teko ją sutikti?

Karo metais, įstojus į mergaičių gimnaziją, berods 1942 metais teko ją matyti. Mūsų klasė lankėsi rašytojos bute. Išliko toks vaizdas: sėdi ji lovoje, juoda pelerina užsigobusi, tamsus kambarys ir aplinkui ją knygos, knygos. Ką ji kalbėjo, neprisimenu.

Kas jus įtraukė į kūrybą?

Dailė man nuo vaikystės rūpėjo, gal šito kartais ir nesuvokdavau. Pasiėmusi knygelę, būdavo, tuoj pat apžiūriu iliustracijas. Stebėdavausi, kaip žmogus gali šitaip nupiešti, spalvomis parodyti, papildyti tekstą. Mokantis gimnazijoje tekdavo apipavidalinti sienlaikraščius, vieną kitą atviruką ar miniatiūrą pabandyti. 1967 metais Panevėžyje atsidarė dailės mokykla, po metų – vakarinis skyrius suaugusiems. Tada į tą mokyklą skridome lyg ant sparnų. Dėstė Kazimieras Naruševičius, Klausutis Beržanskas. Čia susidūriau su profesionaliąja daile. Nesijautė metų skirtumo, visi gražiai sutarėme.

Esate viena aktyviausių Panevėžio tautodailininkių. Kur semiatės minčių kūrybai?

Esu kaimo ir gamtos vaikas. Vaikystėje paskui bandą laksčiau ir šaltą ryto rasą braukiau basomis kojomis, todėl ir gamta traukė bei pavergė. Eini ir stebi: čia saulėtekis, čia jau saulėlydis, šešėlių kaita, nuostabios gėlės. Ypač gėles jaučiu. Sėdi prie popieriaus ir po jį lyg kažkas ranką vedžioja.

Jūsų gimtojoje Petrauskynėje išliko tėvų namai?

Tebestovi gimtoji sodyba, joje mano seserys gyvena, su kuriomis labai gražiai sutariu. Parodoje yra vienas darbas su tėviškės vaizdu. Kai į ten išsiruošiu važiuoti, sakau: einu namo. 13 kilometrų nuo Panevėžio. Ten pasidarau eskizus. Tėviškė yra įaugusi į kraują. Tapai takelį ir žinai, kiek ten žingsnių, kiek prisiminimų ir potyrių.

Dažnai tenka matyti jus vieną ar su sūnumi, irgi bibliotekininku, įvairiuose renginiuose.

Atėjus į tapybos parodą išstudijuoji, kaip autorius dirba, kokios temos, kokia technika. Jei žmogus turi potraukį, tai padeda gyventi ir būti sveikam. Ką gavau, ką galėjau atiduoti, aš viską paėmiau ir atidaviau. Kiek Dievas leis, tiek ir kursiu. Mano vaikai ir žentas padovanojo labai gero akvarelinio popieriaus. Dar jo neišbandžiau, bet reikės kažką padaryti. Juk negulės tuščias.

 Panevėžys
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“