|
Kur statysime Tautos namus
Vytautas Visockas
Gedimino kalnas pavojuje, Arkikatedros sienos trūkinėja, Valdovų rūmai neužbaigti, Lukiškių aikštė apleista, Tautos namai nepastatyti... Tai anaiptol ne visos bėdos, bet ir jų pakanka, kad skaudėtų širdį. Kodėl mes tokie nevykėliai? Nieko nesugebame pastatyti, pradėto užbaigti? Stadioną tik iš trečio karto arba įveiksime, arba griausime. Ir už tai niekas nepasodintas, niekam nuo galvos nė plaukas nenukrito. Panašu į visuotinį sabotažą: juo blogiau, juo geriau. Mokame tik vogti. Milijonais. Vagiame taip, kad mūsų Temidė nieko blogo nemato, nes juk ji užrištomis akimis. Žurnalistui, išdrįsusiam pasakyti tiesą apie generolą, ji pliekia iš peties, o Kėdainių kniaziui paslaugiai leidžiama pabėgti į Maskvą, paskui grįžti, po to išvykti į Briuselį... Tokių pavyzdžių tūkstančiai. Jie varo į neviltį.
Šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis. Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, kas nors ketinta veikti, tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio, taip Mokslų akademijos salėje visuomeniniame diskusijų forume Tauta, piliečiai, visuomenė 2010 m. lapkričio 23 dieną kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius. Girdėjau šią paskutinę jo kalbą, o rengdamasis į ketvirtą forumo renginį, dar kartą ją perskaičiau Metuose. Poetas tada sakė: Noriu labai nedaug. Bet pirmiausia noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas. Iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas. Pradžiai tiek.
Forumo rengėjai nusprendė Just. Marcinkevičiaus susirūpinimą dėl Gedimino kalno papildyti Arkikatedra, Valdovų rūmais, Lukiškių aikšte, Tautos namais, dėl kurių poetas sirgo nuo Nepriklausomybės atkūrimo.
Esu geranoriškai nusiteikęs minėto forumo atžvilgiu, remiu jo vadovo politologo Alvydo Medalinsko pastangas, noriu, kad jos būtų vaisingos, todėl pastarąjį renginį, įvykusį balandžio 7 dieną, norėčiau vertinti ir savo žvilgsniu. Manau, salėje nebuvo nė vieno klausytojo, kuris nežinotų aukščiau išvardytų bėdų. Kodėl taip atsitiko? Kas dėl to kaltas? Ką daryti? Apie tai, man regis, reikėjo kalbėti. Bet būtent tokių apibendrinimų ir pasigedau.
A. Medalinskas bandė atkreipti dėmesį į tai, kaip atrodys Lukiškių aikštė, jeigu bus įgyvendintas konkursą laimėjęs projektas: išasfaltuotas arba plokštėmis išgrįstas aikštės gabalas, iš trijų pusių apsodintas medžiais. Viskas. Renginyje ilgai buvo samprotaujama apie grindinį: kad jo akmenys neturėtų būti slidūs, nes žmonės griuvinėtų, siautėtų riedlentininkai, kaip dabar prie Arkikatedros arba V. Kudirkos paminklo. O medžiai, tikriausiai, bus atvežtiniai, ne visada jie atrodys taip gražiai kaip makete. Ir kodėl dešinėje pusėje medžių eilių mažiau negu kairėje? Pasirodo, aikštė labai didelė, per didelė (?!), todėl vizualiai ją reikėjo sumažinti... Ir jokios kalbos apie kažkada svajotus paminklus Laisvei, Nežinomam kariui, Nežinomam partizanui, kitokius aikštės akcentus. Pagaliau nors kokį vamzdį būtų įkomponavę tarp tų medžių nieko, vien plikas asfaltas, kaip sakė A. Medalinskas, kuris, man regis, norėjo, kad kas nors iš salės pasipiktintų tokiu projektu. Tik Seimo narys Rytas Kupčinskas neiškentęs pasigedo prasmingų simbolių, bet paramos iš salės nesulaukė. Esą aikštė daugiafunkcinė, pirma išasfaltuokime, pasodinkime liepų, o paskui jau, kada nors, galėsime statyti ką norėsime. Man regis, štai apie tokias toli siekiančias tendencijas, bandymus ištrinti tautos atmintį, paslėpti ją po asfaltu ir reikėtų visuomeniniuose forumuose kalbėti, o ne apie aikštės dangą ir medžius. Asfaltuotojai puikiai supranta, kad kuo toliau, tuo sunkiau bus pastatyti bet kokį prasmingą, su lietuvių tautos praeitimi susijusį paminklą. To ir siekiama. A. Medalinskas ne kartą atkreipė dėmesį, kad Vilniuje dar neturime paminklo Jonui Basanavičiui, Vileišiams. Dabar ir aš klausiu: o Vytautui Didžiajam ar turime? Ir neturėsime, jeigu taip lengvai leisime asfaltuoti istorines aikštes. Pagaliau argi nežinome, kaip dabar niekinamas J. Basanavičius? To dar betrūko užsimanė paminklo žmogui, Lietuvą nuvedusiam visai ne tuo keliu!
