Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    ir visuomenė
Lietuva
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kultūros zona

Apie Bažnyčios solidarumą darbininkams

Mindaugas BUIKA

Prisimintas Jono Pauliaus II mokymas

Popiežius Benediktas XVI su jam dovanotu metalurgų šalmu

Popiežius Benediktas XVI savo socialiniame mokyme nuolat pabrėžia Bažnyčios artumą darbo žmonėms ir jų rūpesčiams. Kovo 26 dieną Vatikane Šventasis Tėvas susitiko su beveik dešimčia tūkstančių Terni miesto (Umbrijos provincija) plieno liejyklų dirbančiųjų, jų šeimų nariais ir visa vietine vyskupija. Šia piligrimyste į Romą buvo paminėtos Dievo tarno Jono Pauliaus II apsilankymo Terni mieste, Italijos metalurgijos lopšyje ir centre, 30-osios metinės. 1981-ųjų kovo 19 dieną čia netrukus palaimintuoju skelbiamas Šventasis Tėvas Jonas Paulius II su plieno liejyklų darbuotojais paminėjo šv. Juozapo, darbininkų globėjo, liturginę šventę.

Lenkija mini prieš metus žuvusį savo prezidentą

Lenkai mini prieš metus prie Smolensko įvykusią lėktuvo katastrofą, kurioje žuvo 96 Lenkijos piliečiai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis

Prieš metus, 2010 m. balandžio 10-ąją, pasaulį sukrėtė tragiška žinia: vykdamas į Smolenską katastrofą patyrė Lenkijos lėktuvas. Tada žuvo 96 Lenkijos delegacijos nariai, tarp jų ir prezidentas Lechas Kaczynskis bei daug labai aukštas pareigas einančių Lenkijos valstybės veikėjų. Lenkijos delegacija vyko paminėti 1940 metais Katynėje nužudytų lenkų karininkų aukas. 1939 m. rugsėjo 1 dieną nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, pagal Ribbentropo–Molotovo sutarties slaptuosius protokolus Raudonoji armija rugsėjo 17-ąją peržengė Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną ir beveik be pasipriešinimo užėmė rytines Lenkijos provincijas. Į raudonarmiečių nelaisvę pateko apie 230 tūkstančių Lenkijos karių. Dešimtadalis jų, NKVD manymu, kaip politiškai aktyviausi ir patriotiškiausi, buvo uždaryti į specialias stovyklas tardymui, tradiciškai apkaltinus kontrrevoliucija. 1940 m. kovo mėnesį Stalinas ir jo parankiniai įsakė atsikratyti belaisviais. Kozelsko, Ostaškovo, Starobelsko lageriuose kalėjusių bei rytinėse Lenkijos vaivadijose suimtų lenkų sunaikinimo operacija, dokumentuose apibūdinta kaip „stovyklų ištuštinimas“, prasidėjo 1940 m. kovo 21 dieną. Balandžio mėnesį Katynės miške ir kitose vietose buvo sušaudyta ir bendrose duobėse užkasta 21 857 žmonės, kartu su kariškiais – profesoriai, mokytojai, diplomatai, tarnautojai, inžinieriai, dvasininkai, rašytojai, menininkai ir kt.

„Solo virš Atlanto“

Dokumentinis filmas apie transatlantinį lakūną Feliksą  Vaitkų

Regina Rajeckienė

Feliksas Vaitkus prie lėktuvo „Lituanica II“

Stepono Dariaus ir Stasio Girėno transatlantinis skrydis buvo be galo svarbus lietuvių tautos indėlis į aviacijos ir transatlantinių skrydžių istoriją. Feliksas Vaikus savo skrydį lėktuvu „Lituanica II“ atliko po dvejų metų. Jis buvo šeštas lakūnas, vienas perskridęs Atlanto vandenyną, ir vienintelis, kuriam pavyko tai padaryti nepalankiais skrydžiui 1935-aisiais. Po nesėkmingo nusileidimo Airijoje į Lietuvą atvykusį F. Vaitkų lietuvių tauta sutiko labai nuoširdžiai, tačiau vėliau lakūnas buvo nepelnytai užmirštas. Sovietiniais metais oficialiojoje spaudoje apie jį buvo mažai rašoma, nes Antrojo pasaulinio ir Korėjos karo metais lakūnas tarnavo JAV karinėse oro pajėgose. Lietuvos televizijos laidų vedėja ir įvairių projektų autorė Edita Mildažytė šiemet sukūrė dokumentinį filmą „Solo virš Atlanto“, kuriame panaudota Vytauto Didžiojo karo ir  Lietuvos aviacijos muziejų rinkiniuose saugoma istorinė medžiaga,  F. Vaitkaus šeimos archyvas, avarijos liudininkų iš Balinrobės (Ballinrobe) pasakojimai, ekspertų pasisakymai, iškilmių Airijoje momentai, gyventojų interviu ir ypač vertinga iš užsienio prodiuserių įsigyta archyvinė medžiaga.

