Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Pax Romana“ gynimas tiesos sąskaita

Jėzaus ir Piloto priešprieša: religinės ir politinės sąsajos popiežiaus Benedikto XVI knygoje

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto“ antroji dalis susilaukė didelio populiarumo

Munkacsy Mihaly (Michael von Lieb). Jėzaus teismas pas Pilotą. 1881

Teismas nepaisant nekaltumo

Gavėnios pradžioje publikuota popiežiaus Benedikto XVI knygos „Jėzaus iš Nazareto“ antroji dalis susilaukė plataus tarptautinio dėmesio. Ją rekomenduojama skaityti ir aptarti būtent šiuo liturginiu laikotarpiu, kadangi veikale susitelkiama į Didžiosios savaitės įvykius: Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, Jo teismą, kančią, mirtį ir Prisikėlimą. Knygoje pateikta Išganytojo teismo pas Pilotą analizė, be kita ko, įdomi ir visuomeniniu požiūriu, kadangi čia Šventasis Tėvas iškelia ir politinius valdymo ir tiesos paieškos, teisėtumo ir teisingumo santykio klausimus, kurie visada aktualūs.

Knygos „Jėzus iš Nazareto. Didžioji savaitė“ 7-ajame skyriuje, kuriame aptariamas Kristaus teismas, pastebima, kad žydų aukštieji kunigai, nusprendę, jog Išganytojas dėl piktžodžiavimo yra vertas mirties bausmės, nuvedė Jį pas Romos paskirtąjį Palestinos valdytoją Pilotą, kad šis patvirtintų „kaltės politinį dėmenį“. Patys negalėdami įvykdyti mirties nuosprendžio, žydų dvasiniai vadovai ir tautos seniūnai siekė pabrėžti, kad Jėzus su savo karališkąja Mesijo pretenzija yra pavojingas politinis nusikaltėlis ir Romos valdžiai, todėl nusipelno jos pasmerkimo. Teisme susikerta dvi nuostatos, galbūt nepraradusios aktualumo ir šiandien: ryžtingo, bet pragmatiško valdytojo (Piloto) siekis apginti valstybės (Romos) viešąją tvarką ir religijos laisvės pripažinimas.

Juk Pilotas „taip pat žinojo, kad Romos  dominavimas tuometiniam pasauliui nemaža dalimi rėmėsi įvairių tikybų tolerancija ir romėnų teisės gebėjimu palaikyti taiką“, – rašo savo knygoje popiežius Benediktas XVI. Kita vertus, Jėzui pateiktas kaltinimas, kad Jis save laiko „žydų karaliumi“, buvo labai rimtas. Senoji Roma, žinoma, pripažino savosios imperijos regioninius karalius (pavyzdžiui, Erodą), nes tai padėjo išlaikyti tvarką didžiulėje valstybėje, tačiau tie tautiniai vadovai privalėjo gauti Romos teisinį pripažinimą, o jų administravimo galios buvo ribotos. „Karalius be tokios legimitacijos buvo jau maištininkas, kuris kėlė grėsmę „Pax Romana“ ir todėl turėjo būti pasiųstas mirčiai“, – pažymi knygoje Šventasis Tėvas.

Tačiau Pilotas puikiai žinojo – juk ir tais laikais veikė slaptosios informacijos sistema – kad Jėzus nekurstė jokio antiromėniško sukilimo. Piloto pagonišku supratimu Išganytojas pasirodė kaip kažkoks „religinis fanatikas“, kuris pažeidė žydų tikybos nuostatas. Bet tai nebuvo Romos valdžios reikalas ir žydai patys turėjo priimti sprendimus dėl to, kas nebuvo romėnų teisinės ir politinės santvarkos kompetencijoje. Kad Pilotas negalėjo primesti Jėzui nieko inkriminuojančio, patvirtina detalus Jo tardymo aprašymas Šv. Jono evangelijoje. Kaltinimus prieš Jėzų apklausoje kėlė patys Jėzaus tautiečiai, Jeruzalės šventyklos aristokratija, kuri – kas tikrai turėjo stebinti Pilotą – bandė pristatyti save kaip  Romos imperijos gynėją prieš „pasikėsintoją“ Jėzų, nors, kaip minėta, apie galimą maišto rengimą informacijos nebuvo.

Išganytojo „prisipažinimo“ esmė

Tardymo metu į Piloto klausimą: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsako teigiamai: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius“, ir šį atsakymą papildo paaiškinimu: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 37). Pacitavęs šias pokalbio frazes popiežius Benediktas XVI primena, kad prieš tai Jėzus aiškiai įvardijo savo antgamtinį viešpatavimą: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36).

Komentuodamas tokį kaltinamo Jėzaus „prisipažinimą“ popiežius Benediktas XVI pripažįsta, jog tai Pilotą turėjo gerokai šokiruoti. Kaltinamasis tarsi ir pripažįsta savo pretenziją ir karališkumą, bet pabrėžia, kad šis viešpatavimas yra visai kitokio pobūdžio. Už tą karalystę niekas nekovoja, ji neturi savo „legionų“, tai yra realios karinės galios, todėl Romos santvarkai nekelia grėsmės. Kaip Pilotas turėjo pasielgti, išgirdęs tokią naują karališkumo koncepciją, kuri visiškai neatitiko klasikinio pasaulietinės valdžios supratimo. „Ar ji yra nereali, kažkokia gryna fantazija, todėl ją galima visiškai ignoruoti? O gal tai kažkas tokio, kas veikia mus visus?“

Be to, Jėzus, be aiškaus savosios karalystės apibrėžimo (jokios karinės kovos, žemiškas bejėgiškumas), įveda svarbiausią to viešpatavimo charakteristiką – tiesos liudijimą. „Ar tiesa yra politinė kategorija? O gal Jėzaus „karalystė“ neturi nieko bendro su politika? Tada kokiai santvarkai ji priklauso?“ – šie klausimai, matyt, buvo iškilę Pilotui. Jėzui pasakius, kad jo viešpatavimas remiasi fundamentalia „tiesos“ samprata, su būdingu pragmatizmu Pilotas paklausė: „O kas yra tiesa?“ (Jn 18, 38). Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį, kad šis klausimas tiesiogiai ir netiesiogiai yra nagrinėjamas ir šiuolaikinėje politikos teorijoje. Klausiama, ar tikroji tiesa yra kažkas nepasiekiama, todėl turi būti nukreipta į privačią sritį, o taika ir teisingumas gali būti užtikrinti tik valdžios galios įrankiais. Bet jeigu politikoje tiesa nieko nereiškia, nes neįmanoma pasiekti konsensuso jos atžvilgiu, tada apie kokį teisingumą galime kalbėti?

„Ar neturi būti bendrų kriterijų, kurie garantuotų realų teisingumą visais atvejais ir kurie būtų nepriklausomi nuo besikeičiančių nuomonių vertinimo bei galingo lobizmo? – klausia savo naujoje knygoje popiežius Benediktas XVI. – Ar netiesa, kad didžiosios diktatūros savo galią palaikė ideologiniu melu ir kad tik tikroji tiesa galėjo atnešti laisvę?“ Taigi klausimas, kas yra tiesa, nors pragmatikas Pilotas jį kėlė neslėpdamas skepticizmo, iš tikrųjų yra labai rimtas klausimas, susietas su žmonijos likimu. Todėl reikia svarstyti, kaip šią tiesą galima pažinti, kad ji būtų mūsų intelekto ir valios kriterijumi tiek individualiuose pasirinkimuose, tiek ir bendruomenės gyvenime. Bažnyčia savo klasikiniame mokyme – Šventasis Tėvas čia remiasi šv. Tomo Akviniečio scholastine filosofija – daro išvadą, kad Dievas yra „ipsa summa et prima veritas“ (tiesa savyje, pirmutinė tiesa).

Jis pabrėžia, kad ši formuluotė padeda geriau suvokti Jėzaus aiškinimą apie tiesą Pilotui ir tai, kad Jo misija yra „liudyti tiesą pasauliui“. Juk šiaip pasaulyje tiesa ir netiesa, teisingumas ir klaidingumas yra kone neatskiriamai susiję, ir pati tiesa ne iš karto atsiskleidžia. „Pasaulis yra „tiesa“ tiek, kiek jis atspindi Dievą: kūrybinę logiką, amžinąją išmintį, kuri jį ir pradėjo“, – rašo naujoje knygoje popiežius Benediktas XVI. Ir pasaulis, ir žmogus tampa „tiesa“ tiek, kiek jis priartėja prie savosios „panašumo į Dievą“ prigimties. Taip pat ir jo (žmogaus) „nešimas tiesos liudijimo pasauliui“ reiškia pirmenybės davimą Dievui, savo bei pasaulio ir jo galingųjų interesų atžvilgiu. Kaip tik tokiu būdu iš Dievo perspektyvos tiesa yra suvokiama Jo sukurto žmogaus protui ir gali tarnauti kriterijumi sprendžiant žemiškuosius reikalus.

