| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Žemaitis salezietis: siuvėjas, kunigas, kalinys, felčeris, klebonas Kun. Juozo Fraino SDB (1911 04 25 1939 07 02 1987 02 14) 100-osioms gimimo metinėms Romas BACEVIČIUS
Balandžio 25-ąją sukaks 100 metų, kai Veiviržėnų parapijos Vyskupiškių kaime (Klaipėdos r.) Anastazijos ir Liudviko Frainų šeimoje gimė būsimasis kunigas ir saleziečių vienuolis Juozas Frainas. Tėvai valdė tik 10 hektarų ūkelį, tačiau jų sūnus tapo išsilavinusiu žmogumi. 1918 metais J. Frainas pradėjo lankyti Veiviržėnų pradžios mokyklą, o 1927 metais baigė Švėkšnos progimnazijos penkias klases. Matyt, jo galvoje brendo mintis siekti kunigystės, nes tų pačių metų rudenį su būriu bendraamžių išvyko į Italiją, Este Manfredini miestą pas saleziečius. 40 km nuo Turino, Peroza Ardžentina miestelyje, saleziečiai lietuviai turėjo atskirą įstaigą, todėl čia atvyko ir Juozas. Tada lietuviai saleziečių įstaigą buvo perėmę iš čekoslovakų, joje nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Septyniolikmetis Juozas mokėjo dirbti įvairiausius darbus ir lopyti kelnes, ir adyti kojines, net iš kažkur atsitempė siuvamąją mašiną. Baigęs licėjaus kursą, noviciatą pradėjo Villa Molijoje, o vėliau filosofiją studijavo Folicijoje. J. Frainas buvo paskirtas asistentu ir mokytoju į Perozą. Vyresnieji pastebėjo, kad jis neblogai moka itališkai, todėl paskyrė pasiuntiniu ir supirkėju. Tas amatas jį išmokė nuolankumo. Nuo 1933 metų buvo paskirtas Saleziečių žinių redaktoriumi ir gyveno Valdoke, kur kadaise savo pirmuosius veiklos žingsnius žengė šv. kun. Jonas Boskas. Redaguodamas Saleziečių žinias J. Frainas parodė daug sumanumo ir sugebėjimo. Jau tada jo mintys, spausdinamos žurnale, buvo giliai išmąstytos. Po kelerių kruopštaus redagavimo metų jis ėmė studijuoti teologiją Turino Kročetoje. Baigęs studijas 1939 m. liepos 2 dieną buvo įšventintas kunigu. Spėjo sugrįžti į Lietuvą ir atšvęsti savo Primicijas, o netrukus buvo paskirtas į saleziečių centrą Vytėnuose. Čia dėstė gamtos mokslus ir lotynų kalbą. Tačiau netrukus, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, saleziečių centras buvo likviduotas. Kun. J. Frainas buvo paskirtas vikaru į Kauną, Švč. Trejybės bažnyčią. Vokiečių okupacijos metais jis buvo oratorijos vedėju. Sekmadieniais pas saleziečius į šv. Mišias susirinkdavo daugybė vaikų. Vikarui juos matyti bažnyčioje buvo didelis džiaugsmas. Kai sugrįžo bolševikai, kun. J. Frainas buvo paskirtas Saldutiškio klebonu ir vicedekanu. Po penkerių metų, 1949-aisiais, matyt, todėl, kad visą laiką liko ištikimas salezietiškajam pašaukimui ir nepasirašė jokių pasižadėjimų, buvo ištremtas į Sibirą, paskui Džeskazganą. Ten dirbo statybose, teikė religinius patarnavimus nuteistiesiems. Čia jam pravertė ir siuvėjo amatas, be to, dirbo laborantu, felčeriu. Medicina J. Frainas domėjosi visą gyvenimą, jo bibliotekoje susikaupė daug medicininės literatūros. 1956-aisiais, po amnestijos, grįžo į Lietuvą. Grįžus reikėjo prisiregistruoti. Nors valdytojas kan. Juozas Stankevičius jį paskyrė į Kauno Šv. Juozapo (Vilijampolės) bažnyčią, tačiau okupacinei valdžiai nepatiko valdytojo sprendimas lagerininką palikti Kaune. Liepė iškelti jį toliau nuo Kauno. Tada 1956 m. liepos 31 dieną buvo paskirtas Kurtuvėnų parapijos altaristu. Po metų, 1957-ųjų liepos 20-ąją, jį atkėlė arčiau Kauno, Margininkų klebonu. 1963 m. birželio 21 dieną paskiriamas į Kauną, Šv. Antano Paduviečio parapijos vikaru ir bažnytinio teismo tribunolo teisėju. Kaune dirbo beveik šešerius metus, o 1969 m. vasario 1 dieną buvo iškeltas į Lietuvos pakraštį ir paskirtas Lygumų klebonu. 