Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kai žmogaus likimą lemia anoniminių liudininkų prielaidos

Prokurorai siekia, kad buvęs Rygos OMON milicininkas būtų įkalintas iki gyvos galvos

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas, kurį prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas siekia įkalinti iki gyvos galvos Autoriaus nuotrauka

Medininkų žudynių byla artėja prie paskutiniojo etapo. Jau galima nuspėti, koks bus Vilniaus apygardos teismo verdiktas – prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas oficialiai pareikalavo, kad buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas būtų baudžiamas griežčiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos. Prokurorų manymu, byloje surinkta užtektinai įrodymų, jog jis dalyvavo Medininkų žudynėse. Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija atmetė visus buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo-Nikulino advokatų prašymus. Taigi daugiau nebus atlikta jokių papildomų ekspertizių, tyrimų, nebus į teismą kviečiami ir advokatų nurodyti liudininkai. Žodžiu, keršto ištroškę primityvieji patriotai (juos filosofas Arvydas Šliogeris yra apibūdinęs dar griežčiau) gali džiūgauti: vargu ar vienintelis kaltinamasis omonininkas K. Michailovas-Nikulinas bus išteisintas.

Buvo slogu klausytis prokurorų beveik keturias dienas skaitytos kaltinamosios kalbos. Žvelgiant iš šalies, prokurorų kalbos lyg ir įtikinamos. Savo kaltinamojoje kalboje prokurorai išsamiai pasakoja, kaip buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Tokiems aprašymams dėmesio skirta daugiausiai. O apie tai, kas konkrečiai žudė ir kodėl žudė, duomenų jau žymiai mažiau ir jie abstraktūs.

Nelogiškų prokuroriškų žingsnių – apstu. Ir apie tai, mano supratimu, būtina kalbėti, jei Lietuvai rūpi, kas užsakė ir surengė Medininkų skerdynes. Mat versija, jog Medininkų pareigūnus nužudė ne Rygos OMON milicininkai, o specialiųjų KGB dalinių smogikai, darosi vis akivaizdesnė. Taip, keli Rygos OMON milicininkai tą lemtingąją naktį buvo atvykę į Vilnių. Bet greičiausiai tik tam, jog tiesiog pernakvotų Vilniaus OMON bazės būstinėje Antakalnyje.

Žodžiu, į Lietuvą jie buvo komandiruoti veikiausiai tik tam, kad vėliau visą bėdą už pralietą lietuvių kraują būtų galima suversti neprašytiems svečiams iš Latvijos, o tikrųjų žmogžudžių niekas niekada neieškotų.

Prokurorai prieštaravo advokatų prašymui į teismo posėdį pakviesti tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką prof. Vytautą Landsbergį, matyt, bijodami išgirsti versiją, kad šioje žiaurioje istorijoje Rygos OMON’ui galėjo būti suteiktos tik priedangos funkcijos. Prof. V. Landsbergis, 1991 metais vadovavęs valstybei, turėjo daugiausiai informacijos apie tai, kas iš tiesų dėjosi atsiskirti nuo SSRS išdrįsusioje Lietuvoje. Tačiau prokurorai R. Stankevičius ir S. Verseckas pareiškė, jog nėra duomenų, kad profesorius tą lemtingąją naktį būtų buvęs Medininkuose, todėl jis negali pasakyti nieko įdomaus ir konkretaus. Jei jau apie Medininkų žudynes gali ką nors rimto žinoti tik tie, kurie ten buvo, tai vadovaujantis šia logika galima teigti, kad ir prokurorai nieko nežino, nes jų tą lemtingąją naktį nusikaltimo vietoje irgi nebuvo. Be abejo, toks teigimas – absurdiškas. Bet tada kodėl prokurorams galima teigti absurdiškus argumentus teismo salėje? Mano supratimu, jei lieka neapklaustas to meto pirmasis valstybės pareigūnas, geriausiai žinojęs apie Lietuvos nedraugų kėslus, Medininkų žudynių byla taip ir liks objektyviai ir išsamiai neištirta.