Lukiškių aikštė jau pasmerkta. Tai gal bent Gedimino kalną išsaugosime, iš paskutiniųjų sustabdysime jo irimą, kaip to reikalavo poetas? Nereikės nė žemės drebėjimo, ir vieną dieną pamatysime, kad Gedimino pilies bokštas guli ant šono. Ne, taip neatsitiks, sakė prof. Kastytis Dundulis. Kalno branduolys yra tvirtas, bokštas nesugrius. Kalną reikia stebėti, tirti, kad neįvyktų nuošliaužų. A. Medalinskas provokavo, skatino pakalbėti apie tunelius kalne, jų būklę, visuomenė turi žinoti, jai reikia žinoti, kokie pavojai tyko Vilniaus simbolio. Profesorius į tokias kalbas nesileido. Tad man taip ir neaišku: nejaugi poetas be reikalo panikavo, kai prašė sustabdyti kalno irimą?.. Valdžia tik tada sukrunta, kai įvyksta nelaimė, neretai nepataisoma. Ypač kai neaišku, kas už ką atsako, kai iš tikrųjų niekas už nieką neatsako.
Pakalnį išgąsdino ir nustebino Kultūros ministerijoje vykusios kalbos, esą reikia naikinti valstybinį kultūrinį rezervatą. Pasak jo, atsakingų institucijų žmonės į akis meluoja, kad rezervate nieko negalima daryti. Netiesa, kultūros paveldo atkūrimo darbai ir rezervate galimi: galima remontuoti, galima naujus statinius statyti, jeigu jie reikalingi rezervato funkcijoms vykdyti. Žmonės neskaito dokumentų, sakė kalbėtojas. Rezervatą pavertus nacionaliniu parku jis virstų turtingų žmonių statybos aikštele. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas turėtų sureguliuoti, kas už ką atsako rezervate. Buvę kultūros ministrai nesureguliavo.
Tas pats abejingumas tautos simboliams, godumas, savanaudiškumas. Pakalnio minėti turtingi žmonės mikliai sutvirtintų Gedimino kalną, tik reikia jiems leisti ant to kalno pasistatyti sau rūmus. Ir Arkikatedros plyšius užtaisytų, jeigu Sereikiškių parke jie galėtų šeimininkauti kaip pajūryje, kaip upių ir ežerų pakrantėse šeimininkauja. Šioje vietoje vėl norėčiau pasitelkti poetą Just. Marcinkevičių: Kad ir kaip būtų gaila ir graudu, šioje kovoje dalyvauja ir kultūra savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais. Ypač ryškiai matosi pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu, kaip tik šiuo laiku raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kad žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę... Keista, piliečiai nebijo savo teismų, teismai nebijo savo piliečių. Tereikia tiktai kultūros. Kultūringai pakišti ir kultūringai, be piktumo, be triukšmo paimti. Taigi kultūros reikia, ponai!
Lietuviškai dar kalbantys pasaulio piliečiai nesutvirtins nei Gedimino kalno, nei Arkikatedros pamatų. Okupantai lenkai šventovę sugebėjo rimčiau paremontuoti, o mes tik užglaistome plyšius ir padažome sienas. Nesugebame deramai sutvarkyti net karalienės Barboros Radvilaitės palaikų. Apie tai šiek tiek kalbėjo A. Medalinskas, bet, kaip minėjau, jam nepavyko išprovokuoti pokalbio apie kultūrinio nuosmukio priežastis. Pasaulio piliečiai neišsaugos nei lietuvių kalbos, nei, pagaliau, lietuvių tautos. Nes jiems ne tai svarbiausia. Bėga lietuviai iš Lietuvos ir tegul bėga. Boba iš ratų, ratams lengviau. Gamta tuštumos nepripažįsta.
Forume dalyvavo ir filosofas Vytautas Radžvilas. Tą pačią dieną žurnalisto V. Savukyno laidoje jis kovėsi su pasaulio piliečiu filosofu Andrium Bielskiu. Sėkmingai kovėsi jo oponentas bejėgiškai kartojo nuvalkiotas frazes apie tautines mažumas ir jų savijautą. Jau net prancūzai, vokiečiai susirūpino savo tautų likimu, net joms gresia tautinių mažumų statusas. O ką jau kalbėti apie mažytę, baigiančią išsivaikščioti lietuvių tautą! Visuomeniniame diskusijų forume, pasiremiant minėtais ir neminėtais pavyzdžiais (jų labai daug), reikia ne tyliai, baikščiai kalbėti, o šaukte šaukti apie tautai iškilusius pavojus. V. Tomaševskis parodė mums mūsų vietą ir mūsų ateitį. Pasirodo, ne čia, ne Vilniuje, o Šalčininkuose lietuvių tautos namai!
Beje, apie Tautos namus kalbėjo Antanas Gudelis Tautos namų santaros (TNS) tarybos pirmininkas. Apie šią Basanavičiaus, Čiurlionio ir kitų iškiliausių XX amžiaus pradžios lietuvių svajonę reikėtų pakalbėti atskirai, nes tos svajonės istorija ilga, sudėtinga ir pamokanti. A. Gudelis yra parengęs knygą Kas yra Tautos namų projektas? Joje surašytos ir mūsų laikų, Kovo 11-osios kultūros šviesuolių, pastangos įgyvendinti pradėtą darbą (buvo surinkta aukų, nupirktas žemės sklypas Pamėnkalnis (Tauro kalnas). Deja, tos pastangos nebuvo sėkmingos dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių.
Esu šios gražios idėjos šalininkas, bet netikiu, kad ji bus įgyvendinta. Palankiausias laikas jau prarastas grumiantis su savanaudiškumu, godumu, kartais ir objektyviais sunkumais, pavertusiais niekais pačius kilniausius ketinimus. Kai neužbaigti Valdovų rūmai, kai rengiamasi asfaltuoti Lukiškių aikštę, kai žodis tauta jau išmestas iš politinio žodyno, apie Tautos namus ant Pamėnkalnio (Tauro kalno), iš dalies jau sudarkyto, užstatyto, naujųjų lietuvių užgrobto, šiandien sunku net svajoti.
Man neatrodo, kad Tautos namų projektas beviltiškas anachronizmas, devynioliktas amžius, tai buvo reikalinga Basanavičiaus laikais. Jų reikia kaip reikėjo ir Basanavičiaus, ir Čiurlionio laikais. Tačiau Tautos namų projektas beviltiškas todėl, kad šiandien pasaulio piliečiai mus veja iš tikrųjų lietuvių tautos namų iš Lietuvos. V. Tomaševskis mums spjauna į veidą, o patriotai vis tiek su juo eina obuoliauti. Lenkija, pasirodo, nejuokauja ji rimtai siekia sugrįžti į Žečpospolitos laikus. Bet tai dar pusė bėdos. Na, išvys Tomaševskis iš Vilniaus pasitrauksime į Kauną, mes juk mokame gūžtis ir trauktis. Bet ką darysime, kai Putinas nuo Astravo, nuo Karaliaučiaus į mus paleis nuodingų dūmų debesis? Kur tada bėgsime? Kai užnuodys Nemuną, prie kurio buvom senovėj ir būsim, kol Nemunas bus. Nemunas bus, bet negyvas. Štai tada ir vėl pradėsime rinkti aukas Tautos namams kur nors Airijoje, gal Afrikoje, Pietų Amerikoje.
© 2011 XXI amžius
|