1973 metais kun. J. Frainas paskiriamas Stakių parapijos administratoriumi, tačiau ten net nespėjęs nuvykti gavo paskyrimą į Kulvą. Ir ten nenuvyko, nes nuo balandžio 13 dienos gavo paskyrimą klebonu į Plokščius. Ten darbavosi kartu su buvusiu šios parapijos klebonu altaristu kun. Juozu Adomaičiu. Jis daug pravedė rekolekcijų Šakių dekanato kunigams, vienuoliams, parašė daug pamokslų, pats mašinėle perrašinėjo maldaknyges vaikams ir šv. Mišių patarnautojams. Kadangi labai gerai mokėjo lotynų ir italų kalbas, prisidėjo verčiant Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Parapijiečiams skiepijo meilę šv. kun. J. Boskui, apie jį daug įvairiomis progomis pasakodavo. Plokščiuose, ramiame miestelyje prie Nemuno, kun. J. Frainas išdirbo ilgiausiai devynerius metus, t y. iki 1982 m. gegužės 28 d., kuomet buvo paskirtas į kitapus Nemuno, bet arčiau Kauno esančią Kulautuvą. Deja, kunigystės 50-mečio nesulaukė širdies ligos nugalėtas mirė 1987 m. vasario 11-ąją. Kaip prisimena iš Kulautuvos parapijos kilęs Pakruojo dekanas kun. Ričardas Rutkauskas, jam baigiant Kulautuvos vidurinę mokyklą į gimtąją parapiją buvo atkeltas kun. J. Frainas. Kiekvieną vakarą patarnaujant šv. Mišioms jam teko garbė pažinti kleboną iš arčiau. Tai buvo neeilinė asmenybė, kuri švytėjo pamaldumu, mokėjimu bendrauti ir su jaunu, ir su vyresnio amžiaus žmogumi, prisimena kun. R. Rutkauskas. Klebonas buvo be galo kruopštus žmogus, savo užrašuose žymėdavosi kiekvienos dienos įvykius. Pabaigęs vidurinę mokyklą, vienerius metus studijavau mediciną. Net ir tada mūsų bendravimas nenutrūko kiekvieną laisvą vakarą stengiausi nueiti į bažnytėlę patarnauti šv. Mišioms. Kai buvau pakviestas į sovietinę armiją, iš kunigo Fraino gavau tėviškus paguodos žodžius, kurie įnešė ramybės į mano sielą. Įdomiausia, kad klebonas bažnyčioje man suorganizavo labai įsimintinas išleistuves į sovietinę armiją, su labai prasmingu palaiminimu po šv. Mišių. Dvejus metus jis man rašė laiškus į armiją, mūsų bendravimas niekada nenutrūko. Beje, kun. J. Fraino rašysena buvo labai graži. Kai grįžęs po tarnybos paprašiau parašyti testimonium stoti į kunigų seminariją, klebono veide įžvelgiau didelį džiaugsmą. Visą studijų seminarijoje laiką bendravau su juo iki pat mirties. Jis man skolino knygas, reikalingas studijoms. Visada išgirsdavau jo patariantį tėvišką žodį. Tai buvo be galo šviesus, nuoširdus, pamaldus KUNIGAS. Iš tiesų, kaip teigia su kun. J. Frainu bendravę žmonės, visi jį prisimena buvus paprastu žmogumi, šiltai bendravusiu su sutiktaisiais. Nors jis buvo labai išsilavinęs ir plačios erudicijos, niekada nesididžiavo savo žiniomis, nelaikė savęs neklystančiu ir kaimo senolio išdrįsdavo paklausti patarimo. Buvo darbštus, mokėjo daug amatų viso to išmokė gyvenimas. Kun. J. Frainas labai stengėsi, kad Lietuvoje neišnyktų saleziečiai. Vieni jų po vienuolijos likvidavimo buvo pasitraukę į Vakarus, kiti suimti, ištremti, treti gyveno išblaškyti po visą Lietuvą. O kelios seserys salezietės dirbo įvairiose vietose. Kun. J. Frainas turėjo viltį, kad bus galima burtis Plokščiuose ar Rumšiškėse, kur klebonavo kun. Jonas Žemaitis, buvo atvykęs net Saleziečių centro Romoje atstovas kun. Augustinas Dzendzetis, bet sąlygos tam pripažintos nepalankios. Kun. J. Frainas vis tiek ieškojo kandidatų į saleziečių vienuoliją, tik gaila, kad dėl sunkių sąlygų ir visokių trukdymų jie ne visi turėjo galimybės priimti įžadus. Taip ne vienas kandidatas, galėjęs būti saleziečiu, juo netapo (galbūt todėl kažkada Lietuvą visame pasaulyje garsinusi vienuolija iki šiol teturi gana mažai narių). Tik kun. J. Frainui atsikėlus į Kulautuvą reikalai pajudėjo iš Kauno, kur jau susikūrė saleziečių bendradarbių būrelis, čia atvykdavo seselių, ieškančių naujų kandidačių. Po jo mirties saleziečių kunigų ir seselių būrelis vis didėja. Minėdami kun. Juozo Fraino SDB 100-ąsias gimimo metines, visus, jį pažinojusius, kviečiame malda prisiminti šį iškilų dvasininką.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |