Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žemaitijos partizanų kovotojams skirta knyga

Paminkle, skirtame 1944–1954 metais žuvusiems Žvingių apylinkių partizanams, net penkių brolių Vaičiulių pavardės

Seserys Rimkutės, partizanų ryšininkės, žuvusios 1949 m. kovo 15 d. tėvų sodyboje per karinę-čekistinę operaciją

Paskutinis Kęstučio apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas

Paminklas žuvusiam 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signatarui Vytautui Gužui

Paminklas pogrindinių laikraščių redaktorei, poetei Irenai Petkutei-Neringai Laukuvoje

Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis

Elena Gendrolytė–Jurkūnienė- Balanda, žuvusi 1952 01 17

Paminklas 1949 m. Vasario 16 deklaracijos signatarui Petrui Bartkui-Žadgailai

Paminklas Šilalės apylinkėse žuvusiems partizanams evangelikų liuteronų kapinėse

Broliai Rudnickai, žuvę 1951-1952 metais.

Paminklas žuvusiems Meškuičių apylinkių partizanams, tarp kurių buvo penki broliai Padervinskai, keturi – Danasai

Praėjusiais metais pasirodė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro išleistas atlasas „Vakarų Lietuvos partizanų sritis. Kęstučio, Prisikėlimo, Žemaičių apygardos“. Šis labai reikšmingas leidinys supažindina su Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalimi ir jo nepamirštama istorija. Atlasą parengė: atsakingoji redaktorė Edita Jankauskienė, Rūta Trimonienė ir Dalius Žygelis. Žemėlapius parengė Eitautas Vaitonis. Dailininkas Romas Dubonis.

Knygoje pateikiama daugelį metų kaupta informacija apie Lietuvos partizanų ir sovietinių represinių struktūrų kautynes, nurodant jų datą, vietą, svarbiausias aplinkybes ir žuvusius partizanus. Pateiktos su minimais įvykiais susijusių atminimo ženklų ir archyvinės partizanų nuotraukos su trumpais užrašais. (Išsamesnė informacija pateikiama knygos pabaigoje esančiuose komentaruose.) Žemėlapiuose pateikiamos apygardos teritorijoje vykusių mūšių ir susirėmimų vietos ir datos.

Pasipriešinimui Žemaitijoje būdingi specifiniai ypatumai. Iki 1944 m. pabaigos čia buvo išsilaikęs frontas, todėl į Žemaitiją iš anksčiau vėl okupuotos Lietuvos dalies traukėsi pogrindžio organizacijų atstovai, tarp kurių buvo daug gabių karininkų ir organizatorių. Didžiulę ir ilgalaikę įtaką turėjo Lietuvos Laisvės Armija (LLA) ir jos struktūra – Žemaičių legionas, didelė ir stipri Jungtinė Kęstučio (vėliau – Kęstučio) apygarda, kuri rodė iniciatyvą suvienyti Žemaitijos ir visos Lietuvos kovotojus. Prisikėlimo (iki 1948 m. balandžio) apygardos teritorija buvo Lietuvos partizaninio pasipriešinimo centras. Jos vadovybėje dirbo Jono Žemaičio-Vytauto bendražygiai, aktyviai prisidėję formuojant Lietuvos partizanų vyriausiąją vadovybę. Prisikėlimo apygardos teritorijoje Radviliškio rajono Minaičių (kitų vadinamame Mėnaičių) kaime 1949 m. vasario 2–22 dienomis vyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame įkurtas Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis (LLKS), sudaryta jo vadovybė ir paskelbta garsioji 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija – dokumentas, paskelbęs LLKS Tarybą vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai iki 1957 metų leido laikraštį „Partizanų šūvių aidas“, o šios tėvūnijos apygardos partizanas Kostas Liuberskis-Žvainys buvo paskutinis žuvęs (1969 metais) partizanas.

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, sudaryta iš Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardų, buvo įkurta 1948 metų gegužę.