Stipresniojo teisės ribotumas

Kaip tik čia ir glūdi išganymo tikroji esmė, kadangi „neatpirktoje būsenoje pasaulis negali suprasti jo sukūrimo prasmės, taigi, negali pažinti ir tiesos“. Tada yra primetama vadinamoji pragmatizmo tvarka, pagal kurią „stipri galingojo ranka tampa šio pasaulio dievu“. Svarstydamas šiuos dalykus Šventasis Tėvas atkreipia dėmesį į šiuolaikiniam žmogui dažnai kylančią pagundą tvirtinti, kad „kūrinija mums tampa suprantama per mokslą“. Iš tikrųjų mokslas yra galinga priemonė „Dievo kalbos pažinimui“, tačiau ne visos kalbos. Funkcinė tiesa (pavyzdžiui, žmogaus gamtinis kodas) yra vis labiau atskleidžiama, tačiau tiesa apie patį žmogų – kas jis yra, iš kur jis, koks jis turi būti, kas yra teisinga ir kas neteisinga – gamtamoksliniu būdu negalima paaiškinti. Ir kuo labiau pasitikima „funkcine tiesa“, tuo labiau didėja aklumas „tiesos“ savyje atžvilgiu, aiškinantis mūsų tikrojo tapatumo ir tikslo klausimą.

Popiežius pastebi, kad Pilotas buvo ne vienintelis politinis lyderis, kuris atmetė tiesos klausimą kaip neatsakomą ir visiškai netinkamą valdymo interesams. Dabartiniuose įstatymų projektų svarstymuose ir politinių argumentų išsakyme susidūrus su tiesos problema taip pat iškyla daug nepatogumų ir netgi sumaišties. „Tačiau jeigu žmogus gyvena be tiesos, jo gyvenimas praeina pro šalį ir galutinai jis pasiduoda tai pusei, kuri yra stipresnė“, – konstatuoja Šventasis Tėvas. Tik „atpirkimas“ visoje savo pilnatvėje įgalina pažinti tiesą, kuri tampa suvokiama pažinus Dievą. O Dievas tampa pažįstamas Jėzuje Kristuje, kuriame Jis atėjo į pasaulį, nustatydamas tiesos kriterijų istorijai.

Be abejonės, išoriškai ši tiesa yra bejėgė, kaip pagal pasaulio standartus yra bejėgis Kristus: Jis neturėjo legionų ir buvo nukryžiuotas. Tačiau kaip tik šiuo bejėgiškumu Jis yra galingas, kadangi atskleidžia tikrąją tiesą apie Dievo karalystę, kuri yra  Jėzaus ir Piloto pokalbio objektas, vėliau atsiskleidžia Kryžiaus nešimo kelyje Jeruzalės gatvėmis ir patvirtinama užraše ant nukryžiuoto Išganytojo kryžiaus. Iš esmės „tai yra niekas kitas, kaip tiesos karalystė, ir šios karalystės inauguravimas yra žmogaus tikrasis  išlaisvinimas“, – pabrėžia popiežius Benediktas XVI. Tikėjimas į Jėzų Kristų kaip į Dievo Sūnų („Kristuje Dievas – Tiesa – įžengė į pasaulį“) patvirtina, jog nėra jokio prieštaravimo tarp susitelkimo į Dievo Karalystę iki prisikėlimo ir po laukiamo prisikėlimo.

