Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kultūros zona

Ukrainos katalikų vadovo uždaviniai

Mindaugas BUIKA

Ukrainos Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčios vadovas Kijevo ir Haličo didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas

Šventojo Tėvo sveikinimas naujajam ganytojui

Popiežius Benediktas XVI pasveikino naująjį Ukrainos Rytų Katalikų (Unitų) Bažnyčios vadovą Kijevo ir Haličo didįjį arkivyskupą Sviatoslavą Ševčiuką, palinkėdamas likti ištikimybėje su Roma, dėl kurios kentėjo tiek daug ukrainiečių katalikų. Po kovo 27 dieną Kijevo Išganytojo Prisikėlimo unitų katedroje vykusios iškilmingos intronizacijos naujasis Ukrainos katalikų vyriausias ganytojas su grupe vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų pasauliečių buvo atvykęs į Romą susitikti su Šventuoju Tėvu. Kovo 30 dieną bendrojoje audiencijoje dalyvavusią ukrainiečių delegaciją Popiežius pasveikino jų gimtąja kalba, užtikrindamas nuolatinį artumą maldoje, kad „Švč. Trejybė suteiktų gausių malonių mylimai ukrainiečių tautai, sutvirtindamas ją taikoje ir darnoje“.

„Lozoriau, išeik!“

Kun. Vytenis Vaškelis

Lozorius – kaip sergantis pasaulis, kurį Jėzus atėjo ne išgydyti, bet prikelti naujam gyvenimui. Reikėjo, kad po keturių dienų iš tvaiką skleidžiančio mirusio Lozoriaus kūno pradėtų sklisti perkeičiančios malonės kvapas, bylojantis, kad žemėje atsiveria dangiškosios karalystės durys. Juk tik Dievas biologinės mirties pažeistus ir pūvančius kūno organus padaro gyvybingus bei sveikus. Tik Jis sugrąžina sielą kūnui, kad jis visur klausytų proto nurodymų. Tik Jis įžiebė gyvo tikėjimo šviesą tiems, kurie matė Lozoriaus prikėlimą iš numirusiųjų ir pradėjo suvokti, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Visada, kai jis  laimi, yra pašlovinamas Dievo Sūnus (Jn 11, 4).

Prasmingos Juozapinės

Alvyra GRĖBLIŪNIENĖ

Dievo Apvaizdos akis

Kovo 19 dieną, per Juozapines, Panaroje, Pilnų namų bendruomenės (PNB) Dievo gailestingumo koplyčioje, vyko graži pavasarinė šventė, skirta Velykų atviruko, nuotraukos ir eilėraščio konkursų rezultatų paskelbimui ir laureatų apdovanojimui. Konkursų pagrindinis reikalavimas – išreikšti Dievo gailestingumą.

Šventę šv. Mišiomis pradėjo kun. Valerijus Rudzinskas, Kučiūnų parapijos klebonas kun. Jonas Povilaitis ir kun. Jurijus Dombrovskis.  Homiliją sakęs kun. V. Rudzinskas džiaugėsi, kad Dievo Gailestingumo metų konkursų dalyviai sudėliojo prasmingą mozaiką, įvairiomis meno formomis perteikę Gailestingumo malonę.   „Visi čia esantys tampate Dievo Gailestingumo šlovės skleidėjai“, – kalbėjo kunigas. Jis priminė popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, kad Dievo Gailestingumas yra šviesa, turinti nušviesti  trečiojo tūkstantmečio žmonių kelią ir padėti šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo gailestingąją meilę, kad „savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją“. Kun. Valerijus pakartojo ir kardinolo A. J. Bačkio žodžius: „Ta gailestingumo žinia, kurią pasauliui paskelbė šv. Faustina, gali mums padėti gyventi, kai susiduriame su sunkumais, abejonėmis, kančia, mirtimi... Žmonėms šiandien reikia tokios meilės liudytojų“.

Vyskupo viešnagė Šilalėje

Saulius PRANCKEVIČIUS

Vyskupas Jonas Boruta SJ su Šilalės dekanato tikybos mokytojais. Dešinėje – mons. Rimantas Gudlinkis

Telšių vyskupijoje dirba 300 tikybos mokytojų. Vien Šilalės dekanate yra 21 tikybos mokytojas. Visų dekanatų parapijose veikia tikybos mokytojų metodiniai rateliai. Tikybos mokymą bei metodinių ratelių darbą koordinuoja Telšių vyskupijos tikybos mokytojų ir katechetų centro metodinė taryba, vadovaujama pirmininko mons. Rimanto Gudlinkio, sekretorės metodininkės Margaritos Petrauskaitės bei grupės šios tarybos narių. Iš čia dekanatų parapijose dirbančius tikybos mokytojus pasiekia metodinė literatūra, rekomendacijos bei įvairios naujovės, kaip tobulinti tikybos mokymą. Centras organizuoja metodines dienas, seminarus, kurių metu ne tik įgyjama naujų žinių, bet ir dalijamasi darbo patirtimi, mokant jaunąją kartą pažinti tikėjimo tiesas.

Šv. Mišios už rašytoją

Bronius VERTELKA

Šv. Mišias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas (kairėje) ir Kristaus Karaliaus Katedros klebonas kun. Tomas Skrudupis Autoriaus nuotraukos

Kovo 27-ąją Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje šv. Mišias už Panevėžio krašto šviesuolę, filantropę, rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, gimusią prieš 150-metų, aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, dalyvavo Katedros klebonas kun. Tomas Skrudupis.

Pradėdamas Mišias vyskupas priminė, kad G. Petkevičaitei-Bitei buvo suteikta teisė atidaryti pirmąjį Lietuvos Respublikos Seimą, ji rėmė neturtingus jaunuolius, siekusius mokslo. Ir šiandien Lietuvoje netrūksta skurstančiųjų, gabus jaunimas neišgali studijuoti. Ar ne laikas prabusti turčiams ir paremti tiesiančius rankas į šviesą, klausė ganytojas. G. Petkevičaitė-Bitė globojo po 3–5 našlaičius ar neturtingųjų vaikus, dažnai pati neturėdama gardesnio kąsnio burnoje, vos sudurdavo galą su galu, net lopydavo augintinių drabužius. Ne sykį jai su globotiniais teko ir pabadauti. Dar 1893 metais G. Petkevičaitė-Bitė įsteigė moksleivių ir kultūros darbuotojų šelpimo draugiją „Žiburėlis“ neturtingiems moksleiviams remti. Jos nuopelnas, kad šiandien didžiuojamės skulptoriumi Juozu Zikaru, Bernardu Buču, Petru Rimša, kalbininku Kazimieru Būga, rašytoju Jonu Biliūnu bei kitais. Geriausias paminklas šviesuolei būtų įsteigta jos vardo premija skurstantiems studentams, kad jiems nereikėtų dirbti juodžiausių darbų užsienyje.

Bažnyčioje – žurnalisto 70-metis

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Jubiliatas Juozas Vercinkevičius (viduryje) su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios mons. Vytautu Pranciškumi Rūku (kairėje), dešinėje – Trakų dekanas klebonas kun. Jonas Varaneckas

Kovo 24 dieną Trakuose, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, Trakų dekanas klebonas kun. Jonas Varaneckas ir emeritas mons. Vytautas Pranciškus Rūkas aukojo šv. Mišias už ne vieno laikraščio įkūrėją, redaktorių, žurnalistą Juozą Vercinkevičių, dėkojo Aukščiausiajam už jo 70 metų, meldėsi už mirusius ir gyvuosius šeimos ir giminės narius.

Šv. Mišių svarbą minint jubiliejų iškėlė dekanas klebonas J. Varaneckas, priminęs jubiliato atliktus darbus, jų reikšmę visai Lietuvai. Pamokslą pasakė mons. V. Rūkas. Monsinjoras kalbėjo apie tautos kultūrą, moralę ir religiją – kaipo valstybės egzistencijos ir klestėjimo būtinybę, apie asmenybes, kuriančias ir puoselėjančias kultūrą, stiprinančią mūsų tikėjimą, dvasingumą, dorą. „Palaimintos tos rankos, kurios saugo, puoselėja ir neša kultūrą, kad tos šviesos niekas neužpūstų, nesunaikintų“, – sakė monsinjoras.