Kai žmogaus likimą lemia anoniminių liudininkų prielaidos

Prokurorai siekia, kad buvęs Rygos OMON milicininkas būtų įkalintas iki gyvos galvos

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas, kurį prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas siekia įkalinti iki gyvos galvos Autoriaus nuotrauka

Medininkų žudynių byla artėja prie paskutiniojo etapo. Jau galima nuspėti, koks bus Vilniaus apygardos teismo verdiktas – prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas oficialiai pareikalavo, kad buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas būtų baudžiamas griežčiausia bausme – kalėjimu iki gyvos galvos. Prokurorų manymu, byloje surinkta užtektinai įrodymų, jog jis dalyvavo Medininkų žudynėse. Sigitos Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija atmetė visus buvusio Rygos OMON milicininko K. Michailovo-Nikulino advokatų prašymus. Taigi daugiau nebus atlikta jokių papildomų ekspertizių, tyrimų, nebus į teismą kviečiami ir advokatų nurodyti liudininkai. Žodžiu, keršto ištroškę primityvieji patriotai (juos filosofas Arvydas Šliogeris yra apibūdinęs dar griežčiau) gali džiūgauti: vargu ar vienintelis kaltinamasis omonininkas K. Michailovas-Nikulinas bus išteisintas.

Struktūros

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Seimo opozicija jau nesiima versti A. Kubiliaus vyriausybės. Iš esmės ši žinia nėra sensacinga – Seimo opozicija yra gerokai suskaidyta, o valdančiosios daugumos lyderiai sugeba prisitaikyti prie aplinkybių. Progresinių mokesčių įvedimo klausimas bus tuo lakmuso popierėliu, kuris akivaizdžiai parodys šio Seimo kokybę. Didelė dalis TS-LKD frakcijos remia progresinių mokesčių įvedimą, bet A. Kubilius ir keli jo „idėjiniai“ pagalbininkai (tarp jų ir po kelias dešimtis tūkstančių litų per mėnesį uždirbantys bankininkai bei bankų analitikai ir patarėjai, verslininkai, valstybinių bendrovių generaliniai direktoriai ir jiems pritariantys politikai) priešinasi. Progresiniai mokesčiai egzistuoja beveik visoje Europoje, bet Lietuvoje jie kažkodėl „netinkami“. A. Kubiliaus inicijuojamas bendradarbiavimas su Darbo partija yra amoralus. Juk šios partijos lyderiai V. Uspaskichas ir V. Gapšys yra teisiami dėl šešėlinio partijos finansavimo iš Rusijos, o įtakingas partijos veikėjas A. Bosas yra įsipainiojęs į skandalingas istorijas. Lietuvos rajonų Darbo partijos skyrių lyderiai irgi garsūs savo abejotina veikla. Tokie A. Kubiliaus ir jo parankinių veiksmai kelia nesutarimus partijos gretose. Piktinasi ir jaunesni TS-LKD nariai, ir senosios kartos partijos nariai bei aktyvūs partijos rėmėjai – buvę partizanai, politiniai kaliniai, disidentai. Jie nesupranta, kaip galima bendradarbiauti su kagėbistais, Kremliaus išlaikomais išdavikais. Juk Darbo partija yra kriminalinė partija, ją įkūrė kriminaliniai verslininkai ir visokie perėjūnai. TS-LKD partijos Tautininkų frakcijos taryba jau siūlo premjerui A. Kubiliui trauktis iš partijos vadovo posto. Frakcijos tarybos pareiškime, be kita ko, teigiama, kad A. Kubilius ir dalis jo aplinkos nevykdo partijos programos. Jau gegužės mėnesį vyks TS-LKD pirmininko rinkimai, kuriuose varžysis A. Kubilius, Seimo vadovė I. Degutienė, Seimo narys V. Stundys, Klaipėdos TS-LKD skyriaus vadovas N. Puteikis ir dar keli kandidatai. Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų gretose vyksta grėsmingi procesai – kai kurie partiniai biurokratai nori išlaikyti savo įtaką, nenori permainų. Smarkiai puolama A. Stancikienė, K. Uoka, G. Songaila, V. Satkevičius ir kiti pažangūs šios partijos politikai. Socialdemokratų partijoje irgi kyla rietenos ir kivirčai. Vis dėlto dar didžiulę įtaką išlaiko partijos nomenklatūrinis sparnas, tai įrodo ir prieš kelias dienas įvykę LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko rinkimai, kurių metu skyriaus vadovu vėl perrinktas nomenklatūros atstovas R. Adomavičius. Žvelgiant į Lietuvos politinį žemėlapį galima daryti išvadą, kad partijos išgyvena krizę. Filosofas Vytautas Radžvilas rašė: „Kaip nors įrodinėti, kad Lietuvos politinės partijos savo prigimtimi yra grynai nomenklatūrinės, reikštų tuščiai gaišti laiką. Kad jos nėra demokratinės – taip pat akivaizdu. Iškelkime pamatinį klausimą, kiek Lietuvoje yra politinių partijų? Šis klausimas nėra naujas, bet jis yra esminis. Mūsų šalyje iš tiesų egzistuoja viena – nomenklatūros – partija.“ Nuo šio V. Radžvilo pasisakymo praėjo jau keleri metai, bet ar daug kas pasikeitė?