Kultūros zona

Skaitykla

Apie garsią Sklėrių giminę

Vytautas Bagdonas

Knygos „Sklėriai“ viršelis

Žymi išeivijos rašytoja, daugelio poezijos rinkinių, romanų, apysakų autorė, Santa Monikoje (Kalifornijos valstija, JAV) gyvenanti Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė- Arbačiauskienė) neseniai išleido iliustruotų prisiminimų knygą „Sklėriai“. Didelio formato, daugiau kaip 190 puslapių leidinį, panašų į albumą, spaudai parengė kauniškė leidykla „Naujasis lankas“. Prisiminimų knygą rašytoja Alė Rūta paskyrė savo motinai Emilijai Sklėriūtei-Nakienei ir jos broliams Kajetonui bei Alfonsui.

Toji prisiminimų knyga žinomos rašytojos širdyje buvo brandinta ne vieną dešimtmetį. Sukaupti tiek archyvinės medžiagos, faktų, prisiminimų, fotografijų prireikė nemažai laiko ir jėgų. Ir labai simboliška, kad knyga dienos šviesą išvydo 2010-ųjų pabaigoje – rašytojos Alės Rūtos 95-mečiui.

Per Maironio lietuvių literatūros muziejų prisiminimų autorė savo naująją knygą padovanojo Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui, Svėdasų krašte veikiančiam Vaižgantiečių klubui „Pragiedrulys“, Kamajų ir Svėdasų bibliotekoms.

Dar 1992-aisiais metais rašytame būsimosios knygos įvadiniame žodyje „Sklėrių genties šaknys“ autorė pabrėžia: „1992-aisiais sukako 100 metų, kai gimė mano Motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė (1892–1953). Beveik iki amžiaus galo ji išlaikė gerą atmintį. Mums augant, ypač man, vyriausiajai, daug pasakodavo apie savo vaikystę ir jaunystę, apie savo Tėvelių praeitį ir būdą, matyt, ir jos Motutė buvo buvusi gera pasakorė. Taigi, turiu gilių prisiminimų apie Sklėrių giminę; juos pasipildau skaityba apie aukštaičius, taip pat iš pasakojimų bei laiškų tų mano kraujo giminystės žmonių, kuriuos mylėjau ir kurių gyvenimu domėjausi.“

Sklėrių giminės istorijos apybraiža, autorės žodžiais tariant, apima 1842–1992 metus: „baudžiavos, laisvojo ūkininko augimo, Lietuvos kaimo kilimo, Pirmojo pasaulinio karo baisumų, laisvos Lietuvos žymaus ūgtelėjimo ir apsišvietimo, rusų ir vokiečių okupacijų sutemų, emigracijų, trėmimų į Sibirą, kolūkių – kaimo ir ūkininkų nualinimo – laikotarpius, paskui sunkų, gilų atodūsį bei atokvėpį sovietų sistemai žlugus ir dabartį nusikračius bolševizmo (bent teoriškai).“

Solidžios apimties knyga pradedama sėlių tautos pėdsakų Aukštaitijoje ir Svėdasų krašte apžvalga, Svėdasų parapijos Kunigiškių kaimo istorija. Alės Rūtos senelių Sklėrių ir motinos gyvenimams šviesėti padėjo, vargus pakelti gelbėjo trijų dvasios milžinų šešėliai, jų artuma ir kūryba. Šie milžinai – tai trys kunigai poetai Antanas Strazdas-Strazdelis, Antanas Baranauskas ir rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas. Rašytojos motina mokėjo daug vyskupo Antano Baranausko dainų ir jas mielai dainavo. Alė Rūta su pasididžiavimu prisimena, kad Baranausko klėtelė nestokoja dėmesio, lankoma turistų, ji taip pat čia pabuvojusi, kai buvo pargrįžusi trumpam į gimtąjį kraštą... Daug gražių žodžių knygoje skiriama kun. Juozui Tumui-Vaižgantui. Jis, būdamas jaunas kunigas, tuoj po savo Primicijų Svėdasų bažnyčioje pakrikštijo rašytojos Alės Rūtos motiną Emiliją Sklėriūtę ir tapo jos krikšto tėvu. Tumai gyveno Malaišiuose, Sklėriai – Kunigiškiuose, kaimus teskyrė koks kilometras. Nebuvo jie giminės, bet bičiuliavosi, vieni kitus gerbė, vieni pas kitus lankydavosi. Kun. Juozas Tumas-Vaižgantas artimai draugavo su dailininku Kajetonu ir pulkininku Alfonsu Sklėriais. Jie lankė ir tą pačią Kunigiškių pradžios mokyklą. Ten pat mokėsi ir Alės Rūtos motina. O ir pati būsimoji rašytoja apie 1922 metus lankė Kunigiškių mokyklos antrą skyrių.

Vaižganto sesuo Severija buvo atitekėjusi už ūkininko Mėginio į Kunigiškius. Severijos Mėginienės dukra Bronė (vėliau tapusi mokslininko, diplomato Petro Klimo žmona) ir rašytojos Alės Rūtos motina Emilija Sklėriūtė vaikystėje draugavo. Iliustruotų prisiminimų knygoje „Sklėriai“ rašytoja dar prisimena, kaip jinai, būdama šeštos klasės gimnaziste, su motina aplankė Kaune gyvenusį Vaižgantą.

„Linksmi ir liūdni būdavo motinos pasakojimai apie „senybę“, apie anuos laikus, apie senelių tolimas dienas... Kaip jas apsakyti, kaip dabar aprašyti? Daug tebėra vaizdų mano akių vyzdžiuose, daug tebeskamba mamutės pasakų, legendų, tikroviškų pasakojimų, iškalbėtų jai verpiant, rateliui dūzgiant... Arba jai išdainuojant, išdeklamuojant... Dainuot jau greit pavargdavo, tai vis žodžiu virvėdavo pasakojimas, lyg upelis, jai kartais atsidūstant, bet vis šypsantis... Nesgi atsiminimai tokie gražūs! Net ir liūdnieji gražūs, kai jau praeity...“ – prisimena rašytoja.