Ar sutraukysime korupcijos voratinklį?

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje toliau regime tariamo „teisingumo“ grimasas. Prieš metus nužudyto kovotojo su pedofilija D. Kedžio mama Laima Kedienė bus teisiama už tai, kad 2010 m. lapkričio mėnesį pedofilijos bylą nutraukusius Panevėžio teisėjus pavadino banditais. Gal tai ir grubus įvertinimas, pareikštas žodžiu, bet teisingas. Aiškinantis neseniai atleisto vilniečio teisėjo Zenono Birštono veiklą paaiškėjo, kad Z. Birštonas prieš keletą metų jau buvo įkliuvęs girtas prie vairo, tačiau išsisuko nuo atsakomybės. Tai žinojo Vilniaus apygardos teismo vadovai, tačiau jokių priemonių nesiėmė. Kas gali paneigti, kad tam tikriems klanams girtaujantis teisėjas yra parankus? Juk kyšius imantys ar girtaujantys teisėjai yra lengviau valdomi. Juos valdo tie, kurie turi „kompromatus“. Tokių teisėjų teisiamos klaipėdietės E. Kusaitės likimas vėl pakibo ant plauko – prokuroras M. Dūda pateikė prašymą ją suimti, nes ji neva gali pakenkti teismo procesui. Dėl tokių prokuroro veiksmų kyla klausimas – gal toks prokuroro sprendimas skirtas politinių kivirčų kėlimui ir generalinio prokuroro D. Valio kompromitavimui?..

Apie rusų šnipės A. Čapman pistoletą, įkaušusį Šaprą, griūvantį Gedimino kalną ir nacionalinę idėją

Kiprijonas Tvirbutas

Nacionalinės idėjų talkos ir pilietinio judėjimo „Aš – Lietuvai“ iniciatorius Tomas Girdzijauskas Autoriaus nuotrauka

Šiandien norėčiau pasidalinti mintimis apie tai, ką paskutiniosiomis dienomis aptikau užsienio ir Lietuvos spaudoje. Atvirai kalbant, įdomių ir svarbių tekstų – ne tiek jau daug. Beje, labiausiai sudominusią informaciją suteikė ne žiniasklaida, o susitikimas su Nacionalinės idėjų talkos ir pilietinio judėjimo „Aš – Lietuvai“ iniciatoriumi Tomu Girdzijausku. Šiandien T. Girdzijauskas su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje, tačiau jis iš tų emigrantų, kuriam labai rūpi lietuviški reikalai.

