Kultūros zona

Etnografija

Gaiviname giedojimo tradicijas

Žemaičių Kalvarijos Kalnai su trūbomis

Kun. Saulius Stumbra

Renginio dalyviai Klaipėdos etnokultūros centre

Balandžio 2-osios popietę Klaipėdos etnokultūros centre vyko ciklo „Tradiciniai giedojimai“ renginys, skirtas Žemaičių Kalvarijos Kalnams. Renginyje dalyvavo Dapšauskų šeimyna iš Salantų, nuo seno garsėjanti giedojimo tradicijomis. Jie turi sudarę šeimyninį pučiamųjų ansamblį, liaudiškai vadinamą „patrūbočiais“. Šiandien šis šeimyninis kolektyvas gražiai įsiliejęs į Salantų kultūros centro veiklą.

Šių eilučių autorius, Klaipėdos universiteto doktorantas, vedęs šią popietę, gausiai susirinkusiems pristatė Žemaičių Kalvarijos Kalnų kilmę, giedojimo tradicijos paplitimą: „Kalvarijos kalnai – tai keliasdešimties stočių kryžiaus kelias, įrengtas Jeruzalės apylinkes primenančioje vietovėje. Pirmosios tokio tipo Kalvarijos įrengtos XV amžiuje Ispanijoje dominikonų rūpesčiu. 1637–1639 metais vyskupas Jurgis Tiškevičius Gardų kalnuose pastatė bažnyčią ir įkūrė Kryžiaus kelią, o pačią vietovę pervadino Naująja Jeruzale, kurią kiek vėliau pavadino Žemaičių Kalvarija. Vyskupas iš Jeruzalės parsivežė žemės, matavo žingsniais atstumą, kiek nuėjo Išganytojas nuo vienos kančios vietos iki kitos Jeruzalėje, ir barstė šį kelią parsivežta žeme. Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio koplyčias pašventino pats vyskupas, gavęs specialų popiežiaus Urbono VIII leidimą ir išrūpinęs atlaidus kai kurioms koplyčioms.

Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes tarp žmonių populiarino vietos vienuoliai dominikonai. Jie mokydavo giedoti šias giesmes špitolninkus, kurie būdavo siunčiami į kaimus ne tik aukų pasirinkti, bet ir giedoti. Be to, šias Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmes giedodavo elgetos, gyvenę „maldanumiuose“. Prie šių giesmių platinimo prisidėjo ir Žemaitijoje veikusios draugijos: Žemaičių Kalvarijos dominikoniškoji rožančiaus, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Šv. Nikodemo brolijos, šv. Pranciškaus tretininkai.“

Žemaičių Kalvarijos Kalnai – tai liaudiško pamaldumo ir kultūros paminklas: žodžio, muzikos, liaudies pedagogikos (katechetikos). Labai svarbus vaidmuo tenka muzikai ir muzikiniams instrumentams.

Varnių kanauninkas Motiejus Strijkovskis mini naudojamus medinius trimitus ir teigia, jog žemaičiai giesmėms pritaria mediniais „trimitais-sutartiniais“. Apie muzikos instrumentus kalba ir Simonas Daukantas: „Šiandien dar didžiai retai tokių trūbų begal regėt, nes paprastai tirškina vario trūbelius <...> trimitų balsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstas, nekaip linksmas, keliąs klausantiems aitrą ir gailestį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios variniais karės trūbais“.

XIX a. pradžioje Lietuvos bajorai į savo dvarus ėmė kviesti svetimšalius muzikus. 1874 metais Rietave kunigaikštis Bogdanas Oginskis prie savo dvaro įsteigė pučiamųjų muzikos instrumentų orkestrą, vėliau panašų orkestrą įsteigė jo brolis Mykolas Oginskis Plungėje.

Varinių pučiamųjų instrumentų pritarimas dažnas Žemaitijos etnografiniame regione giedant Žemaičių Kalvarijos Kalnus. Šiandien giedant Kalnus pradėta naudoti įvairesnius instrumentu: kankles, birbynes, smuikus, net elektroninius vargonėlius.

Renginio dalyviai, Klaipėdos miesto gyventojai turėjo unikalią progą ne tik išgirsti, bet ir patys giedoti vadovaujant puikiems Dapšauskų šeimos „patrūbočiams“ ir liaudies giesmininkams.

Klaipėda

© 2011 „XXI amžius“