Jungtinė Kęstučio (Kęstučio) apygarda. Įkurta 1946 m. rugsėjo 12 dieną, sujungus tose apylinkėse (Šilutės, Šilalės, Tauragės, Jurbarko, Raseinių, Kelmės, Šiaulių, Akmenės ir Joniškio rajonuose) jau veikusius atskirus partizanų junginius.1948 m. balandį iš keturių rinktinių buvo įkurta Prisikėlimo apygarda, o Jungtinė Kęstučio apygarda pavadinta Kęstučio apygarda (sunaikinta 1953 metais). Vadai žuvo tų pačių metų vasarą. Paskutinis apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas žuvo 1961 m. lapkričio 9-ąją.

Apygardos vadai: Juozas Kasperavičius-Šilas, Angis, Visvydas; Jonas Žemaitis-Tylius; Henrikas Danilevičius-Vidmantas; Aleksas Miliulis-Neptūnas, Algimantas; Antanas Bakšys-Germantas; Krizostomas Labanauskas-Justas; Povilas Morkūnas-Rimantas, Drakas; Jonas Vilčinskas-Algirdas.

Pirmasis mūšis atlase pažymėtas 1944 m. gruodžio 16-ąja. Tada Kėdainių aps. Krakių vls. Paliepių miške (dabar – Raseinių r.) NKVD kariuomenės pasienio pulko kareiviai, vykdę karinę-čekistinę operaciją, sunaikino tris vienkiemius, šešias žemines. Žuvo 23 (ar 26) partizanai, tarp jų keturi broliai Mykolaičiai. Beje, Lietuvos partizaniniame kare su sovietų valdžia dažnai kovojo ištisos šeimos – broliai, seserys, tėvai. Dar didesnės žudynės vyko gruodžio 16–19 dienomis. Čekiškės vls. Vozbutų kaime (dabar Jurbarko r.) siautėję NKVD pasieniečiai kautynėse su partizanais (Ariogalos ir Čekiškės miestelis, Butkiškės, Juodaičių, Skubų, Vosbutų ir kitų apylinkių kaimų) sudegino 21 sodybą, gruodžio mėnesį – dar šešias sodybas.

1944 m. gruodžio 24-ąją, t. y. Kūčių dieną, net 200 enkavedistų ir stribų Raseinių aps. Girkalnio vls. Graužų kaime ieškojo partizanų (jų buvo gal 10). Žuvo šeši partizanai  ir devyni kaimo gyventojai (tarp jų keturi Bakučių šeimos nariai).

1944 gruodžio 28-ąją tragiškai baigėsi LLA steigėjo ir vyr. vado Kazio Veverskio-Senio gyvenimas: su ūkininku veždamas LLA dokumentus ir laikraščio „Laisvės karžygys“ tiražą jis ties Raudondvariu pakliuvo į stribų pasalą ir žuvo. Jo žuvimo vietą žymi nedidelis koplytstulpis.

Net 20 partizanų (tarp jų trys Dikšo pavarde) žuvo 1945 balandžio 18-ąją Joniškio aps. Joniškio vls. Zambiškio miške.

Didelis partizanų mūšis vyko 1945-ųjų liepos 22-ąją Raseinių aps. Kelmės vls. Virtukų miške. Kruopščiai parengtoje karinėje-čekistinėje operacijoje NKVD pasienio pulko kareiviai apsupo 54 partizanus. Tris valandas trukusiame mūšyje dalyvavo keturi Žebenkšties rinktinės partizanų būriai, vadovaujami rinktinės vado Juozo Čeponio-Budrio, Algimanto Zaskevičiaus-Vasario ir štabo viršininko Jono Žemaičio-Dariaus. Žuvo 15 partizanų, tarp jų trys moterys.

