Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Dainavimas – tai šventė

Veronika Živilė BALTUŠNIKAITĖ,

Buvusi Kauno Įgulos bažnyčios,
Kauno Arkikatedros Bazilikos, „Jaunystės“ chorų choristė

„Perkūnas“ po Atvelykio koncerto prie Griškabūdžio bažnyčios. 2010 m.

„Perkūnas“ po Vasario 16-osios minėjimo koncerto Kauno Julijanavos katalikiškoje vidurinėje mokykloje

„Perkūnas“ po chorų konkurso „Sidabriniai varpai“ 2011 sausio 17 d. Daugpilyje

Choro gimimas

Lietuva nuo seno garsėja savo dainomis, atspindinčiomis tautos dvasią. 2003 metais Lietuvos dainų ir šokių šventės įrašytos į pasaulio Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Galima didžiuotis Kauno vyrų choru „Perkūnas“, kuris dalyvauja visose Dainų ir šokių šventėse, koncertuoja Lietuvoje ir atstovauja jai užsienyje. Choro repertuare yra apie 130 kūrinių, jis koncertavo Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos, Maskvos, Italijos, Estijos ir Suomijos klausytojams.

Choro pradžia – 1954 metai, kai chorvedys Aloyzas Čižas subūrė projektuotojų vyrų chorą Kaune, kuris vadinosi „Pramprojekto“ vyrų choru ir pirmąjį koncertą surengė 1955 m. gegužės mėnesį. Jame dainavo apie 50–70 choristų, studijų metais dalyvavusių aukštųjų mokyklų saviveikliniuose kolektyvuose.

Chorvedys „nuo Dievo“

1966 metais vadovavimą chorui perėmė chorvedys Benediktas Mačikėnas (1914– 1999), turėjęs didelę meno vadovo ir dirigento patirtį. Jo vadovaujamas KPI akademinis choras „Jaunystė“ 1965 metais iškovojo absoliučiai geriausio choro vardą. Respublikinės Dainų šventės konkurse jie atliko „Aleliuja“ iš G. F. Hendelio oratorijos „Mesijas“. Choro vadovui tai buvo rizikingas sprendimas, nes sovietinė cenzūra griežtai sekė repertuaro turinį. Laimei, mažai kas žinojo, kad B. Mačikėnas Kauno konservatorijoje mokėsi vargonuoti ir nuo 1940 metų vadovavo Vilijampolės bažnyčios, Kauno Arkikatedros Bazilikos, Kauno jėzuitų bažnyčios (iki 1948 m.) chorams. Kompozitorius Anatolijus Lapinskas jį pavadino dirigentu „nuo Dievo“. 1965 m. spalio 15 dieną B. Mačikėnui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas.

1968 m. rugsėjo 10 dieną Kauno projektuotojų vyrų chorui buvo suteiktas respublikinio pavyzdinio kolektyvo vardas ir suteiktas pavadinimas – „Perkūnas“. Choro meno vadovas ir dirigentas B. Mačikėnas muzikos meno aukštumų siekė pasiaukojimu darbu, meile dainai ir choristams, tėvišku bendravimu. Jis savo gyvenimą  paskyrė chorinio dainavimo kultūros puoselėjimui. Daina jam buvo didžiausias gyvenimo džiaugsmas.

1972 metais „Perkūno“ choras kartu su teatro simfoniniu orkestru atliko L. Kerubinio „Rekviem“ d-moll. Dirigavo Stasys Domarkas. Tai buvo drąsus žingsnis.

1974 metais choras surengė net 27 koncertus. Tais metais 48 choristai išsiruošė į ypatingą koncertinę kelionę – į Pelesą (Baltarusijoje) kartu su koncertmeistere Sonata Bielionyte. Pasak choristo Alvydo Semaškos, tai buvo lietuvybės gaivinimo žygis į Rytus. Nuo Rodunės jie važiavo lydimi milicijos pareigūnų. Gausiai susirinkę vietiniai lietuviai pravirko išgirdę dainą „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“, taip jie buvo pasiilgę lietuviškų dainų, kalbos. Deja, choristams buvo uždrausta pabendrauti su Pelesos šviesuole Marija Kruopiene ir lietuviais, fotografuoti. Sugrįžę į Lietuvą keliauninkai gavo pylos, kad išvyko be Kauno valdžios žinios.

Kruopštus darbas, pastangos davė vaisių. 1975 metais Respublikinės dainų šventės chorų konkurse „Perkūnas“ iškovojo absoliučiai geriausio respublikos vyrų choro vardą ir Lietuvos kompozitorių sąjungos specialų prizą.

Prasidėjus Atgimimui B. Mačikėnas galėjo įgyvendinti savo seną svajonę. 1992 metais jis įkūrė mišrų chorą „Cantate“ Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje. Beje, bažnyčioje, prie vargonų, yra B. Mačikėnui skirta atminimo lenta. Nuo 1993 metų chorui vadovauti ėmėsi doc. Romaldas Misiukevičius. Jis parašė knygą „Chorvedys Benediktas Mačikėnas“ (Kaunas, 2009), kuri išsamiai supažindina su 42 metus trukusia žymaus chorvedžio veikla.

Visam gyvenimui šviesius prisiminimus paliko 1994 metų kelionė į Romą su choru „Cantate“ ir vargonininke Danguole Beinaryte. Tai buvo pirmas choras iš Lietuvos, Šv. Petro bazilikoje sugiedojęs šv. Mišias. Taip pat buvo gražiai pasveikintas prel. Ladas Tulaba jo 60 kunigystės metų sukakties proga.

R. Misiukevičiaus vadovaujamam chorui teko garbė ir laimė koncertuoti Popiežiaus rezidencijos salėje, Lietuvių šv. Kazimiero koplyčioje, kur šv. Mišias aukojo kun. Ričardas Mikutavičius ir Romos šv. Kazimiero kolegijos rektorius Algimantas Bartkus.

Į chorinio dainavimo viršukalnes

1998 metais „Perkūno“ meno vadovu tapo B. Mačikėno mokinys, labai gabus, energingas Romaldas Misiukevičius (g. 1947 m.). Jis – LMTA Kauno fakulteto muzikos Didaktikos ir dirigavimo katedros docentas, nusipelnęs daugybės apdovanojimų už nuopelnus Lietuvos kultūrai. Jis vadovavo mišriems chorams „Jaunystė“ ir „Šilelis“, įkūrė chorą „Kamertonas“, parengė ir išleido nemažai muzikos leidinių, tarp jų M. K. Čiurlionio simfonines poemas, liaudies dainas, kantatą „De profundis“ ir daug kitų.

R. Misiukevičius su „Perkūno“ choru siekia naujų aukštumų. Choro repertuare skamba patriotiniai ir sakraliniai kūriniai. Choro vadovas reikalauja gražaus, kokybiško vokalo, tikslaus išdainavimo, visiško atsidavimo dainai. Meniška kūrinių interpretacija, ryški skalė nuo apvaldyto ugningo forte  iki švelnaus lyg upelio srovenimas piano, gera dikcija – visa tai kuria muzikos stebuklą, šventę.

2006 metais „Perkūno“ kelionė į Italiją paliko ypač šiltus, malonius prisiminimus. Kai Brešios mieste koncerto metu choras sugiedojo Italijos Himną, emocingi italai audringai reiškė savo susižavėjimą. Svečius iš Lietuvos italai lepino ypač gausiomis vaišėmis. Venecijoje uždainavus aikštėje prie Šv. Morkaus bažnyčios sulaukta garsių ovacijų. Choro giesmės skambėjo Čenstachavos garsioje Dievo Motinos bažnyčioje.

Kruopščiai choras ruošėsi ir 2009 metų koncertiniam turui, skirtam Lietuvos vardo  tūkstantmečio paminėjimui. „Perkūno“ balsas griaudėjo Estijoje, Suomijoje: 23 choristai, solistas Giedrius Prunskus, koncertmeisteris Dainius Kepežinskas garsino Lietuvos vardą Taline, Helsinkyje, Pargase.

2010 metais choras aplankė Karaliaučiaus (Kaliningrado) krašto lietuvius. Svečius iš Lietuvos globojo ambasados darbuotojas Vidmantas Budrys. Tilžėje (Sovetske) perkūniečiai pabuvojo prie Vydūno namo, giedojo atstatytoje Katedroje, Gumbinės (Černiachovskio) lietuvių bažnyčioje ir kitur. Karaliaučiuje chorą pasitiko ir lydėjo generalinis konsulas Vaclavas Stankievičius. Repeticijos, koncertai, kelionės – gera bendravimo mokykla, įžiebianti brolybės ugnį.

 „Perkūno“ choro himnu tapo Ramuvėnų maršas (muz. E. Gailevičiaus, ž. K. Inčiūros). Daug pastangų įdeda koncertmeisteris Juozas Dubickas. Chore dainuoja 28 dainininkai, įsijungia ir jaunimas. Keitėsi choristų veidai. Daug metų dainuoja choro veteranai, pamilę dainą visam gyvenimui: Pijus Bernotas, Alfredas Bartuška (jis džiugina ir meninės fotografijos parodomis), Ringaudas Bulotas, Kazimieras Gustaitis, Petras Šeštokas, Sigitas Serbenta, Jurgis Strazdas, Algirdas Viesulas, Pranas Jurkonis.

Kad giedotų visa Lietuva

Tikra dvasios puota, nepamirštama švente tapo šv. Kazimiero dienos paminėjimas 2011 m. kovo 5 dieną Kaune, Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų koplyčioje. Šv. Mišiose meldėsi vysk. Juozas Matulaitis, Vilkaviškio vyskupas emeritas Jonas Žemaitis, mons. Vytautas Grigaravičius, mons. Kazimieras Senkus. Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius homilijoje sakė, kad gyvenimą turime statyti ant tvirtos tikėjimo uolos. Šv. Mišių įžangoje suskambo Perkūno“ choro atliekama giesmė šv. Kazimierui „Šventas, garbingas“ (muz. K. Senkaus, ž. S. Ylos). Tvirtumo, šventumo dvasia užliejo visą koplyčią, kėlė, gaivino visų širdis. Išgiedota malda įgavo sparnus, skraidino prie Viešpaties. Choras atliko A. H. Rosewig Mišias es-dur Nr. 3, op 350 (4 dalys), sugiedojo „Dieve, Visagali“ (muz. E. Diržiūtės, harm. G. Purlio), „Tėve mūsų“ (muz. Juozo Gruodžio). Komunijos metu visus jungė giesmė „Aš priklausau tik Jėzui“ (muz. Norman J. Clayton, aranž. R. Misiukevičiaus), o Mišių pabaigoje buvo sugiedota  nuostabi giesmė „Regina Coeli“ (J. Bertulio).

Antroje šventės dalyje buvo gražiai pagerbtas, pasveikintas šviesus, garbingas mons. Kazimieras Senkus. Sukanka 15 metų nuo jo sugrįžimo į tėvynę. 94 metų monsinjoras yra sakralinės muzikos magistras, siekiantis, kad šv. Mišiose giedotų visa besimeldžianti bendruomenė. Lietuvoje mons. K. Senkus išleido keturis giesmynus. Popietėje buvo pristatytas ir naujausias giesmynas „Gyvenimas, mirtis, Amžinybė“ (2010). Choras „Perkūnas“ ir visi svečiai užtraukė „Ilgiausių metų“. Gražiai, ilgesingai skambėjo liaudies daina „Toli už girių“ (harm. R. Misiukevičiaus), „Sugrįžti“ (muz. Jono Urbono, ž. V. Sagaitytės), „Aras“ (muz. P. Butkaus, ž. V. Šimaičio), vergų choras iš Verdžio operos „Nabucho“.

Kovo 11-ąją „Perkūnas“ dalyvavo kultūros centre „Tautos namai“ vykusiame chorinės muzikos koncerte, skirtame Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai.

Choras „Perkūnas“ siekia naujų meno aukštumų, nepasiduodamas modernizmo vėjams.

© 2011 „XXI amžius“