Vadovaujantis prokurorų logika, apie Medininkų žudynių bylą geriausiai galėtų papasakoti tik vienintelis likęs gyvas liudininkas Tomas Šernas. Tačiau vertindami 1991 metais T. Šerno duotus parodymus mūsų prokurorai kažkodėl daro kardinaliai priešingas išvadas. Prokurorų išvados nesutampa su vienintelio išlikusio gyvo liudininko T. Šerno parodymais. Pirma, T. Šernas niekad niekur netvirtino, jog atpažino Rygos OMON milicininką K. Michailovą kaip žudiką. Antra, 1991-aisiais, tuoj po nelaimės, dar ligoninėje duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams T. Šernas sakė, jog Medininkų posto šturmas prasidėjo 4 valandą ryto. Tuo metu jis baigė budėjimą ir ruošėsi pažadinti jį pakeisti privalėjusį pareigūną, bet pro vagonėlio langą žibinto šviesoje pamatė artėjantį užpuoliką. Besiartinantis vyras dėvėjo žalią uniformą, rankoje laikė Kalašnikovo automatą su medine buože ir blizgančiu antgaliu vamzdžio priekyje. Taigi prie automato greičiausiai buvo pritvirtintas duslintuvas. Išvydęs besiartinantį nepažįstamąjį T. Šernas dar spėjo sušukti: „OMON’as puola.“ Nepažįstamasis įsiveržė į vagonėlį ir nuskubėjo į tolimesnius kambarius.

Taigi neaišku, kodėl prokurorai netiki šiais T. Šerno parodymais? Kodėl prokurorai įsitikinę, jog T.Šernas klysta, sakydamas, jog postą žudikai užpuolė 4 valandą ryto? Juk pastoriumi dirbantis T. Šernas savo parodymų, skirtingai nei kai kurie kiti liudininkai, nekeitė per visus pastaruosius dvidešimt metų. Be to, kai prasidėjo užpuolimas, T. Šernas nemiegojo, todėl puikiai suvokė, kokia tuo metu buvo valanda. Galų gale kodėl T. Šernas turėtų meluoti? Ypač 1991-aisiais metais. Juk mažai tikėtina, jog tada jam, ligoniui, būtų buvęs daromas koks nors spaudimas. Tačiau prokurorai R. Stankevičius ir S. Verseckas savo kaltinamojoje kalboje tvirtina, jog Medininkų postas užpultas buvo ne 4-ą valandą, o maždaug 45-iomis minutėmis vėliau – 4.45 valandą. Kodėl toks didelis laiko skirtumas tarp T. Šerno parodymų ir prokurorų versijos? Klausimas lieka be atsakymo.

Prokurorų kaltinamojoje kalboje nepaaiškinta, kuo remiantis jie atmeta T. Šerno parodymus. Tiesa, vienas prokuroras yra leptelėjęs, kad negalima tikėti liudininko, kurio rimtai sužalota galva, žodžiais. Bet juk mūsų medikai nustatė, jog T. Šernas, nors ir patyręs išties sudėtingą galvos traumą, yra psichiškai sveikas ir adekvačiai suvokia jį supantį pasaulį.

Keista buvo klausytis ir prokurorų teigimo, esą Medininkų užpuolimas truko nuo 4.45 iki 5.25 valandos. Tiksliau tariant, žudikai Medininkų poste, prokurorų manymu, išbuvo apie 40 minučių. Ar įmanomi tokie stebuklai? Teko ir man asmeniškai dalyvauti įvairiausio karinio pobūdžio pratybose, jas stebėti ir analizuoti laikraščių puslapiuose. Esu daug kartų savo akimis matęs, kaip mokosi kariauti lietuvių, latvių, estų, vokiečių, rumunų, danų, britų, turkų, suomių, švedų, baltarusių kariai. Priešininkų posto užpuolimas likviduojant sargybinius trukdavo keletą minučių. Jei karinė operacija užpuolant postą tęsdavosi daugiau nei dešimt minučių, tokia operacija buvo laikoma nevykusia, nepasisekusia. O štai prokurorų nuomone, Medininkų posto užpuolikai nusikaltimo vietoje išbuvo 40 minučių? Įdomu, ką jie ten taip ilgai veikė? Negi žudikai nebijojo, kad juos kas nors pastebės, užklups nusikaltimo vietoje? Tačiau Medininkų užpuolikai elgėsi priešingai – jie tarsi laukė, kad juos kas nors užkluptų nusikaltimo vietoje.