Sklėrių giminės, arba, kaip rašo prisiminimų autorė, genties, istorija pradedama šiltais pasakojimais apie senolius Barborą Girgždytę-Sklėriuvienę (1851–1920) ir Ciprijoną Sklėrių (1844–1928), jų gražiai tvarkomą sodybą Kunigiškių kaime. Jų šeimoje išaugo devyni vaikai: Teofilija, Kajetonas, Pranas, Jurgis, Feliksas, Vitaldas, Alfonsas, Emilija, Povilas, dar trys berniukai mirė maži. Plačiai aprašyta motina Emilija Sklėriūtė-Nakienė, jos darbštumas, nuoširdumas, atjauta kitiems žmonėms, pomėgis dainuoti, austi, megzti, gardžiausius valgius gaminti. Knygoje pasakojama ir apie dėdes: mokslininką inžinierių Povilą Sklėrių, tragiško likimo Rusijoj pradingusį Vitaldą Sklėrių, dirbusį tėvų ūkyje, broliams padėjusį Praną Sklėrių, į Ameriką geresnio gyvenimo ieškoti išvykusius Jurgį ir Feliksą Sklėrius, yra skirta vietos ir tetai Teofilijai Sklėriūtei-Baronienei-Matulionienei. Tačiau ypač plačiai pasakojama apie žymų tapytoją, akvarelės meistrą Kajetoną Sklėrių. Prie šio pasakojimo pateikiamos ne tiktai fotografijos, bet ir aštuonių dailininko akvarelių reprodukcijos, cituojami poetų Petro Vaičiūno, Juditos Vaičiūnaitės, Antano Masionio eilėraščiai, skirti K. Sklėriui, pateikiami kitų menininkų atsiliepimai. Rašytoja Alė Rūta skaitytojams pateikia daug dėmesio vertų, iki šiol dar nežinomų detalių iš žymaus dailininko K. Sklėriaus biografijos, kūrybos. Išskirtinį dėmesį knygoje „Sklėriai“ autorė skiria ir savo dėdei bei krikšto tėvui, Lietuvos kariuomenės karininkui Alfonsui Sklėriui. Įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę jis kovojo su bermontininkais ir partizaninėse kovose su bolševikais, o 1920 metais pasižymėjo kovose su lenkais. Už narsą ir sumanumą buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms liko karo tarnyboje. Pasižymėjo kūrybiškumu, išrado artilerijos šaudymui koreguoti skirtą aparatą. Kaip ir brolis Kajetonas, mėgo piešti, fotografuoti, dalyvavo daugelyje parodų. Sovietinė valdžia pulkininką Alfonsą Sklėrių kartu su kitais trijų Baltijos šalių karininkais išvežė į Sibirą. Ten, Norilsko lageryje, prie Lamos ežero, A. Sklėrius mirė. Tiktai 1990-aisiais jo palaikai parvežti į Lietuvą ir palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta brolio dailininko Kajetono. Sibiro kankinio Alfonso Sklėriaus atminimui Alė Rūta yra sukūrusi ir poemą, kuri spausdinama knygoje.

Neužmirštami ir Barboros bei Ciprijono Sklėrių anūkai, Teofilijos Sklėriūtės-Matulionienės sūnūs, kurie šventai tikėjo „komunistiniu rytojumi“. Savo pusbrolių rašytoja nesmerkia, nekaltina dėl jų įsitikinimų, tačiau atvirai ir taikliai pastebi, kad penki Matulionių sūnūs sovietų laikais gerokai pasidarbavo svetimųjų idėjoms ir tikslams...

Knygoje pateikiama duomenų ir apie Barboros ir Ciprijono Sklėrių proanūkius bei proproanūkius. Prisiminimuose pateikiamas ir šeimos genealoginis „medelis“. Įdomius, įsimintinus pasakojimus iliustruoja archyvinės fotografijos ir rašytojos dukters dailininkės Rasos Arbaitės darytos nuotraukos. Beje, knygos apipavidalinimu rūpinosi dailininkė Rasa Arbas (Arbaitė)-Chamberlain.

„Mylėjau šeimą ir gimines. Šios knygos tekstą rašiau (prieš 20 metų) su jau sumenkusiu regėjimu, bet su širdgėla ir kartėliu... Rašiau labai asmeniškai, tiesiai – kaip buvo...

Vieni rašė apie „sodybų tuštėjimo metus“, o aš rašiau „apsakymą“ apie savo motiną Emiliją Sklėriūtę-Nakienę, jos seserį, brolius ir vaikus, rašiau „vardan tos Lietuvos“. Mano mintyse ir širdy – tik lietuvių tauta, darbšti ir kūrybinga, jos garbinga ir skausminga istorija. Deja! Esame išblaškyti į Rytus ir Vakarus, vieni išplėšti nuo savo sodybų į sibirines taigas, o kiti išstumti į užjūrius... Ir visa dėl mūsų skirtingų (svetimų!) idėjų...

Mūsų duktė Rasa, gimusi svetur, kalbėdavo: „Mamyt, mums sakydavai, kad visi lietuviai geri!“ Gal taip sakydavau iš meilės ir... ilgesio Lietuvai. Ne visi geri ir ne visi blogi... Mumyse kiekviename yra ir gėrio, ir blogio, ir klaidų. Bet visi turėtume būti ir likti su sava tauta“, – knygos pabaigoje rašo Alė Rūta.

Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“