1945 m. lapkričio 4-ąją Kėdainių aps. Josvainių vls. Ruseinių k. Mato Mažeikos-Partizanų Tėvo sodyboje susirinkusius partizanus apsupo enkavedistai ir stribai, žuvo 16 partizanų. Tarp jų sodybos šeimininko žmona Marijona Mažeikienė, trys nepilnamečiai sūnūs ir trys dukros – partizanų ryšininkės. Žuvo ir Stuokų šeima – tėvas, motina ir jų dvejų metukų sūnus. Tauta turi pagerbti šiuos ištikimus tėvynei sūnus ir dukras.

Tarp stambesnių mūšių būtina paminėti ir 1945 m. gruodžio 8-ąją Joniškio aps. Žagarės vls. Montoriškių miške vykdytą karinę-čekistinę operaciją. Tada NKVD vidaus kariuomenės kariai ir stribai (net iš Latvijos) – iš viso 180 žmonių grupė susidūrė su 60 Genio rinktinės partizanų. Mūšis prasidėjo 15 valandą, baigėsi vakare. Žuvo 19 (ar 11) partizanų.

1945 m. vasario 23 dieną Joniškio aps. Linkuvos vls. Uniūnų k. (dabar Pakruojo r.) Medzeliauskų sodyboje MVD kariuomenė ir stribai apsupo partizanus. Beveik 4 valandas vykusiame mūšyje žuvo 22 partizanai (penki sudegė apšaudytame name), tarp jų net keturi broliai Šimoliūnai.

1946 m. gruodžio 25-ąją, anksti ryte, Kėdainių aps. Josvainių vls. Labūnavos k. (dabar Kėdainių r.) MVD kareiviai apsupo Labūnavos dvaro bokšte Kūčių vakarienei susirinkusius Povilo Lukšio rinktinės Tėvo būrio partizanus ir rėmėjus. Žuvo 11 laisvės kovotojų, tarp jų šešios ryšininkės, Z. Alaburda ir jo trys seserys. (Beje, mūšis aprašytas „Laisvės kovų archyve“, Nr. 24 ir „XXI amžiuje“, 1997, Nr. 74).

1947 04 04 Raseinių aps. Šimkaičių vls. Paparčių k. (dabar Jurbarko r.) MGB operatyvinė grupė sunaikino Lydžio rinktinės štabo partizanų būrį. Visi 11 partizanų žuvo, tarp jų trys broliai Žukauskai.

1948 12 03 Raseinių aps. Šiluvos vls. Bedančių miške (dabar Raseinių r.) MGB vidaus kariuomenės net trijų šaulių pulkų pajėgos (350 kareivių) apsupo 20 į mokymus atvykusių Gintaro rinktinės Alfonso Pakarklio ir Antano Antanaičio būrių partizanų. Žuvo 18 partizanų.

Paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai žuvo jau „demaskavus“ žiaurųjį Stalino režimą. 1956 07 16 ir 26 dienomis Kelmės r. Liolių miestelio apylinkių miške (dabar Kelmės r.) KGB užverbuotas partizanas nukovė tris brolius partizanus Eugenijų, Igną ir Vytautą Kybartus. 1959 05 04 Šilalės r. Buišių k. gyventojo Kazio Nogiaus namuose KGB operatyvinė grupė nušovė du paskutinius Šilalės krašto partizanus – Petrą Oželį-Jaunutį ir Feliksą Urboną-Algirdą. 1961 11 09 Kelmės r. Vejų k. žuvo paskutinis apygardos partizanas Edmundas Kmita-Evaldas.

Prisikėlimo apygarda įkurta 1948 m. balandžio 1-ąją iš Jungtinės Kęstučio apygardos suformavus dvi apygardas. Jai priklausė dabartiniai Akmenės, Joniškio, Šiaulių ir Radviliškio rajonai bei besiribojančios Kauno, Kėdainių, Raseinių, Kelmės, Pakruojo rajonų dalys. Panaikinta 1952 m. gegužę, kai dviejų rinktinių likučiai buvo įtraukti į kitas apygardas. Paskutinis partizanas Kostas Liuberskis-Žvainys žuvo 1969 m. spalio 2-ąją. Apygardos vadai: Povilas Bartkus-Mažrimas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Povilas Morkūnas-Rimantas, Juozas Paliūnas-Rytas.