Beje, prokurorų R.Stankevičiaus ir S.Versecko versija keistai nesutampa su tuometinio Lietuvos generalinio prokuroro Artūro Paulausko žodžiais, ištartais tuoj po tragedijos. A. Paulauskas tada sakė, jog apie Medininkų posto užpuolimą jis sužinojo 1991-ųjų liepos 31-ąją 5 valandą ryto. Jei tuometinio Generalinės prokuratūros vadovo A. Paulausko žodžius lyginsime su prokurorų R. Stankevičiaus ir S.Versecko kaltinamuoju aktu, A.Paulauskas apie Medininkų užpuolimą sužinojo dar tuo metu, kai poste galimai šeimininkavo užpuolikai. Vadinasi, Medininkų posto skerdikus dar galėjo sučiupti.

Jeigu iš Vilniaus centro važiuotume į Medininkus laikantis visų eismo taisyklių, užtruktume maždaug 38 minutes. Bet jei labai skubėtume ir nesilaikytume jokių eismo taisyklių, Medininkus pasiektume per 10–12 minučių. Turint omenyje, kad tuo metu gatvėse nebuvo tiek daug šviesoforų kaip dabar, be to, gatvės naktį buvo tuštutėlės, galbūt Medininkų postą buvo galima pasiekti dar anksčiau. Tad šitas palyginimas iškelia dar vieną svarbų faktą: arba kažkas iš Lietuvos pareigūnų neskubėjo Lietuvos specialiųjų pajėgų pasiųsti į tragedijos vietą, arba klysta prokurorai R. Stankevičius ir S. Verseckas.

Esama ir dar daugiau keistų neatitikimų. Tą kruvinąjį rytą apie 4.35 val. pro Medininkus važiavo Antanas Naraškevičius. Medininkuose jį tikrino du pareigūnai – to meto policininko uniformą vilkintis vyriškis ir muitininkas, vilkintis civilių drabužius. Muitininkas buvo vyresnio amžiaus. Policininkas buvo ginkluotas 7,62 kalibro Kalašnikovo automatu su medine buože. Dar ikiteisminio tyrimo pareigūnams liudininkas A. Naraškevičius tvirtino neapsirinkąs, kad policininko rankose matė būtent 7,62 kalibro AKM. A. Naraškevičius kadaise tarnavo sovietinėje armijoje, todėl puikiai skiria ginklus. Bet juk mūsų Medininkų pareigūnai buvo ginkluoti kitokio modelio „kalašnikovais“ – su sulankstomomis buožėmis, mažesnio kalibro bei kitokio dydžio. Beje, tuometinio ikiteisminio tyrimo pareigūno Algimanto Astaškos paprašytas atidžiai pasižiūrėti į Medininkuose nužudytų vyrų nuotraukas, A. Naraškevičius pareiškė, jog jį tą naktį sulaikė visai kiti vyrai. Tarp oficialių Medininkų pareigūnų jį sulaikiusiųjų nebuvo nė vieno. Vadinasi, A. Naraškevičius buvo akis į akį susidūręs su Medininkų posto užpuolikais? Taigi A. Naraškevičius pabrėžė, jog jį sustabdė nežinomi vyresnio amžiaus vyrai. Vienas su juo kalbėjo lietuviškai.

Liudininko A. Naraškevičiaus parodymai sutampa su T. Šerno parodymais, kad vienas užpuolikas tikrai kalbėjo lietuviškai. Tačiau abu šie parodymai nesutampa su prokurorų versija. Prokurorai R. Stankevičius ir S. Verseckas teismui įrodinėja, jog A. Naraškevičius buvo susidūręs ne su užpuolikais, o su dar gyvais mūsų pareigūnais.