Valdžios „teisingumo“ grimasos

Kai kurių paprastų žmonių pastebėjimai, kad premjeras A. Kubilius neįves progresinių mokesčių turtuoliams, pasitvirtino šią savaitę. Vietoj to alkstančius piliečius jis pradžiugino žinia: bus įvestas žymiai „reikalingesnis“ nekilnojamojo turto (NT) mokestis. Premjeras tiesiai šviesiai pasakė: vyriausybės programoje yra „susitarta“ įvesti NT mokesčius ir jie būtinai bus įvesti. (Kas, kada ir kaip susitarė – Kubilius su Šemeta ar Šimonyte? Premjeras to nepasakė.) Taigi paaiškėjo, jog premjero raminimai, kad jis beveik pritaria progresiniams mokesčiams, tebuvo jo paties „pasibranginimas“ – turtingųjų jis nė nesirengia apmokestinti. Premjeras aiškiai pasisakė (ir savo koalicijai, nepaisant praėjusią savaitę trijų jos narių išreikšto demonstratyvaus pritarimo mokesčiams, įsakė balsuoti „prieš“) prieš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, kurias priėmus Lietuvoje būtų įvesti progresiniai mokesčiai. Jei Seimas patvirtintų šias pataisas, pajamos būtų apmokestinamos tokiais tarifais: metinių pajamų dalis, neviršijanti 48 tūkst. litų, apmokestinama 15 proc. tarifu; metinių pajamų dalis, viršijanti 48 tūkst. litų, bet neviršijanti 120 tūkst. litų, apmokestinama 33 proc. tarifu; metinių pajamų dalis, viršijanti 120 tūkst. litų, apmokestinama 40 proc. tarifu. Ką dar siūlo premjeras? Ogi premjeras siūlo visiems įvesti NT mokesčius. Akivaizdu, kad premjero forsuojami NT mokesčiai nulinčiuos visus, bet daugiausiai pinigų bus surinkta iš sovietinėse, „centralizuota“ šiluma daugiau išorę, bet ne vidų šildomose „chruščiovkėse“ gyvenančių „pilkosios masės“ žmonelių. (Papildomai susimokėti teks net ir už pašiūrę.) Taigi prie tūkstantinių mokesčių, kuriuos tenka sumokėti žiemos mėnesiais už mūsų būstus, prisidės dar vienas. Prieš daugiau nei dvejus metus gyvenimą „pagerino“ garsioji naktinė mokesčių „reforma“, padidinusi PVM vaistams, duonai, žuviai, mėsai, be kurių neapsieina nė vienas žmogus. Tai tik padidino nedarbą ir išvijo apie 100 tūkst. lietuvių į užsienį ieškoti pragyvenimo. Ate, progresiniai mokesčiai, ate! Turtingieji, taip pat ministrai ir seimūnai gali jau ramiai miegoti – jų didžiuliai atlyginimai nenukentės, jie gaus kaip ir gavę, o „krizės“ metais galės dar ir pavaidinti – mes susimažiname, mes esame geri, esame labai geri, jautrūs tautos vargams. O kad parodytų, kokia yra gera valdžia, paleido gandą, kad progresinių mokesčių valdžia atsisako dėl labai paprastos priežasties – turtingųjų, gaunančių po 4–8 tūkst. litų per mėnesį, yra „labai nedaug“, taigi ir mokesčių iš jų bus surinkta „labai nedaug“, tad geriau jau rėžti nuo visų praalkusių, bet ne nuo turtingiausiųjų, nes jie dar išlakstys po margą pasaulį ir paliks mus vienus už tėvynę vargti Seime ar Vyriausybėje. Tegul už viską sumoka nepasiturintieji patys, tegul veržiasi savo diržus, tegul... Nesvarbu, kad pabrangus šildymui jie nebeišlaiko savo būstų, nesvarbu, kad keliasi į sodų namelius – viskas bus suskaičiuota ir apmokestinta. Bet jeigu ir toliau dar kvėpuos (o kurgi dėsis tie „runkeliai“ – juk niekam netinka ir niekur nesugebės išvažiuoti), tai uždėsime ir oro mokestį, pagaliau – pagalvės mokestį, prisimindami gerojo caro laikus. Mes, Lietuvos valdžia, vadovaujama šauniojo premjero, esame tokie išradingi. Nesvarbu, kad PVM mokestis mažesnis ne tik Europoje (nuo nulinio tarifo spaudai kai kuriose ES šalyse iki 15 proc. maisto prekėms kai kuriose ES šalyse), bet ir Japonijoje (tik 5 proc.), Naujojoje Zelandijoje (tik 17 proc.), nesvarbu, kad niekur nenukerpamos pensijos, ypač dirbantiems pensininkams, visa tai nesvarbu – mes dirbame pagal Kubiliaus, Šemetos, Šimonytės sukur(p)tus vadovėlius.

Lietuvos ar Lenkijos lenkai?

Saulius Stoma

Atėjo laikas atsakyti į klausimą, kas gyvena Lietuvoje: Lietuvos ar Lenkijos lenkai. Atsakymas nėra toks paprastas, kaip atrodo. Jeigu anksčiau visos pusės būtų į jį teisingai atsakę, nebūtų kilę nesusipratimų nei Vilnijoje, nei su Lenkija. Ir niekas dabar negalėtų ištarti, kad tūkstantmečių kaimynių santykiai yra pačiame dugne ir „blogiau būti jau negali“.