1948 01 06 karinė-čekistinė grupė Kuršėnų aps. Kruopių vls. Mažaičių k. (dabar Šiaulių r.) bunkeryje aptiko tris partizanus – brolius Maskoliūnus – Juozą, Vaclovą ir Vytautą (būrio vadas). Vienas žuvo, du nusišovė.

1949 08 13 Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Užpelkių miške (dabar Radviliškio r.) per susišaudymą su operaciją vykdžiusiais MGB kariuomenės kareiviais apsuptoje stovyklavietėje žuvo penki partizanai, tarp jų Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir du 1949 m. vasario 16-osios partizanų deklaracijos signatarai – Petras Bartkus-Žadgaila ir Bronius Liesys-Naktis. Kitose kautynėse 1950 09 03 su karinę-čekistinę operaciją vykdžiusiais MGB vidaus kariuomenės šaulių pulko kareiviais kautynėse ties Ariogalos ir Vilkijos rajonų riba, Lesčių k. apylinkėse, Daugėliškių miške (dab. – Raseinių r.), žuvo penki partizanai, tarp jų Deklaracijos signataras Leonardas Grigonis-Užpalis.

Paskutiniai partizanai žuvo 1956 ar net 1969 metus. 1956 09 03 Ariogalos r. Samoškiškių k. apylinkėse  (dab. Raseinių r.) per KGB karinės dalies vykdytą karinę-čekistinę operaciją nukauti partizanai Juozas Noreika ir Vladas Noreika-Jūreivis. 1956 12 08 KGB operatyvinei grupei apsupus Dotnuvos r. Deveikiškių (Pajieslio) k. (dab. Kėdainių r.) gyventojo namą, įvyko susidūrimas su jame pasislėpusiu partizanu Jonu Ulicku-Vytautu (priklaususiu Povilo Lukšio rinktinės Kęstučio tėvūnijai). Nenorėdamas pasiduoti, jis pradėjo šaudyti į čekistus, paskiau padegė namą ir jame sudegė. 1958 09 19 Žagarės r. Žeimių miške, netoli Biliūnų k. (dab. Joniškio r.) KGB agentai smogikai nušovė ginklu pasipriešinusį Julių Adomaitį-Erdvilą, buvusios Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizaną. 1969 m. spalio 2-ąją krito paskutinis iki tol dar gyvas išlikęs Lietuvos partizanas. Tą dieną KGB auka tapo Kostas Liuberskis-Žvainys, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės kovotojas, iki 1957 m. leidęs ir redagavęs laikraštį „Partizanų šūviams aidint“.

Žemaičių partizanų apygarda apėmė dabartinius Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Plungės ir Telšių rajonus, Rietavo savivaldybę bei dalį Akmenės, Šiaulių ir Kelmės rajonų.

1945 m. kovą Adolfo Kubiliaus ir Adolfo Eidimto iniciatyva įkurtas Žemaičių legionas sujungė Žemaitijoje nuo 1944 m. pabaigos veikusios LLA struktūras. 1946 04 17 Žemaičių legionas pavadintas Žemaičių apygarda. Sunaikinta 1953 metais. Pavieniai partizanai veikė iki 1954-ųjų. Paskutinis partizanas Pranas Končius-Adomas žuvo 1965 08 15.

Vadai: Adolfas Kubilius-Balys; Šarūnas Jazdauskas-Nurmis; Jonas Simaška-Liepa; Fortūnatas Vašoklis-Juozas, Vilkas, Mindaugas; Kazimieras Antanavičius-Tauras; Juozas Vygandas-Ivanauskas; Aleksandras Milaševičius-Radvila, Ruonis (visi – po keletą mėnesių) ir ilgiausiai (nuo 1948 birželio iki žūties 1953 m. rugpjūtį) – Vladas Montvydas-Etmonas.