Beje, teismui perduotoje medžiagoje nėra protokolo, kuriame būtų užfiksuoti A. Naraškevičiaus parodymai apie pareigūnų atpažinimą. Nors, logiškai svarstant, byloje turėtų būti dokumentas, bylojantis, kaip liudininkas A. Naraškevičius sako, jog parodytose Medininkų postą saugojusių pareigūnų nuotraukose nėra vyriškių, kurie jį buvo sustabdę. Pastebėję šią „smulkmeną“, K. Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė pareikalavo, kad teismas surastų prokurorui R. Stankevičiui perduotų ikiteisminio tyrimo pareigūno A. Astaškos dokumentų apyrašą. Tačiau teismo kolegija šį advokatų prašymą atmetė. Tad lieka neaišku, ar ikiteisminio tyrimo tyrėjas A. Astaška tikrai neperdavė prokurorui R. Stankevičiui šio dokumento.

Medininkų bylą tyrę prokurorai kažkodėl nepatikėjo ir vienintelio gyvo liudininko T. Šerno tvirtinimais, jog jis tarp užpuolikų atpažįsta ne omonininką K. Michailovą-Nikuliną, o omonininką Igorį Gorbanį. Ir todėl į Lietuvos teisėsaugos rankas atsitiktinai pakliuvęs Latvijos omonininkas I. Gorbanis vėliau neįvardinamas ir neapklausiamas liudytoju. 2003-aisiais jis buvo atiduotas Latvijai. Būtent nuo tada Lietuvos teisėsauga kažkodėl dėmesį ima koncentruoti į K. Michailovą-Nikuliną, kuris niekada nuo Lietuvos teisėsaugos nesislapstė. Ir tuo pačiu pradeda tikėti anoniminiais liudininkais, kurie, skirtingai nuo pastoriaus T. Šerno, patys nieko nematė, tik girdėjo, kaip kažkas kažkada jiems pasakojo spėjimus, esą į Medininkus žudyti lietuvių pareigūnų galėjo važiuoti K. Michailovas-Nikulinas. Bet nurodyti konkrečių žmonių, kurie jiems papasakojo šią versiją, jie negali, nes neprisimena.

Vilniaus OMON’o štabo viršininko Vladimiro Razvodovo vairuotojas Tadeušas Gudaniecas yra tvirtinęs, jog tą naktį į Medininkus vežė keletą omonininkų. Bet T.Gudaniecas taip pat sako, jog K. Michailovo-Nikulino neatpažįsta. Jo žodžiais tariant, K. Michailovo-Nikulino nebuvo tarp tų, kuriuos jis vežė, o paskui po kelių valandų parvežė atgal į Vilnių. Be to, T. Gudaniecas su omonininkais sugrįžo dar tuo metu, kai buvo tamsu, kai dar nepradėjo švisti, t. y. gerokai iki 4 valandos ryto, nes liepos 31-ąją Lietuvoje pradeda švisti tik po ketvirtos valandos. Vadinasi, jo nuvežtieji omonininkai, net jei tarp jų ir buvo K. Michailovas-Nikulinas, negalėjo dalyvauti egzekucijoje. Negalėjo, net jei remsimės T. Šerno parodymais, kad šturmas prasidėjo būtent 4 valandą ryto. Jo nuvežtieji omonininkai negalėjo šaudyti į mūsų pareigūnus ir remiantis prokurorų R. Stankevičiaus bei S. Versecko versija, jog užpuolimas prasidėjo 4.45 valandą.

Vadovaujantis prokurorų versija, Medininkų poste Rygos OMON milicininkai šaudė iš automatų, kurių, logiškai svarstant, negalėjo turėti. Esama oficialios informacijos, jog Rygos omonininkai kadaise užėmė Minsko aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakultetą ir pagrobė 38-nis 7,62 kalibro automatus AKMS. Tačiau ir Vilniaus OMON bazėje buvo tokio kalibro Kalašnikovo automatų, o žudynių išvakarėse papildomai jie gavo dar 80 vienetų automatų ir kelis tūkstančius įvairių šovinių. Medininkuose, beje, šaudyta iš 7,62 kalibro Kalašnikovo automatų, tokius turėjo ir Vilniaus OMON, ir specialus Lietuvoje dislokuotas vidaus kariuomenės dalinys, ir Šiaurės miestelio kariškiai. Tačiau mūsų prokuratūra įrodinėja, jog būtent Rygos omonininkai į Vilnių atsivežė trumpuosius 7,62 kalibro „kalašnikovus“, nors visi liudytojai tvirtina matę pas juos 5,45, t. y. mažesnio kalibro automatus, kurie buvo atiduoti į Vilniaus OMON ginklų saugyklą. Tad iš kur Vilniuje pas Rygos OMON milicininkus, kada, kaip ir kodėl būtent pas juos atsirado trumpieji 7,62 kalibro „kalašnikovai“? Prokurorų kaltinamojoje kalboje nėra atsakymo ir į šį klausimą.

