Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Kulturos zona
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

Naujienų vaivorykštė

Didžiojoje Kristaus Prisikėlimo šventovėje – ilgai lauktas prisikėlusio Kristaus atvaizdas

Prof. dr. Laima Šinkūnaitė

Vytautas Kašuba. Kristaus Prisikėlimas. Plaktas švinas. 1965 Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje šį V. Kašubos kūrinį išvysite balandžio 25 dieną.

Įžengęs į Kristaus Prisikėlimo bažnyčią pirmiausia patiri nepaprastą baltumo ir erdvės įspūdį, kurį kelia skirtingų atspalvių baltos sienos, lubos, galerijos, šviesių spalvų grindys. Aukšti, liekni pilioriai ir vertikalūs siauri langai teikia erdvei polėkio. Presbiterijos svarbą bažnyčios hierarchinėje struktūroje išryškina ne tik jos forma ir vieta pagrindinėje išilginėje ašyje, bet ir šoninės sienos, kurias viršuje skaido plokščios nišos bei keliomis pakopomis pakeltos grindys. Presbiterijoje, prie altoriaus, švenčiama Eucharistija ir skelbiamas Dievo žodis, todėl jai įrengti pasirinkta prabangi medžiaga – marmuras. Pačiame centre – monumentalus rusvo ir balto marmuro altorius, kurio forma šiek tiek primena ankstyvosios krikščionybės laikų sarkofagą. Kairėje, t. y. Evangelijos pusėje, pastatyta altoriui stilistiškai artima sakykla. Jos vieta altoriaus ir visos erdvės atžvilgiu parinkta labai tiksliai. Šventovė iškilmingai konsekruota 2004 m. gruodžio 26 dieną, tačiau paieškos, kokia turėtų būti galinės sienos puošyba, tęsėsi net šešerius metus. Anuo metu surengtame didžiosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios presbiterinės dalies įrengimo konkurse nebuvo nė vieno pasiūlymo, kurį būtų buvę verta atlikti. Veikiausiai taip atsitiko ir todėl, kad ši erdvė tarsi iš anksto sumanyta taip, kad joje būtų kuo mažiau puošybos elementų.

Taigi klebonas mons. Vytautas Grigaravičius, kuris gyvena rūpesčiu užbaigti presbiterijos sakralinės erdvės sutvarkymą, sužinojęs apie 2009 metais uždaromus Kalvarijos vienuolių rekolekcijų namus (Calvary Monastery Retreat House), JAV, Shrewsbury, MA, kuriuose būta žymaus Lietuvos išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos skulptūros Prisikėlęs Kristus (1965 m., plaktas švinas), pasiūlė apsvarstyti, ar tinka šis kūrinys Prisikėlimo bažnyčios presbiterijos erdvei. Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno komisija surengė kelis posėdžius, kurių svarbiausias įvyko 2010 m. birželio 21 dieną, dalyvaujant arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui ir vyskupui Jonui Ivanauskui. Tądien ir buvo pritarta šio horeljefo įrengimui.

Manyčiau, kad aptariamosios skulptūros autorius Vytautas Kašuba (1915–1997) daugeliui turėtų būti bent jau girdėtas: 1992 metais jis laimėjo paminklo Gediminui konkursą, o po ketverių metų šį paminklą išvydome Vilniaus Katedros aikštėje. Be to, 1995 metais Druskininkuose pastatytas jo paminklas Lietuvai su simboline karaliaus Mindaugo karūna. Vis dėlto artimesnei pažinčiai keli biografijos štrichai. Gimė Minske, kur tuo metu karo nublokšti gyveno jo tėvai. Sugrįžę į Lietuvą apsigyveno Marijampolėje. Čia V. Kašuba kurį laiką mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje, vėliau perėjo į amatų mokyklą, kurią baigė 1934 metais, puikiai įvaldęs medžio drožybos paslaptis. Kaune mėgino stoti į Meno mokyklą, bet nebuvo priimtas, nes nepateikė darbų, kuriais būtų galėjęs paliudyti savo gabumus. Tad kitais metais jis atsivežė daug naujų skulptūrų, kurias pamačiusi mokyklos komisija jam pasiūlė stoti ne į pirmą, o iš karto į antrą ar net trečią kursą. Dar nebaigęs mokyklos jau dirbo pagal užsakymus. Jo pirmą granite iškaltą skulptūrą generolas Vladas Nagevičius iškart nupirko Karo muziejui. Anuo metu jauno skulptoriaus asmenybės brandai didelę įtaką darė Kauno meno mokyklos, kurią V. Kašuba baigė 1939 metais, dėstytojai – visų pirma dailininkai Adomas Galdikas ir Vytautas K. Jonynas. V. Kašubos talentas atsiskleidė labai anksti: jau antraisiais studijų metais Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje už medžio drožinius jis buvo apdovanotas aukso ir sidabro medaliais. 1939 metais jis gavo užsakymą sukurti LDK Vytauto Didžiojo statulą, skirtą Lietuvos paviljonui Niujorke ruošiamai pasaulinei parodai. Tuo pačiu metu jis iš granito iškalė obeliską su Perkūno žirgeliais. Apie šį skulptorių vaizdingai sakydavo, kad „Kašuba miega ant molio, jeigu dar jo nevalgo“.

Tačiau tuo metu vis labiau artėjo lemtingos permainos, girdėjosi rusiškos dainos, tad skulptorius ryžosi palikti Lietuvą. 1944 metais dailininkas pasitraukė į Vokietiją, o 1947-aisiais su būsima žmona Aleksandra jam pavyko išvažiuoti į JAV. Čia V. Kašuba gavo darbą baldų dirbtuvėje, kurioje pagal senųjų baldų pavyzdžius projektavo, drožė ir gamino baldus – kopijas. Šitaip praleido penkiolika metų.

Apie 1950 metus JAV apsigyvenę lietuviai pradėjo burtis, statytis bendruomenės namus, bažnyčias, koplyčias ir netgi vienuolynus. Taigi V. Kašuba pirmųjų užsakymų sulaukė iš savo tautiečių. Po penkerių metų skulptoriaus kūryboje išryškėjo ypatingas dėmesys krikščioniškajai dailei: kurta iš medžio, akmens ir bronzos. Užsakymų būta ir daug, ir didelių, tad darbą baldų dirbtuvėje teko palikti. 1963 metais persikėlė gyventi į Niujorko centrą, užmezgė glaudesnius santykius su architektų firmomis. Pati svarbiausia jam buvo vokiečio vienuolio Cajetano Baumanno, architekto ir skulptoriaus, vadovaujama firma, kurios pagrindinė veikla buvo nukreipta į bažnyčių ir vienuolynų statybą bei jų puošybą.

Artėjant Niujorke 1964 metais ruošiamai pasaulinei parodai, Kašubai siūlyta Vatikano paviljonui sukurti tris dideles sienas su įrašais. Būtent tada dailininkui šovė mintis sukurti jas iš švino, panaudojant vadinamąją metalo techniką repousse. Šia sudėtinga technika iš plokštės galima iškalti reljefą, išgaunant raiškias detales ir tekstūrą. Taigi pirmą kartą buvo panaudotas išties originalus metodas, kuriam jis pats pritaikė įrankius. Pasiektas rezultatas sužavėjo ne tik patį skulptorių, bet ir užsakovus, tad užsakymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Kita vertus, tuomet buvo sukurti ir vertingiausi sakralinės dailės kūriniai. Kašubai patiko ši sudėtinga technika, kai į priekį reikia numatyti penkis–šešis ėjimus – panašiai kaip žaidžiant šachmatais. Pavyzdžiui, iškalus vieną detalę ir kalant kitą, reikia stebėti, kad naujoji detalė nedeformuotų ankstesnės. Antai pažymi akies vietą, bet kol iškali nosį, akis gali pakeisti ankstesnę vietą. Taigi dirbant su švinu skulptoriui galėjo padėti tik nuojauta ir puikus medžiagos pažinimas. Be to, didelių formatų darbuose, sukurtuose minėta technika, padaromos atskiros detalės ir jau vėliau primontuojamos. Vis dėlto apie septynerius metus trukęs darbas su švinu atsiliepė sveikatai, gydytojai jam griežtai uždraudė dirbti su šia apgaulinga medžiaga.

1974 metais V. Kašuba apsilankė Lietuvoje. Trakuose jis pasigedo garbingos praeities ženklų, tad sugrįžęs į Niujorką pradėjo studijuoti Lietuvos istoriją. Skulptorius nutarė sukurti didelius medalius, vaizduojančius penkis didžiuosius Lietuvos kunigaikščius: šie medaliai, nepaisant apsinuodijimo švinu, 1976 metais irgi buvo sukurti švino technika. Tai buvo paskutinis Kašubos prisilietimas prie šios įnoringos ir pavojingos medžiagos.

Skulptorius V. Kašuba svetur sukūrė labai daug skirtingo pobūdžio kūrinių iš medžio, majolikos, akmens, bronzos, švino ir kitokių medžiagų. Čia glaustai aptarsime tik bažnyčioms ir vienuolynams skirtus objektus. Pavyzdžiui, 1958 metais pranciškonų vienuolynui jis sukūrė spalvingas Kryžiaus Kelio stotis iš majolikos; 1962 m. – Šv. Bonaventūros vienuolynui jas išdrožė iš ąžuolo, o Šv. Augustino bažnyčiai – iš kalto liedinto akmens; 1963 m. Šv. Tomo ir Šv. Jokūbo bažnyčioms – iš liedinto akmens. Kašubos sukurtiems Kryžiaus Kelio reljefams būdingos apibendrintos formos, stilizacija. Skulptorius išties labai apibendrintai vaizduoja pagrindines kiekvienos atskiros stoties figūras. Detalių beveik nėra, tačiau pačių figūrų išraiška įspūdinga, formos suglaustos, nudailintos, suidealintos.

Kaip žinia, V. Kašuba 1965 metais iš plakto švino sukūrė du visafigūrius horeljefus: Šv. Bonaventūros ir Prisikėlusio Kristaus, kurie laikomi vienais svarbiausių jo sukurtų krikščioniškojo meno kūrinių. Prisikėlusio Kristaus horeljefas sugrįžta į Kauną, į miestą, kuriame ne tik atsiskleidė V. Kašubos talentas, bet ir kurio atkurtoje Kristaus Prisikėlimo šventovėje jis bus įtaisytas. Tiesą sakant, vos išvydus Prisikėlusio Kristaus nuotrauką, pirmoji mintis buvo, kad skulptūra gal nėra tinkama, tačiau įsižiūrėjus išryškėjo pati Prisikėlimo esmė, tad šio kūrinio ikonografinis tinkamumas nekelia jokių abejonių. Juk čia Prisikėlusio Kristaus figūra savyje talpina ir simbolinį Kryžiaus įvaizdį. Meniniu aspektu vargu ar įmanomas tinkamesnis kūrinys šiai šventovei, kurios modernistinės architektūros asketizmas atliepia Prisikėlusio Kristaus skulptūros santūrumui. Turėtume džiaugtis susigrąžinę tokį vertingą bažnytinio meno kūrinį, kuris nuo šiol visuomet džiugins mūsų akis.

© 2011 „XXI amžius“