Didžiausi susirėmimai su okupacine kariuomene vyko dar nesibaigus karui ar po vokiečių kapituliacijos. 1945 04 29 d. 5 val. ryto Šiaulių aps. Kuršėnų vls. Skobiškių miške (dab. Šiaulių r.) NKVD Šiaulių aps. skyrius vykdė karinę-čekistinę operaciją. Joje dalyvavo 450 Leningrado fronto užnugario apsaugos pasienio būrio ir NKVD vidaus kariuomenės 80 kareivių. Jie susidūrė su 50–60 partizanų (iš Prano Petrylos būrio), kurie iš anksto buvo pasiruošę gintis ir įsirengę keturis bunkerius įnirtingai priešinosi. Nukauti 25 partizanai, tarp jų vadas P. Petryla, Bronius Petryla (gal brolis?..). Gegužės 4-ąją vyko antroji karinė-čekistinė operacija, kurios metu žuvo penki partizanai.

1945 07 25 Telšių aps. Varnių vls. Nevardėnų k. (dab. Telšių r.) NKVD pasienio pulko kareiviai ir NKVD Varnių vls. poskyrio stribai, siekdami sunaikinti Vlado Mantvydo būrio partizanus, vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu buvo apsuptos ir padegamaisiais šoviniais apšaudytos M. Antanavičiaus ir S. Gužausko sodybos. Iš degančių pastatų bandę pabėgti partizanai ir gyventojai buvo nušauti, kiti sudegė. Žuvo kaimo gyventojai Mykolas Antanavičius su šeima (žmona Barbora, sūnūs Petras, Pranas, Zenonas), Steponas Gužauskas su žmona ir dukterimi, keli partizanai.

Kartais okupantai keliems partizanams sunaikinti sutelkdavo tūkstantines pajėgas. 1945 08 03 Kretingos aps. Mosėdžio vls. miške apie 700 NKVD pasienio kariuomenės pasienio būrio ir Raudonosios armijos šaulių divizijos kareivių vykdė karinę-čekistinę operaciją. Per susišaudymą netoli Žalgirių kaimo žuvo šeši Z. Apulskio būrio partizanai.

Kai kurie mūšiai tęsėsi net kelias valandas. 1947 04 09 Telšių aps. Plungės vls. Žvirblaičių k. (dab. Plungės r.) 20 MGB kareivių ir stribų grupė vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu partizanų rėmėjo K. Beržanskio namuose buvo aptikti Žemaičių apygardos štabo partizanai. Susišaudymas tęsėsi 7 valandas. Žuvo keturi partizanai: apygardos vadas Kazimieras Antanavičius-Tauras, jo pavaduotojas Povilas Antanavičius, du eiliniai kovotojai ir rėmėjas. 1949 05 21 Telšių aps. Žarėnų vls. Dievo Krėslo miške (koks įdomus ir išraiškingas miško pavadinimas!) (dab. Telšių r.) MGB vidaus kariuomenės šaulių pulko kareiviai ieškodami Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanų vykdė karinę-čekistinę operaciją. Jos metu aptikta stovykla, kurioje buvo 11 partizanų. Kautynės tęsėsi nuo 9 val. ryto iki 19 val. vakaro. Žuvo septyni rinktinės partizanai, tarp jų brolis ir sesuo – Petras Bartkus-Zuikis ir Teodora Bartkutė-Teosė.

Ir šioje apygardoje žuvo daug kartu kovojusių brolių ir seserų. 1949 09 28 naktį Telšių aps. Luokės vls. Biržuvėnų miške (dab. Telšių r.) MGB Telšių aps. skyriaus karinė-čekistinė grupė, vykdžiusi karinę operaciją, bunkeryje nukovė keturis Šatrijos rinktinės kovotojus brolius Vasiliauskus: Antaną Feliksą, Blažiejų-Blindą (Luokės būrio vadą ), Justiną Blažiejų-Jurgį ir Vytautą Vaclovą-Vytuolį.

Galima pastebėti, kad nuo 1949-ųjų pabaigos daugėjo išdavysčių ir bendradarbiavimo su represinėmis struktūromis atvejų – juk partizaninis karas vyko daugiau kaip 5-erius  metus. Pagal atlase pateiktus duomenis, 1949 12 27 naktį Mažeikių aps. Tirkšlių vls. Gaurylių k. (dab. Mažeikių r.) partizanų ryšininko J. Girdvainio sodyboje MGB Mažeikių aps. skyriaus šeši agentai smogikai, apsimetę partizanais, susitiko su trim Šatrijos rinktinės Nevarėnų būrio partizanais. Susitarę dėl kito susitikimo smogikai ėmė šaudyti į nueinančius partizanus. Visi jie žuvo. Panašus atvejis įvyko 1950 10 30 Plungės r. Pakarų k. (dab. Plungės r.). MGB kariuomenės kareiviai ir dešimt Klaipėdos srities valdybos agentų smogikų vykdė karinę-čekistinę operaciją. Karinė grupė, padedama agento, kuris šešis partizanus atviliojo į kaimo gyventojo sodyboje parengtą pasalą, nukovė penkis Šatrijos rinktinės Rietavo būrio partizanus.

Dažnai kartu su vyrais partizanų gretose kovojo ir moterys. Atlase užfiksuotas atvejis, kai 1951 01 21 per karinę-čekistinę operaciją Sedos r. Slėdų k. (dab. Telšių r.) Montvydo sodyboje MGB kareiviai nukovė keturis partizanus – iš jų net trys buvo moterys: Ona Diržininkaitė-Lukšienė, Elena Gutkauskaitė-Sigutė ir Genė Paulauskaitė-Sigutė.

Po Stalino mirties buvo naikinami paskutiniai partizanai. Atkakliausiai buvo ieškoma Žemaičių apygardos vadovybės. 1953 m. rugpjūčio 23 d. Varnių r. Reistrų k., prie Lūksto ežero (dab. Šilalės r.), MVD kariuomenės kareiviai, siekdami sunaikinti apygardos vadovybę, surengė pasalą. Per susišaudymą žuvo apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, Etmonas ir jo adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, Eimutis.

Netrukus buvo susekti ir apygardos štabo pėdsakai. 1953 08 27 Varnių r. Putvinskių k. (dab. Šilalės r.), pasitelkus MVD kariuomenės dalinį, karinės-čekistinės operacijos metu J. Gečo sodyboje aptiktas Žemaičių apygardos štabo bunkeris, kuriame slėpėsi du partizanai. Vienas jų pasidavė, o pasiduoti atsisakiusi štabo narė Irena Petkutė-Vilnelė nusišovė.

Tačiau paskutiniai partizanai slapstydamiesi ir sekami dar tęsė savo sunkią kovą. Paskutinieji žuvę partizanai buvo 1956 08 12 Skuodo r. Erslos k. (dab. Skuodo r.) KGB surengtoje pasaloje sunaikintas Antanas Mockus-Klajoklis (kun. Algirdo Mockaus brolis) ir 1965 08 15 Kretingos r. Didžiųjų Žalimų k. gyventojo P. Drungilo sodyboje per susišaudymą su KGB Kretingos r. skyriaus operatyviniais darbuotojais nukautas pasiduoti atsisakęs Kardo rinktinės partizanas Pranas Končius-Adomas.

*    *    *

Mums, gyvenantiems XXI amžiuje kad ir sudėtingu metu nepriklausomoje Lietuvoje, sunku įsivaizduoti, kas vyko Lietuvoje pokario laikais, kokiomis sąlygomis tada gyveno tremiama ir kankinama tauta. Ši knyga atskleidžia Lietuvoje vykusį nuožmų karą, ilgas ir atkaklias kovas už Nepriklausomybę. Dažniausiai, ypač iki 1949 metų, prieš partizanus buvo metamos NKVD ar MVD kariuomenės pajėgos, jos būdavo palaikomos stribų būrių, sudarytų iš vietinių kolaborantų, dažnai nei politinės padėties, nei ideologinių tautinių pasaulėžiūrų neturinčių jaunuolių ir deklasuotų elementų. Daugelio Žemaičių apygardos žuvusių partizanų pavardės yra nežinomos (susirėmimuose žūdavo dažniausiai 3–5 partizanai, kartais iki 20). Kas išaiškins žuvusių partizanų pavardes? Ar kada nors apie juos sužinosime? Reikia kuo greičiau, kol dar yra išlikusių gyvų liudininkų, kol dar galima rasti archyvinės medžiagos, kibti į darbą. Apmaudu, kad šiandien žiniasklaida domisi visai kitais dalykais.

Albume aprašomos kovų, susirėmimų ir apsupčių vietos, partizanų patirtos išdavystės, atskleidžiama Lietuvos laisvės kaina. Pasakojimai apie įvykusius žūtbūtinius mūšius parodo, kokia intensyvi ir tragiška vyko partizanų kova, kaip žuvo mūsų broliai, sesės, tėvai ar seneliai nuo prievarta įvestos santvarkos ir kaip buvo sovietizuojamas visas kraštas. Skaudu žiūrėti į albume publikuotas partizanų nuotraukas, matyti, kokie jie visi buvo jauni, inteligentiški, pasitempę, tačiau ir ne pagal metus subrendę, mirčiai pasiryžę jaunuoliai, greičiausiai net netikėję, kad gal po mėnesio, savaitės ar net dienos jų laukia klastinga enkavedisto kulka ar kankinimai. O kur dar jų šeimų ir artimųjų tremtys į speiguotą Sibiro žemę... Paminklai partizanams, išsimėtę laukuose (vietoj jau sunaikintos sodybos, kurioje galbūt buvo partizanų įrengtas bunkeris ar partizanų rėmėjo namai) dauguma yra paprasti ir netgi labai kuklūs, juos pastatė arba žuvusių partizanų artimieji (jei tokių išliko, nes dažniausiai žūdavo ar tremtyje mirdavo ištisomis šeimomis), arba iš lagerių sugrįžę partizanai ar kaimo gyventojai jau nepriklausomybės metais. Vieni paminklai yra kapinėse, kiti – prie bažnyčių ar jų šventoriuose, treti – laukuose ar miškuose. Kruopščiai parengtuose albumo žemėlapiuose nurodytos svarbiausių ir žiauriausių mūšių ir susirėmimų su okupantais vietos.

Lietuvių tauta turi didžiuotis dešimčia metų trukusia partizanų kova, kuriai visas savo jėgas mesti turėjo nacistinę Vokietiją įveikusi Raudonoji armija, Lietuvoje laikiusi net kelias divizijas ir nesugebėjusi susidoroti su mažos narsios tautos pasipriešinimu. Partizaninė kova davė tūkstančius didvyrių, kurių pavardės dažniausiai jau pamirštamos dabartinėje Lietuvoje. Į partizaninę kovą ginti tėvynės nepriklausomybės, tėvų žemės, ginti skriaudžiamus ir niekinamus artimuosius išeidavo gimnazistai – ištisomis klasėmis, ištisomis šeimomis. Tad tarp žuvusiųjų būdavo daug brolių ir seserų bei jų tėvų ir motinų, vyrų ir žmonų. Jų pasiaukojanti, nors ir beviltiška kova, jų garbinga žūtis yra amžinai mums nešamas taurumo simbolis šių dienų klaidinguose politiniuose klystkeliuose. Turime visada prisiminti ir vertinti tautos kovą ir kančias, užjausti vienas kitą ir nedaryti blogo. Kurkime tikrai laisvą ir nepriklausomą Lietuvą – be pažeminimo, be patyčių, be skriaudų. Amžina garbė žuvusiesiems už tėvynės laisvę!

© 2011 „XXI amžius“