Kultūros zona

Etnografija

Apeigos, jų kilmė ir reikšmė

Džiuljeta Kulvietienė

Kalba kun. Artūras Kazlauskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) kapelionas kun. Artūras Kazlauskas šeimos klube „Klotonė“ (Kaune) skaitė paskaitą apie apeigas, ritualus, jų kilmę ir reikšmę.

„Visa, ką darome, darome sutartiniais ženklais. Net tai, kad dabar suprantame vieni kitus, suprantame todėl, kad bendraujame sutartiniais ženklais ir suprantame juos vienodai, – kalbėjo kun. A. Kazlauskas. – Kalba taip pat yra sutartiniai ženklai. Kai mokaisi svetimos kalbos, žiūri, kaip ta tauta sutarė vadinti tam tikrus dalykus.“

Kunigas svarstė, ar galima būtų ženklais parodyti, pavyzdžiui, žodį „Lietuva“? Žemėlapyje – taip. O žodžio esmę? Ne. O pamačius tris spalvas: geltona, žalia, raudona? Taip, tuomet žinome, tai – Lietuva, nes susitarėm, kad toks yra Lietuvos ženklas. Ir kai karys prisiekdamas bučiuoja vėliavą – jis tarsi bučiuoja savo šalį – Lietuvą.

Įdomus yra dažnai mūsų rodomas dėmesio ženklas – bučinys. Ką jis reiškia? Sėdėjimas prie vieno stalo reiškia ne tik pasisotinimą drauge, bet ir pasisotinimą vienas kitu. Maistas, valgomas kartu, yra vienybės ženklas.

Kun. A. Kazlauskas taip pat kalbėjo apie ženklus ir simbolius, naudojamus filosofijoje, apie simbolio logiką. Ženklas yra elementas, turintis pasakyti ką nors, bet to, ką jis teigia – neturi savyje. Kaip pavyzdį kapelionas pateikė kelio ženklą, draudžiantį eismą – „plytą“. Juk nei draudimų, nei plytų ten nėra... Tiesiog mes taip susitarėme...

Žodis „simbolis“ reiškia: sudėti drauge, sujungti į vienovę. O išardyti? Lotyniškai tai yra „diavoli“ – neleisti būti vienovėje, sugriauti. Kunigo teigimu, tas, kas pirmasis panaudojo šį žodį šėtonui įvardinti, žinojo, ką tai reiškia.

„Ženklai kalba, o kai jie sujungiami – jie teigia, kad galima patirti tai, ką jie byloja“, – aiškino kun. A. Kazlauskas ir to pavyzdžiu įvardijo suvenyrines širdeles, kurios parduodamos kaip meilės simbolis, nors pačios meilės juk jose nėra.

Gavėnia priminė ir pasninko temą – savanoriškai atsisakyti to, kas paprastai leidžiama. Kodėl? Nes labai dažnai sau leidžiu tai, kas man nedera. Nuodėmė yra tai, kas man nedera. „Ne todėl, kad negali, o todėl, kad yra tokių, kas negali to ar kito turėti“, – sakė kun. A. Kazlauskas apie lietuvių stalo kultūrą, kurios, jo manymu, nėra, apie bendrystės meną sėdėti kartu prie stalo ir pateikė pavyzdį iš pasiturinčios krikščionių šeimos, kuri savo vaikams gali leisti labai daug, bet vaikai negauna dviejų ypač geidžiamų dalykų: kakavos ir šokolado – vaikai turi žinoti, jog ne viską gyvenime galima gauti ir turėti.

Kun. A. Kazlauskas pasakojo apie dykumos, atpirkimo ožio simboliką, apie gyvulių ir žmonių aukojimą ir šių aukų panaikinimą, taip pat apie atpirkimą viena auka – Kristaus auka. Mūsų laikais visų krikščionių didžiausia auka yra viso to atminimas – paskutinė vakarienė. „Neužmirškime vieno dalyko – mūsų šventės gali turėti (ir turi) seną pagrindą, seną istoriją ar reikšmę, – priminė kun. A. Kazlauskas, kalbėdamas apie Kalėdas ir Velykas –  apeigos buvusį įvykį paverčia dabarties įvykiu.“

Kaunas
Autorės nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“