| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
M. K. Čiurlionio paveikslai žėri genijaus didybe
Yra daiktai, kuriuos mato visi žmonės, ir yra dalykai, kuriuos regintieji vadinami genijais. Didysis lietuvių dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis keistai blizgančiomis genijaus akimis regėjo gyvenimo gelmes ir viršukalnes, pasaulio pradžią ir jo pabaigą, ramybės ir tylumos paslaptį. Savo regėjimus jis paliko mums trijuose šimtuose paveikslų. Sustokime prie jų ir pamąstykime. Jo paveikslai pilni muzikos ir poezijos. Saulės ir tragizmo. Spalvų ir filosofijos. Poetinis-filosofinis turinys tapybine-muzikine forma. Jo paveikslai turi keturis matavimus: ilgį, plotį, gelmę ir dinamiką. Jis piešė būties kategorijas, kurios prieinamos tik abstrakčiam mąstymui. Gamta kosmos gėris ir blogis. Jausmo logika, ne proto jo paveiksluose. Pagrindinė M. K. Čiurlionio kūrybos tema yra gėrio ir blogio kova ir galutinė gėrio pergalė. Įvairiais pavidalais ši tema kartojasi jo paveiksluose. Saulė jam yra didžioji šviesos ir gyvybės versmė, tamsos ir šalčio nugalėtoja, gėrio simbolis.
Jo preliudai, fugos, sonatos. 250 muzikos kūrinių ir 40 harmonizuotų-aranžuotų liaudies dainų. 300 paveikslų. Septynios sonatos: Piramidžių, Žvaigždžių, Pavasario, Vasaros, Žalčio, Jūros, Saulės. Sonatų keturios dalys: kontrastų kova esminis dalykas, dviejų savarankiškų melodijų harmonija. Jis piešė nuskendusio Raigardo miesto slėny bokštus. Tėviškės gamtos melodijos. Tėvo muzika, motinos pasakos. Teptuką jis padažė Raigardo melsvojoj tolumoj ir Druskininkų rudeny rusvam. Nutapė Pasaulio sutvėrimą ir slaptingus likimo ženklus. Pušelei kiekvienai karūną uždėjo, nes jos užburtos dukros karalaitės. Rytmetį devynios saulės aušta už devynių miškų, už devynių kalnų. Vidurdienį tūkstančiai saulių žėri jo sutverto pasaulio danguje. Kai saulės sudegs žarijomis pavirs išmėtys jas tamsiam nakties danguj.
Jūros sonatos Andante nežinomų miestų griuvėsiai nežinomų jūrų dugne. Jūra žalsva žmonių ašarom: nuskendę laivai ir ašaros jų nesulaukusių. Jūros gelmė su nuskendusiais laivais, virš kurių dvi saulės verkia gintarinėm ašarom. Likimo ranka, pakėlusi laivą skenduolį. Gintarėlių pilnos kopos ir jie plaukia bangų purslais. Viskas persunkta melodijos ir liūdesio. Laivai, nugrimzdę į jūros dugną, ant likimo delno rymo. Lemties kita banga laivelius mažus skandina. Dubury tarp dviejų bangų kylančios ir krintančios Čiurlionio laivelis skęsta. (Jo sesuo man tvirtino, kad tas laivelis tikrai išplauks ant keterų ir nenuskęs.) Jo vardo raidės purslais susiklosto ant laiko bangų kylančių ir krintančių tik vieną mirksnį Vieną amžiną mirksnį. O žuvys išplaukė į dangų ir nuplaukė į begalybę.
Įsiklausyti į jo paveikslų tylumą. Ramybė kaip žvėris žėrinčiom akim guli vandeny. Atėjo man į galvą mintis, kad toje tyloje glūdi svarbi paslaptis. (123 laiškas)
Saulės sonata yra spalvotas himnas saulei ir šviesai. Allegro M. K. Čiurlionis stato miestą iš pasakiškų bokštų, o virš miesto uždega danguje tūkstantį saulių, kad į miestą niekada neateitų pikta naktis. Andante parodo jėgą šviesos spindulių, kurie aštriais kalavijais perveria debesis bei ūkanas ir susminga į žemę. Scherco supila saulės šviesą į upę ir stato per ją trapius tiltus, kokių jokie inžinieriai nedrįstų pastatyti, nes jie skirti drugelių žingsniams. Finale nupiešta užgesusi saulė. Didysis būties varpas amžinai nutilęs ir nuo jo nusidriekęs kosminis voratinklis ant visos būties. Ant uolų miega sostuose žmonių valdovai, nulenkę karūnuotas galvas. Saulė amžinai užgeso ir viskas mirė. Bet varpas, apšviestas saulės, kuri yra šiapus kosminio voratinklio. Ji apšviečia ant varpo iškaltą vieną saulę iš tūkstančio Allegro saulių ir kelis bokštus iš tūkstančio jo miesto bokštų. Tamsa nugalėjo tik anapus voratinklio, o šiapus jo viešpatauja saulė.
Saulė spindi Piramidžių sonatos obeliskų viršūnėse ir Jūros sonatos pursluose. Pavasario sonatos scherco kregždutė ir pumpurų gyvybės liepsnelės skrenda į saulę. Garbė tekančiai saulei paveiksle visa, kas gyva, eina procesijoj pasveikinti saulės nugalėtojos. Preliude pilnas dangus paukščių, kurie skrenda pasitikti aušros.