Kaltinamojoje kalboje nėra net įvardinta, ką, prokurorų manymu, konkrečiai nužudė buvęs Rygos OMON milicininkas K. Michailovas-Nikulinas. Medininkų posto užpuolikai įvardinami ne pavardėmis ir vardais, o numeriais: pirmas, antras, trečias. Tad taip ir lieka neaišku, kaip Medininkuose, jei tai – tiesa, konkrečiai elgėsi K.Michailovas? Vaizdžiai tariant, norėtųsi žinoti, kiek mūsų pareigūnų ir kaip ką konkrečiai nušovė kaltinamasis. Vieną, du, tris? Nejaugi nusispjaut, kiek jis nušovė – vieną ar tris?

Į akis krenta ir aplinkybė, jog kaltinamojoje kalboje prokurorai visiškai nesiremia tų 120-ies liudininkų, kurie buvo intensyviai apklausinėjami teismo proceso metu, parodymais. Vadinasi, tokiu būdu sąmoningai, pačių prokurorų iniciatyva, buvo vilkinamas Medininkų bylos tyrimas? Remiantis dabartine prokurorų R. Stankevičiaus ir S. Versecko kaltinamąja kalba, liudininkai išties buvo nereikalingi. Bet juk tuos liudininkus apklausti prašė ne K. Michailovo advokatai – to reikalavo patys prokurorai. Vadinasi, jie vilkino teismo procesą.

Tiesą apie Medininkų žudynių bylą išsiaiškinti norintys lietuviai neturėtų džiaugtis ir teisėjų kolegijos pirmininkės S. Bieliauskienės sprendimu spartinti bylos tyrimą, per savaitę šaukiant ne du, kaip anksčiau, o keturis ar net penkis teismo posėdžius. Spaudoje pasirodė pranešimų, jog teisėja S. Bieliauskienė netrukus išeis į dekretines atostogas, todėl ir skubinamasi kuo skubiau bylą užbaigti, nes pasitraukus bent vienam teisėjui iš trijų bylą tektų nagrinėti iš naujo. Visas šis karštligiškas skubėjimas atsirado tik todėl, kad Vilniaus apygardos teismo vadovybė prieš porą metų nepasirūpino, jog Medininkų byloje dalyvautų ne trys teisėjai, o keturi, įskaitant ir atsarginį, skirtą nenumatytoms aplinkybėms.

Paprašytas pakomentuoti prokurorų kaltinamąją kalbą, advokatas A. Marcinkevičius pareiškė iki šiol negalįs patikėti, jog Lietuvoje, kuri šiemet vadovaus ESBO, įmanomos taip prastai ištirtos bylos. Advokato teigimu, kaltinamojoje prokurorų kalboje esama tik vieno neginčijamo fakto: tą lemtingąją naktį jų ginamasis tikrai buvo Lietuvoje. Tačiau apie tai mūsų teisėsaugai pasakė pats K. Michailovas, bet jis kategoriškai neigia, jog žudynių naktį buvo išvykęs iš Vilniaus OMON bazės Antakalnyje. O prokurorai neturi jokių konkrečių įrodymų, jog K. Michailovas šaudė Medininkuose. Neturi nei liudininkų parodymų, nei piršto antspaudų, nei ginklų, jo neatpažįsta ir vienintelis išlikęs gyvas T. Šernas. Tėra du anoniminiai liudininkai, kurie sako, jog jiems kažkas kažkada yra sakęs, kad prie Medininkų žudynių rankas galėjo būti prikišęs ir Rygos OMON milicininkas K. Michailovas-Nikulinas.

Bet ar teisinėje, demokratinėje valstybėje galima iki gyvos galvos nuteisti žmogų, jeigu kaltinimo pagrindas – vien nekonkrečios dviejų anoniminių liudininkų prielaidos?..

© 2011 „XXI amžius“