Jėzaus, kaip Dievo Sūnaus, klausimas iškilo ir Piloto teisme, kadangi žydai kaip tik kaltino Išganytoją, kad tokiu teigimu Jis labiausiai nusikalsta Įstatymui. Kaip minėta, tardydamas Pilotas žinojo, kad Jėzus nebuvo politinis maištininkas ir kad Jo mokymas bei veikla nekelia grėsmės Romos imperijos valdytojams. Tačiau užsiminimas apie Jėzaus dieviškumą Pilotui sukėlė didelį nerimą, apie kurį rašoma Šv. Jono evangelijoje: „Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando“ (Jn 19, 8). Šventasis Tėvas teigia, kad šią baimę reikia priimti visiškai rimtai, kaip Piloto sąžinės priekaištą, kad jis, pasmerkdamas Jėzų, tuo būdu pasipriešins dieviškajai galiai. Atrodo, kad ir kaltintojai žydai pajuto šias paskirtojo Palestinos valdytojo abejones, todėl priminė kitą baimę – prarasti Romos imperatoriaus palankumą, jeigu Jėzus bus išteisintas. „Jei šitą paleidi, nebesi  ciesoriaus draugas“ (Jn 19, 21), – buvo perspėtas Pilotas ir ši pareigų praradimo baimė jam buvo stipresnė už dieviškosios galios baimę.

Smurto kelio fatališkumas

Tiek teologiniu, tiek ir politiniu-teisiniu požiūriu įdomus knygoje „Jėzus iš Nazareto“ pateiktas svarstymas dėl Jėzaus palyginimo su Barabu, renkantis žydų Paschai skirtos amnestijos kandidatą. Pirmiausia popiežius Benediktas XVI pastebi, kad jau Piloto siūlymas pasirinkti Jėzų ar Barabą, reiškia Išganytojo faktišką nuteisimą, nes be tokio sprendimo „pati amnestija neturėtų prasmės“. Kalbant apie patį Barabą, kurį šv. Jonas įvardijo tiesiog kaip „plėšiką“ (Plg. Jn 18, 40), galima suprasti, kad dabartiniu supratimu Barabas buvo kažkas panašaus į teroristą, „laisvės kovotoją“ ar sukilėlį. Tai tampa aišku iš Šv. Morkaus evangelijoje pateikto apibūdinimo: „Tada buvo vienas kalinys, vardu Barabas, suimtas kartu su maištininkais, kurie sąmyšio metu buvo nužudę žmogų“ (Mk 15, 7).

Taigi, Barabas (hebrajų kalba „tėvo sūnus“) taip pat buvo savos rūšies mesianistinė figūra, galbūt tautos siekių pasipriešinti ir išsivaduoti atspindys. Paschos amnestijos akivaizdoje buvo du nusikaltėliai, pasipriešinę „Pax Romana“ tvarkai: Pilotas, žinoma, pirmenybę teikė smurto nerodančiam „fanatikui“, kokį jis suprato esant Jėzų, bet žydų minia ir Jeruzalės šventyklos vyresnieji norėjo, kad būtų paleistas smurtaujantis kovotojas Barabas. „Žmonija vis iš naujo atsiduria tokio pasirinkimo akivaizdoje: sakyti „taip“ Dievui, kuris veikia tik per tiesos ir meilės galią, ar kurti kažką apčiuopiamo ir konkretaus – per smurtą“, – aiškina Šventasis Tėvas. Jis pastebi, kad scena su smurtaujančio Barabo pasirinkimu  vienokiu ar kitokiu būdu ne kartą pasikartojo tautų istorijos verpetuose. Ir tai turi skatinti žmones atverti širdis atgailai bei pakeisti savo gyvenimą.

Panašiai yra ir su Jėzaus pasmerkimo mirties bausmei teisiniu vertinimu. Pilotas gerai žinojo „konkrečią tiesą“ (dangiškoji Tiesa jam, kaip pagoniui, nebuvo pasiekiama), kad Jėzus nebuvo  grėsmingas politinis nusikaltėlis. Vis dėlto rūpindamasis savo ir „Pax Romana“ interesais, jis priėmė „pragmatišką sprendimą“, kuris, Piloto manymu, buvo geriausias santvarkai. „Nekalto žmogaus paleidimas galėjo atnešti ne tik asmeninę žalą (tai Pilotui buvo svarbiausia), bet ir sukelti visuomeninius neramumus, ko reikėjo vengti bet kokia kaina“, – rašo Popiežius. Tiesą ir teisingumą nustumdamas į pašalį Pilotas ramino savo sąžinę taikos išlaikymo prioritetu. Iš tikrųjų Jeruzalė kol kas liko rami, bet vėlesni istoriniai įvykiai patvirtino, kad taikos negalima garantuoti tiesos sąskaita. „Prievartos (karinė) jėga negali atnešti taikos: taika priklauso nuo teisingumo“, – daro išvadą Benediktas XVI savo naujoje knygoje.

© 2011 „XXI amžius“