Auka. Juodieji dūmai pakilę nukrenta į žemę, o baltieji kyla į dangų. Angelas ant žvaigždynų laiptų virš aukščiausių kalnų viršūnių laimina gerąją auką, kylančią aukštyn. Vrubelio demonas ir Čiurlionio angelas.
Kalnuose Kaukazo jis nusigąsta, kad jie meta didelį šešėlį. Tą šešėlį nupiešė Rexe. Jį nupiešęs M. K. Čiurlionis norėjo sunaikinti visus ankstesnius savo kūrinius.
Iš ilgesio piramidžių sonata. Ledo žvakėse dega saulės kibirkštys ir sušildo širdį. Žvaigždynai ir trapi pienė, žaibai ir tyluma. Zodiako ženklų prasmė gyvenimo drobėj įausta. Džiaugsmas išmetė inkarą begalybės jūroje. Vaivorykščių tiltai nutiesti per mėlynas prarajas būties. Per bedugnes lieptai permesti, lūžtantys nuo plaštakės svorio.
Malūnai laukia grūdų ant visų kalnelių, o žiemkenčiai kalasi sniego properšose. Malūnai nuo kalnelių užšoko ant kiekvieno debesio. Ir mala saulės spindulius, kad žmonės niekada nealktų džiaugsmo. Medžiai išsitiesė lyg dangaus kaip amžinas žemės ilgesys.
Juodosios saulės pasaka juoda pilis ir juodas bokštas, virš juodų varpinių juodas didelis paukštis, o anapus juodosios saulės šviesioji saulė. Juodosios saulės spinduliai užstoja dangaus šviesumą. Kada ateina vakaras juodoji saulė spinduliais juodais užtvindo visą žemę ir teka vandenys juodi prieš kalną (ne pakalnėn). Ištiesęs savo ranką, juodą šviesą pajunti. Juodoji saulė šviečia vis tamsiau ir spindulių tamsių kardais man širdį veria nukirpau jos spindulius: te spindinti erdvė prasimuša pro juodą saulę. Juodosios saulės juodas spindulys sulūžta į spalvas džiaugsmo prizmėje.
Ant kalvų su saulės aureolėmis atsigulė didelis pavargęs žaltys. Nykioj ir mįslingoj Žalčio sonatoje blogio pradas pavaizduotas žalčiu. Allegro žaltys rymo ant kolonų prie savo tvirtovių. Andante jis įsižiūrėjęs į savo atvaizdą vandens veidrodyje, lyg svarsto savo jėgas. Scherco žaltys skrenda žvaigždžių šviesoje virš kalnų, bokštų ir paukščių, viršum žmogaus, stovinčio ant bedugnės krašto. Finale žaltys šliaužia pasaulio kalnais ir slėniais pasigrobti pasaulio valdovo karūnos, bet pritrūksta jėgų ir nepasiekęs jos žūna. Gili būties tiesa išsakyta šitoje beviltiškoje sonatoje: blogio pražūtis yra jo viduje, jis pralaimi iš savo vidaus, nors nebūtų kam su juo kovoti. Pasaulio valdovo karūna ne jam skirta.
Rudenio naktys neatsigina žvaigždžių. Jų dangus ir ežerai pilni. Skamba varpinėj varpai galingi. Rudenio erdve nuplaukia jų skambėjimas jį vasaros prisiminimais išdabinau. Skrenda rudenio laukais voratinkliai. Užtiesiau didelį voratinklį ant Visatos ir pasodinau už jo mirusią mirtį. Nebūties voratinklis ant Visatos. Begalinė liūdesio procesija palaidos mus saulėlydžių bedugnėje. Bet vėl kiekvieno žmogaus saulė ėmė atskirai šviesti danguje.
Mūsų genijus paliko kažką skausmingo nepasakyto. Jis tarsi pažvelgė į paslaptingą žmogaus būties gelmę ir jo protas perdegė. Netrukus ir visai užgeso jo gyvybė, 36 metus plazdėjusi taurioj krūtinėj.
Apsvaigina kaip stipriausias vynas jo paveikslai tą, kuris turi švarią ir jautrią širdį. Buvo tokių, kurie, žiūrėdami į mano paveikslus, juokais trūkę (179 laišk.). O gal tik keletas šį tą pajuto, suprato.
Įsižiūrėkime, įsiklausykime į mūsų Čiurlionį ir pamilkime jo paveikslus. Prieš juos graudžiai juokingos mūsų smulkios rietenos, intrigos.
Jis vienas šičia, baisiai vienas ir skęsta savo liūdesy net dūmai čia dangun nekyla, o gula suodžiais ant širdies. Turi jis drobės ir dažų, ir knygų, ir atminimų daug šviesių. Rytoj išties jis baltąją drobulę nuo kambarėlio lubų lig grindų. Joje nupieš jis džiaugsmo giesmę su gėlėmis, drugiais ir angelais jie laiptais nusileis į žemę ir vaikščios džiaugsmo pamary. Tačiau dabar jam liūdna liūdna vienam vienatvėj tarp žmonių o savo liūdesį dažais nupieš ir įmes sudegt ugny. Jonas Vytautas NISTELIS 1961 m.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |